<![CDATA[A - Blog]]>Wed, 09 Dec 2015 10:49:44 -0800Weebly<![CDATA[Carlos castaneda]]>Sun, 12 Jan 2014 22:50:27 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/carlos-castanedaDosjė Picture
Carlos Castaneda gimė 1925 m. gruodžio 25 d. Kachamarke, Peru. Mirė 1998 m. Balandžio 27 d. Los Andžele. Studijavo antropologiją Los Andželo universitete, 1962 m. įgijo bakalauro laipsnį 1973 m. tapo filosofijos mokslų daktaru. Jis buvo ne tik antropologas, bet  ir rašytojas. Studijuodamas pradėjo rašyti autobiografinių knygų seriją apie patirtį, įgytą pas indėnų jakių šamaną don Chuaną. Pagal šią medžiagą jis apgynė savo daktaro disertaciją. Jis parašė dvylika knygų, tačiau labiausiai žinomos yra pirmos trys : „Don Chuano mokymas“; „Kita tikrovė“ ir „Kelionė į Ikstleną“. Labiausiai domėjosi šamanizmu ir etnobotanika. Turėjo pasekėjų, dauguma jų buvo susidomėję kūrybą, bet ne kaip antropologo, o kaip tam tikro gyvenimo būdo guru.  Savo idėjoms populiarinti įkūrė kompaniją Cleargreen Incorporated. Dėl gero stiliaus ir įdomaus siužeto K. Kastaneda greitai išpopuliarėjo ir susilaukė nemažai pasekėjų, išleidusių gana panašaus siužeto knygas. Tik dvi pasekėjas – Taišą Abeliar (Taisha Abelar) ir Florindą Doner (Florinda Donner-Grau) K. Kastaneda paskelbė dono Chuano mokinėmis, bet kitų pasekėjų (pvz., Viktoro Sančeso (Victor Sanchez)) nepripažino.  Apie C. Castanedą duomenų nėra daug, jis slėpė informacija apie save, todėl šią istorinę asmenybę dengia paslapties šydas. 


KŪRYBA

Carlosas Castaneda išgarsėjo parašęs 12 knygų. Didžioji dalis iš jų yra laikomos ne antropologijos mokslo, bet grožinės literatūros kūriniais (pirmosios trys buvo parašytos jam tebestudijuojant). Visose knygose aprašoma pažintis su  Meksikos jakių genties indėnų šamanu donu Chuanu Matusu. Kūriniuose aprašoma tradicinė indėnų filosofija, šamanistinės praktikos. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Knygų siužetas ir pasakojimo stilius su laiku kinta: pirmosiose knygose C. Castaneda vaizduoja save kaip skeptiškai nusiteikusį antropologijos studentą, tiriantį menkai civilizuotus indėnus, tačiau vėlyvosiose knygose daugiau misticizmo, fantastinių išgyvenimų, donas Chuanas vaizduojamas kaip tikrasis dvasios mokytojas, bet apie tai truputį vėliau. Nors pats K. Kastaneda teigdavo, kad jo aprašomi įvykiai ir indėnų praktikos yra autentiški, antropologai pateikia nemažai kritikos, kuria remiantis galima teigti, kad daugelis dalykų yra tiesiog išgalvoti, todėl knygos, įskaitant ir pirmąsias, turėtų būti nagrinėjamos kaip grožinės literatūros kūriniai, o ne moksliniai tyrimai. Dauguma K. Kastanedos knygų yra išverstos į lietuvių kalbą.

Išleistos knygos:

  • „Don Chuano mokymas: Jakių pažinimo kelias“ (The Teachings of Don Juan: A Yaqui Way of Knowledge, 1968 m.)

  • „Kita tikrovė: tolimesni pokalbiai su don Chuanu“ (A Separate Reality: Further Conversations with Don Juan, 1971 m.

  • „Kelionė į Ikstlaną“ (Journey to Ixtlan: The Lessons of Don Juan, 1972 m.)

  • „Sakmės apie jėgą“ (Tales of Power, 1974 m.)

  • „Antrasis jėgos žiedas“ (The Second Ring of Power, 1977 m.)

  • „Erelio dovana“ (The Eagle’s Gift, 1981 m.)

  • „Vidinė ugnis“ (The Fire From Within, 1984 m.)

  • „Tylos galia“ (The Power of Silence: Further Lessons of Don Juan, 1987 m.)

  • „Sapnavimo menas“ (The Art of Dreaming, 1993 m.)

  • „Magiški žingsniai. Senovės Meksikos šamanų praktinė išmintis“ (Magical Passes: The Practical Wisdom of the Shamans of Ancient Mexico, 1998 m.)

  • „Aktyvioji begalybės pusė“ (The Active Side of Infinity, 1999 m.)

  • „Laiko ratas“ (The Wheel of Time: The Shamans Of Mexico, 2000 m.)

PictureKnygų leidimas lietuvių kalba














Trys pirmosios Karloso Kastanedos knygos

Picture
Pirmosios trys Karloso Kastanedos knygos laikomos pačiomis svarbiausiomis. Tai knygos, iliustruojančios pirmuosius K.Kastanedos žingsnius gilesnio žinojimo link, bei kūriniai, kurie atskleidžia autoriaus kaip antropologo lūžį grožinės literatūros rašytojo link. 

1 knyga. „Don Chuano mokymas: Jakių pažinimo kelias“:


Tai pirmoji Carlos Castanedos knyga apie jakų genties indėno don Chuano mokymą. Joje aprašoma autoriaus pažintis su šiuo nepaprastu personažu bei pirmieji jųdviejų – mokytojo ir mokinio – žingsniai. Knygos pateikimas yra dienoraščio formos, todėl nesunkiai galime suprasti kaip jaučiasi autorius ir kaip laike, potyriuose kinta jo požiūris ne tik į pasaulį, bet ir į Don Chuano mokymą.

Citatos iš „Don Chuano mokymas: Jakių pažinimo kelias“:

„Be to, atspalvių žaismas mane taip apstulbino, jog aš galų gale patikėjau, kad čia slypi mįslės įminimas.“

„Žmogus turi keturis tikrus priešus: baimę, aiškumą, galią ir senatvę. Baimę, aiškumą ir galią įmanoma nugalėti, tačiau senatvės-ne. Jos poveikis gali būti atidėtas, bet nugalėtas-niekada.“

„Visi keliai vienodi: jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus malonus. Kelias su širdim, priešingai, yra lengvas-kovotojui nereikia stengtis jį pamėgti; jis žada linksmą kelionę; jei tik seksi juo, su juo susiliesi.“

„Šis epizodas buvo paskutinis don Chuano mokyme. Nuo to laiko stengiausi vengti jo pamokų. Ir nors jis nepakeitė savo globėjiško požiūrio į mane, aš padariau išvadą, jog mane nugalėjo pirmasis žinių žmogaus priešas.“

Išvados: Savo pirmoje knygoje autorius pasižymi rašytojo kaip antropologo bruožais. Į sakomas tiesas žiūri objektyviai, savo emocionalius potyrius nutyli arba jų skaičius yra nedidelis. Ši knyga yra arčiausiai antropologijos ir toliausiai nuo grožinės literatūros.


 2 knyga. „Kita tikrovė: tolimesni pokalbiai su don Chuanu“


Kita tikrovė – antroji Carloso Castanedos knyga, kurioje jis pasakoja apie pažintį su jakių genties indėnu ir senosios toltekų religijos puoselėtoju don Chuanu Matusu. Sekdamas savo mokytojo nurodymais, Castaneda išgyvena nepaprastas pakitusios sąmonės būsenas, kurias jis pats apibūdina žodžiais „kita tikrovė“. Kita don Chuano tikrovė – čia pat. Ji egzistuoja drauge su mūsų įprastų veiksmų ir kasdienių potyrių pasauliu, kita vertus, norintys į ją bent žvilgtelėti, privalo elgtis ir gyventi ypatingai – don Chuano žodžiais tariant, „eiti kario keliu“.

Citatos iš „Kita tikrovė: tolimesni pokalbiai su don Chuanu“ :


„Kovotojas žino, jog jis tik žmogus. Jo vienintelis apgailestavimas - kad gyvenimas toks trumpas ir nepavyks sugriebti visų dalykų, kuriuos norėtų sugriebti. Bet jam tai ne problema, o tik apgailestavimas“.

„Kai kovotojas išmoksta matyti, jis pamato, kad žmogus yra švytintis kiaušinis, nesvarbu, elgeta jis ar karalius, ir nieko čia nepakeisi; tiesą sakant, ką galima pakeisti švytinčiame kiaušinyje? Ką?“.

„Kai žmogus nesidomi matymu, kiekvieną kartą jam žvelgiant į pasaulį, viskas atrodo taip pat. Ir priešingai, kai išmoksta matyti, niekada nebemato vis taip pat ir vis dėlto mato tą patį. Matytojo akiai žmogus atrodo kaip kiaušinis. Kaskart matydamas tą patį žmogų, jis mato švytintį kiaušinį, bet tai ne tas pats švytintis kiaušinis.“

„Pats efektyviausias gyvenimo būdas - kovotojo. Prieš priimdamas sprendimą, kovotojas gali nerimauti ir mąstyti, tačiau apsisprendęs jis patraukia savo keliu laisvas nuo graužaties ir minčių; jo dar laukia milijonas kitų sprendimų. Toks kovotojo kelias.“

„Kovotojas renkasi kelią su širdimi, kurį nors iš  kelių, turinčių širdį, ir eina juo; jis džiūgauja ir juokiasi. Jis mato, todėl žino, kad gyvenimas taip greitai baigsis.Jis mato, kad niekas nėra svarbiau už nieką kitą.“

„Kai žmogus žengia į kovotojo kelią, pamažu jis suvokia, kad įprastas gyvenimas amžiams liko už nugaros. Įprasto pasaulio saugos priemonės jam nebegalioja; jei nori išlikti, jis privalo įsisavinti naują gyvenimo būdą.“

Išvados: Galima manyti, kad C. Castaneda, rašydamas antrąją savo knygą „Kita tikrovė: tolimesni pokalbiai su don Chuanu“, pasikeitė iš esmės. Jis pradėjo giliau tyrinėti Don Chuano mokymą, jo teikiamas žinias. Jis ne tik detaliai užrašinėjo tai kas vyksta aplinkui, bet ir pamažu tapo viso to dalimi. Jis pradėjo eiti „kovotojo keliu“ ir siekė matymo galios.

3 knyga. „Kelionė į Ikstlaną“ 
 
„Kelionė į Ikstleną“

Trečioji Carloso Castanedos knyga. Joje autorius tęsia pasakojimą apie indėno Don Chuano Matuso pamokas, apie kario ir medžiotojo pasaulėžiūrą, bei gyvenimo filosofiją. Carlosas, pradžioje buvęs skeptiškai nusiteikęs antropologijos studentas, šioje knygoje pradėjo įžvelgti gilesnius gyvenimo dalykus, sugebėti atsisakyti savo praeities.

Citatos iš „Kelionė į Ikstleną“:

 „Turbūt mes niekada nesuvokiame, kad galime bet ką išbraukti iš savo gyvenimo, bet kada, akimirksniu.“

„Kovotojui nereikalinga asmeninė istorija. Vieną dieną jis supranta, kad jos jam nebereikia ir meta ją šalin.“

„Kol žmogus jaučiasi esąs svarbiausias, jis nepajėgus suprasti jį supantį pasaulį. Jis kaip arklys su akidangčiais; mato tik pats save ir nieko kito.“

„Mirtis yra mūsų amžina palydovė. Ji visada mūsų kairėje, per ištiestą ranką už nugaros. Mirtis vienintelė išmintinga kovotojo patarėja. Kai tik jis pajunta, jog viskas krypsta į blogąją pusę ir greitai bus sunaikintas, gali kreiptis į savo mirtį ir paklausti, ar tikrai taip yra. Jo mirtis pasakys jam, kad klysta, kad niekas nesvarbu, išskyrus jos prisilietimą. Jo mirtis pasakys jam: "Aš dar tavęs nepaliečiau".“

„Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai nulemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia, kaip jis gyvena ir kaip miršta.“

Išvados: Šioje knygoje išryškėja tolimesnis autoriaus savęs ir pasaulio pažinimo kelias. Tai ir jo lūžis, sugebėjimas atsisakyti praeities ir pažinti save, valdyti ir jausti savo jėgą. Nors ir pats Castaneda save laikė antropologu, tačiau dauguma jo kolegų jį laikė rašytoju, nes daugelis dalykų atrodė fantastiniai.



Picture
Manoma, jog tai vienintelės fotografijos, kuriose galimai užfiksuotas don Chuanas - C.Castanedos mokytojas

Ištrauka vieno iš nedaugelio C. Castanedo interviu :

Interviu su Carlos Castaneda žurnalui Uno Mismo (Čilė ir Argentina). 1997 vasaris. Užrašė Daniel Trujillo Rivas.

Klausimas: Mr. Castaneda, daugelį metų jūs laikėtės absoliutaus anonimiškumo. Kas paskatino pakeisti šią nuostatą ir viešai kalbėti apie mokymą, kurį jūs ir jūsų kompanionai gavote iš nagualio Chuano Matuso?

Atsakymas: Tai, kas privertė mus skleisti don Chuano Matuso idėjas, yra siekis atidengti uždangą nuo to, ko jis mus mokė. Mums nebuvo galima to daugiau atidėlioti. Jo kiti trys studentai ir aš priėjome vieningos išvados, kad pasaulis, su kuriuo Don Chuanas Matusas mus supažindino, gali būti prieinamas visų žmonių suvokimui. Mes pasitarėme, kokį tolesnį kelią turėtume pasrinkti. Išlikti anonimiškiems, kaip siūlė don Chuanas? Šis būdas buvo nepriimtinas. Kitas kelias buvo skleisti don Chuano idėjas: daugybę kartų pavojingesnis ir varginantis pasirinkimas, bet vienintelis, mes tikime, vertas to kilnumo, kurio pripildytas visas jo mokymas.

K: Laikantis to, ką jūs sakėte apie kario veiksmų nepriekaištingumą, ir kuo mes sekėme paskutinius tris dešimtmečius, ar galime laukti, kad ši viešoji fazė tęsis ilgiau? Iki kada?

A: Mes negalime nustatyti nuolatinių kriterijų. Mes gyvename pagal Don Chuano pasiūlytas nuostatas, ir niekada nuo jų nenukrypstame. Don Chuanas Matusas parodė sunkiai pasiekiamą pavyzdį žmogaus, kuris gyveno pagal tai, ką skelbė. Aš tą pavyzdį vadinu sunkiai pasiekiamu dėl to, kad sunkiausia būti vientisu [savo nuostatose ir veiksmuose] ir tuo pat metu pakankamai lanksčiu bet kokioje sitacijoje. Tai buvo Don Chuano gyvenimo kelias. Šias nuostatas žmogus tegali stengtis teisingai įgyvendinti. Žmogus nėra šio kosminio šachmatų žaidimo žaidėju, o tik figūrėlė ant šachmatų lentos. Viską nusprendžia sąmoninga beasmenė (nesubjektyvi) energija, kurią magai vadina "intent" arba Dvasia.>

--> Interviu tęsinys:  http://mano.zebra.lt/gyvenimai/senderis/dienorastis/139834
Originalo kalba: http://www.cleargreen.com/english/purpose/interviews.cfm
 Taip pat daugelį C.Castanedos interviu galite rasti: http://www.nagualism.com/interviews-articles.html

Dokumentika apie c.castanedą



BBC dokumentika http://www.youtube.com/watch?v=x0YHD9AEN4s

Carlosas Castaneda – antropologas, sugriovęs moderniosios antropologijos ribas. Jis buvo ne tik antropologas, kuris  domėdamasis augalais išvyko į Meksiką bet ir šamanas, tikintis ir gyvenantis alternatyvioje realybėje. Antropologas, bendraudamas su  indėnu Don Chuanu, susipažįsta su jakių kultūra, augalų naudojimo šamanizme, patiria asmeninius pokyčius ir eina šamano vardo link.  Kaip teigia  Carloso kolegos, kiti mokslininkai bei Carloso sūnus, jis buvo žmogus, pakeitęs milijonų žmonių gyvenimus. 

1 video: Castaneda: Enigma of a sorcerer Carlos Castaneda: Enigma of a sorcerer – filmas, apie Carlosą, jo kultą, poveikį žmonėms bei šamanizmą. 

2 video: Carlos Castaneda interviu su T. Roszacku: 
Picture
Don Chuano paveikslas. Carloso ir indėno bendravimas, bendri potyriai.

Darbą parengė:
Violeta Balskutė, Agnė Čingaitė, Emilija Gaidytė
]]>
<![CDATA[Antropologė Birutė Filomena galdikas-Brindamour, galdikaitė]]>Sun, 12 Jan 2014 21:58:28 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/antropolog-birut-filomena-galdikas-brindamour-galdikaitPicture

Birutė Marija Filomena Galdikas-Brindamour, Galdikaitė (1946m. Gegužės 10d. Vysbadene, Vokietija) – lietuvių kilmės pasaulio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutangų tyrinėtoja, fizinės antropologijos daktarė (1969 m.) ir biologijos daktarė (1978 m) 1966 m. baigė psichologiją Britų Kolumbijos universitete Vankuveryje, 1969m. antropologiją – Kalifornijos universitete Los Andžele. Nuo 1979 m. Džakartos nacionalinio universiteto, nuo 1989 m. – ir Simono Fraserio universiteto Kanadoje profesorė.


Lietuvių kilmės profesorė dr. Birutė Galdikas, pripažinta viena iš žymiausių šimtmečio mokslininkių pasaulyje, daugiau nei 40 savo gyvenimo metų paskyrė nykstantiems pasaulio orangutangams tirti ir saugoti. Iki profesorės B. Galdikas orangutangai buvo mažiausiai tyrinėti gyvūnai iš visų stambiųjų primatų grupės. Ilgus metus vykdžiusi ypatingai nuodugnius jų biologijos, ekologijos, etologijos tyrimus, mokslininkė galiausiai išaiškino tiek orangutangų gyvenimo ir mitybos įpročius, tiek jų elgsenos ypatumus. Šiandien profesorės atlikti tyrimai yra laikomi pačia išsamiausia ir ilgiausia laukinio žinduolio studija, parengta vieno mokslininko. Prof. dr. Birutė Galdikas savo darbais daug prisidėjo prie orangutangų išsaugojimo inicijuodama miškų Indonezijoje atkūrimą, pristatydama savo tyrimų rezultatus ir šviesdama žmones apie tai, kaip svarbu išsaugoti šiuos nykstančius primatus. Profesorės tyrimai kartu pagilino pasaulio žinias apie atogrąžų miškus ir Indonezijos bioįvairovę plačiąja prasme.

1971 m. mokslininkė atvyko į Borneo salą. Ji buvo viena iš trijų moterų, pasekėjų,  pasiryžusių tirti „paskutiniąją, medžiuose gyvenančią didžiąją žmogbeždžionę“, likusią šioje žemėje. sudarė įžymiąją trijulę, kuri pasaulyje buvo žinoma „Leakey angelų“  vardu.  Žymaus paleontologo daktaro, subrandinusio idėją apie ilgamečius pastovius žmogbeždžionių tyrinėjimus. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas kruopščiau ir nuoširdžiau negali įsigilinti į gyvūnų pasaulį, kaip jautri ir įžvalgi moteris. Be to, orangutangų patinams pasak Leaky, moterys nesukelia žmogiškųjų beždžionių patinų agresijos (vyrams tyrinėtojams dėl šios priežasties gali kilti tam tikrų keblumų). 


Picture














Iš kairės į dešinę Biruté Galdikas, Jane Goodall, and Dian Fossey (image from National Geographic)



Trys mokslininkės, kurias įkvėpė Leakey, nutarė vykti į natūralią įvairių primatų (šimpanzių, gorilų ir orangutangų) aplinką. Leakey paskatino B. Galdikas vykti į civilizacijos nepaliestus Borneo tropinius miškus studijuoti orangutangų, kurių rūšys dar nebuvo ištirtos. Jos misijos tikslas buvo studijuojant orangutangus daugiau sužinoti apie žmogaus elgesio prigimtį ir tobulinti Leakey palikimą, papildyti jo mokslines žinias faktais apie orangutangų elgesį, aplinką ir mitybą. B. Galdikas ištyrė, kad orangutangai minta 400 skirtingų maisto rūšių tai suteikė vertingos informacijos apie Indonezijos biologinę įvairovę ir pačius atogrąžų miškus.

B. Galdikas įžengė į  Borneo tropikų miškus su misija ištirti orangutangų elgesį, kad geriau suprastų žmogaus elgesio prigimtį. Vienas iš žmogaus ir orangutangų panašumų, pasak B. Galdikas, yra jų motiniškas instinktas. Kalifornijoje koledže ji pasakojo, kad orangutangai turi  stipriausiai išreikštus motinos-jauniklio santykius iš visų žinduolių. Natūraliose gamtinėse sąlygose orangutangų jaunikliai laikosi įsikibę įmotinos gaurus iki ketverių metų, o sekioja paskui ją dažnai iki aštuonerių. Ilgų stebėjimų dėka Birutė įsitikino, kad dėl to patelės gimdo ne dažniau, kaip kas 7-8 metus. Jei pažvelgsite į vienišo suaugusio orangutango gyvenimą, matysite, kad jo pasiruošimas gyvenimui vyksta tuo intensyviu periodu, kuris trunka nuo 7 iki 8, paprastai iki 10 metų, kai dar nesubrendęs orangutangiukas, patinas ar patelė visą be išimties laiką bendrauja su savo motina


Taip pat buvo  nustatyta, kad geriausią savijautą orangutangai patiria jaunystėje, vėliau jų laimės jausmas mažėja, ir vidutinio amžiaus beždžionės jaučiasi prasčiausiai. Senatvėje jos vėl atgauna garą savijautą. Tokie gerovės pokyčiai primena „U“ raidės formos kreivę – tokią, kokią patiria žmonės. Dr. Galdikas, kaip ir Fossey ir Goodall, manė, kad primatų, mūsų artimiausių protėvių elgesio studijos padės mokslininkams geriausiai apibūdinti žmogaus elgesį. Galdikas atlikti daug mokslinių stebėjimų ir tyrimų, susijusių su orangutangais ir jų natūralių buveinių apsauga.  tyrimai parodė, kad  panašumai tarp žmonių ir žmogbeždžionių peržengia genetiką ir psichologiją. Pavyzdžiui, šimpanzės ir orangutangai patiria panašų socialinį spaudimą ir stresą kaip ir žmonės. Taip pat jie išgyvena kuklumo, garbės, teisingumo bei meiles ir draugystės jausmą. Kartais jų prisirišimas vienas prie kito būna toks stiprus, kad vienas partneris negali išgyventi be kito.

Indonezijos tropikų miškuose B. Galdikas praleido daugiau nei 40 savo gyvenimo  metų. Per  šiuos metus orangutangai beveik išnyko dėl brakonierių, kurie gaudydavo juos ir pardavinėjo  žmonėms, zoologijos sodams ir laboratorijoms.  1990 m. ji padėjo atgauti ir sugrąžinti į tėvynę šešis orangutangų jauniklius, kurie buvo kontrabandos būdu išvežti iš Borneo. Bendradarbiaudama su vyriausybėmis, ji padėjo gauti reikiamus leidimus sugrąžinti šiuos šešis orangutangų jauniklius į jų gimtinę Indonezijoje. Šie orangutangai išgarsėjo kaip „Bankoko šešetukas“.

Salos gamta taip pat pateko į pavojų. B. Galdikas tikslas tapo ne tik išgelbėti orangutangus, bet ir išsaugoti aplinką, kurioje jie gyvena. Ji stengėsi išsaugoti orangutangus ir jų aplinką skaitydama paskaitas, pateikdama tyrimų medžiagą vietiniams Indonezijos gyventojams ir žmonėms užsienyje.
Tropical Rainforest, Sumatra
© Neil Franklin

Iki dabar B. Galdikas dalyvauja daugelyje didelių projektų dėl orangutangų ir jų aplinkos gerovės. Ji daug dirba nykstančio Borneo miško atkūrimo srityje. Nes dėl  masinio miško kirtimo parko teritorijoje pavojingai sumažėjo gyvybiškai orangutangams svarbių medžių kas ir lėmė orangutangų ir kitų retų gyvūnų nykimą saloje.  Taip pat, Galdikas įkūrė Tarptautinį orangutangų fondą, kurio skyriai veikia Los Andžele, Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Taivane. 1971 m. Tanjung Puting parke įkūrė orangutangų stebėjimo centrą. Tanjung Puting Nacionalinis parkas yra centriniame Kalimatane. Šis parkas yra begalės rūšių paukščių, roplių ir žindulių bei laukinės gamtos namai. Ji išsaugojo Leakey stovyklą, vietą,  kurioje  gyvendama ji atlikinėjo mokslinius tyrimus. Svarbiausia, ji šviečia ir informuoja žmones apie „raudonųjų žmogbeždžionių“ svarbą, perteikia savo žinias mokslininkų bendruomenėms.
Dr. Galdikas, kaip ir Fossey ir Goodall, manė, kad primatų, mūsų artimiausių protėvių elgesio studijos padės mokslininkams geriausiai apibūdinti žmogaus elgesį. Galdikas atliko daug mokslinių stebėjimų ir tyrimų, susijusių su orangutangais ir jų natūralių buveinių apsauga.



Bibliografija:
    Rojaus atspindžiai. Mano gyvenimas su orangutanais Borneo saloje (Reflections of Eden. My Years with the Orangutans of Borneo) 1995 m. 3 leid. 1999 m., vokiečių k. 1995 m., prancūzų k. 1997 m., lietuvių k. 2012.

    Vadovas po Tanjung Putingo nacionalinį parką (A Guidebook to Tanjung Puting National Park), su G. Shapiro, 1997 m.

    Orangutanų odisėja (Orangutan Odyssey), su N. Briggs, 1999 m.

Apdovanojimai:

2012 m. Globalios Lietuvos apdovanojimai mokslo ir technologijos kategorijoje: už pasiekimus mokslo, inžinierijos bei technologijų srityse. 

2010 m. Lietuvos valstybės Ordinas ,,Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžius.

2008 m. LTV projekto „Nacionalinių vertybių sąrašas. Pasklidę po pasaulį“ nominantė.

2007 m. TV3 projektas „Lietuvos garbė“. Apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.

1997 m. Aukščiausias Indonezijos Respublikos apdovanojimas, suteikiamas už išskirtinę veiklą gamtos apsaugos srityje.

1997 m. Tyler Prizo Laureatė už pasiekimus aplinkosaugos srityje, novatoriškus tyrimus ir indelį į aplinkos išsaugojimo mokslą.

1995 m. suteiktas Kanados ordinas.

1993 m.
Jungtinių Tautų „Global 500“ apdovanojimas.

1991 m. Eddie Bauer „Žemės didvyrio” apdovanojimas („Hero for the Earth Award“).

1990 m. PETA humanitarinis apdovanojimas.

Apie B. Galdikas daug rašė žinomi pasaulio leidiniai: Life, The New York Times, The Washington Post, The Los Angeles Times, buvo sukurta keletas dokumentinių filmų, du kartus jos ir jos sūnaus  atvaizdas puošė National Geographic viršelį bei enciklopedijos apie žymiausias šimtmečio mokslininkes viršelį.


Šaltiniai:

http://alkas.lt/2011/08/26/birute-galdikas-orangutangai-galvoja-pyksta-bijo-ir-myli-video/ 
http://www.birutegaldikas.lt/
http://inkchromatography.wordpress.com/2011/12/20/scientist-sunday-leakeys-angels-part-iii-birute-galdikas/
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/10/gimusi-tyrineti-oranzinius-misko-zmones-orangutanus-2/
http://www.muskingum.edu/~psych/psycweb/history/galdikas.htm
http://www.orangutans.com.au/orangutans-survival-gallery/bos-gallery.aspx 
http://www.orangutans.com.au/Orangutans-Survival-Information/Orangutan-Facts.aspx
http://www.pbs.org/wnet/nature/orphantoking/interview.html
http://science.howstuffworks.com/dictionary/famous-scientists/biologists/birute-galdikas-info.htm
http://www.yrasalis.lt/desimt/mokslininkai/prof-dr-birute-galdikas



]]>
<![CDATA[Kanibalizmas]]>Sun, 12 Jan 2014 17:27:50 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/kanibalizmasKanibalizmas – reiškinys, kai vienos rūšies atstovai valgo vieni kitus. Dažniausiai kanibalizmas reiškia žmones valgančius kitus žmones (kartais dar vadinama žmogėdrystė).

Žymiausi kanibalizmo įvykiai:

1. 1846m. traukinys su 81 Amerikos pionieriumi įstrigo sniegynuose Sierra Nevada apylinkėse. 36 nariai žuvo dėl bado poveikio, ligų ir traumų. Visi likę gyvi pionieriai prisipažino kanibalizmu.

  1. 1972m. Andų skrydžio nelaimė. Kuomet po lėktuvo katastrofos, sniegynuose likę gyvi žmonės norėdami išgyventi valgė žuvusiųjų kūnus.
  2. 1932m. – 1933m. Viena didžiausiu nacionalinių katastrofų šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje – Holodomoras. Kuomet po Sovietų Sąjunga dirbtinai sukėlė mokesčius, atėmė iš valstiečių darbo priemones, suvarė juos į kolūkius, rekvizavo maisto produktu. Visa tai sukėlė masinį badą, kuris privedė žmones prie to, jog buvo valgoma viskas, kas papuola, pradedant nuo gyvūnų ir baigiant žmonėmis.
Žymiausi kanibalai:

Albert Fish (1870m.-1936m.) – Amerikos serijinis žudikas. Kitaip žinomas : Pilkasis žmogus, Visterijos vilkolakis, Bruklino vampyras.

Boone Helm (1828m. – 1864m. ) – Taip pat buvo serijinis žudikas.  Pravarde Kentukio kanibalas. 

Istorijos pradžia: 1492 metais Kristupas Kolumbas su savo karavele atplaukęs į Mažųjų Antilų archipelage esančią Santa de Gvadelupa salą, susidūrė su žmogėdromis čiabuviais. Jis pavadino juos karibalais, o šis pavadinimas, pasikeitus „r“ į „n“, pasiekė Europą jau kaip „kanibalai“ sąvoka. Kadangi tie kanibalai valgė žmogieną, jų vardas ir buvo sutapatintas su šiuo reiškiniu. Taigi, kanibalizmas yra žmogėdrystės sinonimas. Biologine prasme tai apibūdinama terminu „antropofagija“ (graikiškai anthropos - žmogus ir phagein – valgyti, ėsti).

Labiausiai žmogėdrystė buvo paplitusi Pusiaujo srityje, Afrikoje, Polinezijoje, Australijoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Šiek tiek mažiau žmogėdros buvo paplitusios Pietryčių ir Vidurinėje Azijoje Šiaurės Amerikoje, netgi Europoje. Dėl antropofagijos atsiradimo priežasčių esama įvairių teorijų. Yra išskiriamos penkios pagrindinės kanibalizmo formos. Viena iš jų – kai žmogus, neturėdamas kito maisto, valgo žmogieną, kurią badmečiu laiko lygiaverte kitam maistui. Likusios keturios formos susideda iš :

1.      Gastronominis kanibalizmas;

2.      Baudžiamasis kanibalizmas;

3.      Magiškasis kanibalizmas;

4.      Ritualinis kanibalizmas.

Gastronominis kanibalizmas – tai patologiško smaguriavimo ir gardžiavimosi žmogiena pasekmė. Ši kanibalizmo forma pasireikšdavo srityse, kur gausu kito maisto – augalų, žuvų, žvėrienos. Žmogaus mėsa čia buvo laikoma delikatesu. Smaližiai gardžiuodavosi net nuo ligų ar gyvatės įkandimų mirusių žmonių lavonais. O potencialios aukos prieš mirtį buvo atpenimos.

Baudžiamasis kanibalizmas - susijęs su genties valia įvykdyti kerštą už nusižengimus prieš visuomeninę grupę arba netgi prieš vieną iš tos grupės narį. Gentys tikėjo, kad aukščiausia bausmė nusikaltėliui – jį suvalgyti, nes šitaip jų manymu būdavo visiškai sunaikinama nusikaltėlio siela. Šia „teise“ naudojasi daugelis Afrikos genčių. Pavyzdžiui variavų gentis suvalgydavo visus, kurie nusižengdavo įstatymams, o surų gentyje, tokiu būdu buvo baudžiamos ir savo vyrams neištikimos moterys.
            Magiškasis kanibalizmas –
šios rūšies žmogėdriškųjų apeigų ceremonialas būdavo visuomet lydymas paslaptingų ritualų. Seniau tikėta, kad tam tikros žmogaus kūno dalys ir organai turi magiškų savybių. Todėl jų suvalgymas,  taip pat paaukoto žmogaus kraujo gėrimas praturtina vartotoją užmuštosios aukos savybėmis ir privalumais, suteikia antgamtinių jėgų ar apsaugo nuo ligų ir užkeikimų. Pavyzdžiui, vahehų genties (Afrika) kariai suvalgydavo užmušto priešo širdį, tikėdami, jog tai suteiks atsparumą iečių smūgiams. Dajakai iš Borneo salos, buvo įsitikinę, jog širdies ir išvirtos kaktos odos suvalgymas suteikia jiems vyriškumo, drąsos ir kovingumo.

Ritualinio kanibalizmo - forma yra glaudžiai susijusi su tam tikromis religinėmis apeigomis, kurių pagrindinis bruožas yra aukojimas, o šio aukojimo esmė – bendra visų dalyvių puota. Aukos būdingos beveik visoms pasaulyje egzistavusioms ir egzistuojančioms religijoms, o pačios aukojimo formos labai įvairios. Kartais valgomi augalai, naminiai ar laukiniai gyvūnai, o kartais ir žmonės. Žmones dievams aukodavo ir gana aukštą išsivystymo lygį pasiekusios tautos. Buvo manoma, kad žmogaus aukojimas – pati tinkamiausia dovana dievams. Kadangi daugumoje tautų vadai buvo laikomi dieviškosios kilmės asmenybėmis, jie turėdavo teisę valgyti žmogieną. Tai ypač pasireiškė Polinezijoje ir Meksikoje.

Praktikos egzistavimą palaikantys šalininkai beveik vieningai teigia, kad actekai praktikavo kanibalizmą kaip religinį ritualą, aukojant kūnus Dievui. Dažniausia aukojami buvo karo belaisviai ir vergai, todėl ritualas pavadintas egzokanibalizmu – priešų ir atvykėlių valgymu. Atsiradus valstybei, užkariautose teritorijose žmonių gyvybės tapo esmine valstybės ekspansijos dalimi. Tačiau minėti actekai šioje bendroje tendencijoje buvo išimtis. Michaelio Harnerio teorija teigia, kad didelis gyvūninių išteklių išeikvojimas sutrukdė actekų valstybei uždrausti valgyti žmogieną, valdžiai siekiant ekspansionistinių tikslų. Etiniu požiūriu negalima teigti, kad actekai kariavo pirmiausia dėl belaisvių mėsos, greičiau dėl dalykų, susijusių su valstybei būdinga ekspansionistine prigimtimi. Tačiau esminiu požiūriu vis dėl to galima laikyti pastebėjimą, kad noras imti belaisvius aukojimui ir maistui buvo gana svarbus tikslas.

Ritualinis kanibalizmas taip pat siejosi su protėvių kulto ir laidojimo apeigomis. Kai kuriose gentyse buvo manoma, kad suvalgydami mirusio giminaičio palaikus, gyvieji didžiai jį pagerbia, parodo jam savo meilę ir atsidavimą. Taip pat buvo tikima, jog mirusiojo siela po kiek laiko sugrįžta ir įsikūnija sūnaus arba anūko asmenyje. Todėl dažnai vaikai iš didelės meilės savo tėvams, suvalgydavo jų palaikus. Kai kurios Pietų Amerikos gentys suvalgydavo mirusiųjų palaikus, sumaišę jų pelenus su kažkokiu apeiginiu gėrimu. Nembu genties vyrai ir moterys, šokdami laidojimo šokį, rankose laikydavo kruvinus žmogienos gabalus ir juos valgydavo. Manoma, kad senieji Australijos gyventojai taip pat turėjo savitą kanibalizmo atmainą – endokanibalizmą (artimųjų ir draugų suvalgymą po jų mirties). Šiuo atveju mirusio žmogaus lavonas ritualo metu buvo suvalgomas, taip jam suteikiant amžiną gyvenimą.

Kanibalizmo susiejimas su laidojimo apeigomis atsirado dėl tikėjimo, kad mirusieji valgo žmogieną, o gyvieji dalyvaudami tokiose apeigose susilieja su mirusiųjų sielomis ir taip pasilieja kartu su jais ir po mirties. Taip pat dėl didelės neapykantos ir agresijos  tarp žmonių. Buvo tikima, jog žmogaus mėsos valgymas laikytas didele keršto ceremonija, kadangi tik taip bus galutinai sunaikinta priešo vėlė.

Šiandien daugelyje genčių, kurios praeityje buvo žmogėdriškos, išliko tik kanibališkos apeigos ir ritualai, primenantys žmogėdrystės praktiką. Tačiau žmogaus pasąmonėje glūdi kažkas, verčiantis vėl ir vėl prisiminti kraupius mūsų protėvių polinkius. Žudikai maniakai suvalgantys savo aukas; įsimylėjėliai, psichozės būsenoje nupjaunantys savo meilės objektams lytinius organus ir juos praryjantys – tai jau nebe žilos senovės, o mūsų dienų žiauri statistika ir realybė.
]]>
<![CDATA[Moterų apipjaustymas]]>Sun, 12 Jan 2014 15:18:26 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/moter-apipjaustymasIš kur kilo?
Manoma kad moterų lytinių organų apipjaustymas atsirado Senovės Egipte prieš 1400 metų, o kai kurie šaltiniai nurodo net 2000 metų prieš istoriją. Aptiktos mumijos byloja, kad mergaitėms buvo nupjaunamos visos arba dalis genitalijų.
Senovės graikų palikti užrašai teigia, kad toks ritualas buvo siejamas su pasikeitusiu mergaičių socialiniu vaidmeniu.
Apipjaustymas į Indoneziją atėjo kartu su islamu ir pradžioje buvo vykdomas kartą metuose per pranašo gimtadienį, pakeisdamas aukojimą. Laikui bėgant tai tapo eiline praktika.

Paplitimas

Moterų apipjaustymas praktikuojamas daugiau nei 30 šalių – centrinėje Afrikos dalyje, Egipte, Irake, Irane, Turkijoje, Sirijoje, Arabijos pusiasalyje, Indijoje, Malaizijoje, Indonezijoje, Gvinėjoje, Džibutyje, Malyje, Somalyje, Eritrėjoje, Siera Leonėje, Gambijoje.
Kasdien pasaulyje apipjaustoma apie 6 tūkstančius mergaičių ir moterų, per metus – apie 3 mln. Iš viso tokių moterų yra nuo 100 iki 140 mln.
Apie pusę milijono gyvena Europos Sąjungos valstybėse ir Tuo tarpu Europą kasmet pasipildo 180 tūkst. šią procedūrą patyrusių moterų ir mergaičių.
8 pasaulio valstybėse įstatymai draudžia atlikti tokią procedūrą: Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir JAV.

Priežastys

Absoliučioje daugumoje kultūrų apipjaustymas susijęs su religiniais įsitikinimais ir socialinėmis reikšmėmis. Paprotys perduodamas iš kartos į kartą ir yra tvirtai įaugęs. Tačiau konkrečiose kultūrose apipjaustymo reikšmė skiriasi:

  • Pagrindinė apipjaustymo priežastis – religija.
  • Vienur tai yra brandos apeiga – mergaitės apipjaustymas žymi jos perėjimą į moterystę, pasirengimą gyvenimui santuokoje, o kitur apipjaustymas atliekamas mergaitei vos sustiprėjus, sulaukus jau trijų ar keturių metų amžiaus.
  • Vienur apipjaustyta moteris bendruomenėje priimama su pasveikinimu, kitur tai daroma tyliai, viešai apie tai nekalbant.
  • Jei mergaitė nebus neapvalyta, ji eis ir ištvirkaus su vyrais. Taigi, apipjaustymas apsaugo moters garbę.
  • “Be to neįmanoma ištekėti“, nes tik apipjaustyta moteris yra suprantama kaip „normali“. To pageidauja ir jas vesti ketinantys vyrai. 
  • Apipjaustytos mergaitės tampa „švarios“, nes yra apvalomos nuo blogųjų dvasių.
  • Mergaičių apipjaustymas būtinas higieniniais sumetimais, nes kai kuriose šalyse manoma, kad neapipjaustyta mergaitė negali tinkamai apsivalyti nusišlapinus.
  • Šia praktika siekiama sumažinti moterų seksualumą, užkirsti kelią jų paleistuvystei, išsaugoti skaistumą, apsaugoti nuo nereikalingo nėštumo.
  • Be to, teigiama, kad apipjaustytos moterys padidina seksualinį vyrų pasitenkinimą.
  • Kai kuriose šalyse, manoma, kad neapipjaustyta moteris per daug susijaudinusi ir negali tinkamai šeimininkauti. Manoma, kad neapipjaustyta moteris negali pagimdyti berniuko.
  • Daktarai, atliekantys šias procedūras sako, kad yra daug priežasčių dėl ko atliekama ši procedūra – nuo religinių iki kelio užkirtimo gimdos kaklelio vėžiui. 

Kokop Beti, 60 metų apipjaustytoja

Kokop gyvena Kvoti apylinkėje, netoli Kapčorvos, Ugandoje – tai nedidukė raukšlėta moteriškė, su šeima įsikūrusi ant kalno. Kokop pagimdė 10 vaikų, du iš jų  mirę. Kokop yra apipjaustytoja – jau beveik 40 metų apipjausto moterų genitalijas. Tai jos pragyvenimo šaltinis.  Būdama 16 metų ji apsipjaustė  ir tvirtai tiki, kad dėl to santuoka stabilesnė, neberūpi kiti vyrai.

Penki iš Kokop vaikų yra mergaitės, dvi ji apipjaustė. Kokop nevers apsipjaustyti kitų  dukterų, kurioms 20, 24 ir 26 metai,  tačiau, jos įsitikinimu, tai įvyks, kai jos susituoks. Merginos patirs aplinkinių, laikančių šią praktiką tradicija, spaudimą, o jei neapsipjaustys, sutuoktiniai gali jų negerbti.  Pasak Kokop Beti, apipjaustymas – tai ritualas.

Naktį prieš apipjaustymą dvasios Kokop atsiunčia sapną, kuriame jai liepiama kitą dieną apipjaustyti 70 mergaičių. Taigi kitą dieną  prie jos trobelės išsirikiuoja 70 mergaičių. Jos gulasi ant nugaros, nusisuka nuo Kokop Beti kol ji atliks procedūrą. Visos mergaitės vilki raudonas sukneles, surištas nugaroje. Kiekviena atsineša dubenį ir muilo, pasideda greta. Kokop pasigamina peilius kiekvienai iš 70 mergaičių. Ji paima už klitorio ir staigiai jį nupjauna. Labai svarbu, kad per apipjaustymą mergaitės būtų drąsios. Jos neturi spiegti ar verkti – tai nuliūdintų šeimą.

Apipjaustymo formos

Vienu atveju mergaitė užpuolama visiškai netikėtai savo artimųjų ar globėjų ir jai atliekama gan žiauri apipjaustymo procedūra, po kurios gimdant reikia vėl šalinti audinius. Po gimdymo ir vėl atkuriama nekaltybė, o tai labai vertinama. Ši praktika paskutiniu metu paplito kaip moters finansinės priklausomybės nuo vyro ir santuokos pasekmė.

Antrąja apipjaustymo forma pabrėžiama vyresnės moters viršenybė prieš jaunesnę merginą. Skausmą reikia iškęsti tyliai. Tokiu būdu mergina turi pereiti į suaugusiųjų pasaulį, o jos iškęstas skausmas – tarsi pasiruošimas gimdymui.

Apipjaustymo būdai

Pirmuoju atveju dalinai arba visiškai pašalinamas klitorius.

Antruoju atveju pašalinami klitorius ir dalinai arba visiškai pašalinamos lytinės lūpos.

Sudėtingiausias apipjaustymo būdas, kai pašalinama daugiausiai audinio, t.y. visiškai pašalinamas klitorius, lytinės lūpos, viskas užsiuvama ir paliekama tik maža skylutė šlapimui ir menstruacijų kraujui pasišalinti. Toks apipjaustimo būdas labiausiai paplitęs Sudane, Somalyje, Šiaurės Kenijoje, Etiopijoje, palei visą Raudonosios jūros pakrantę, vakarų Afrikos šalyse, Malyje ir aplink. 

Įrankiai, kuriais atliekama apipjaustymo procedūra

Mergaičių apipjaustymo indonezijoje
ceremonija

Pranašo Muchamedo gimimo dienos garbei 284 šeimoms skirta lėšų tam, kad jų dukterys dalyvautų masiniame apipjaustyme. Fotografė Stefani Sinkler aplankė šią ceremoniją ir siūlo mums žvilgtelti į kadrus.

Picture
9 mėnesių mergaitė laukianti savo eilės apipjaustymui.

Picture
284 mergaičių šeimos, gavusios lėšų masiniam apipjaustymui pranašo Muchamedo gimimo dienos garbei. Mergaitės ir jų šeimos susirinko didelėje salėje prieš ceremonijos pradžią, kuri pagal tradiciją prasideda malda.


Picture
Viena iš mergaičių ruošiama apipjaustymo procedūrai.

Picture
Azijoje moterų apipjaustymo tradicija dar gyva kai kuriose Filipinų, Malaizijos, Pakistano, Indonezijos bendruomenėse. Taip pat jis praktikuojamas Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Pietų Jemene, Omane, Bahreine. Lotynų Amerikoje apipjaustymą galima sutikti Brazilijoje, Rytų Meksikoje ir Peru.
 


Picture
Viena iš mergaičių po procedūros. Gydytojai mauna specialias kelnaites, bet tai negarantuoja greito pagyjimo.


Picture
Gydytojai ruošia instrumentus apipjaustymo procedūrai pradinėje mokykloje.

Picture
Viena iš mergaičių po apipjaustymo.


"Dykumų gėlė"

Waris Dirie „Dykumų gėlė“: likti neapipjaustytai afrikietei gėda, o apipjaustytai skauda visą gyvenimą. Varis Diri (Waris Dirie) pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių apipjaustymą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį ritualą sulaukusi vos penkerių.


 „Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios. Todėl tą blogį būtina pašalinti – išpjauti klitorį, mažąsias lytines lūpas ir daugumą didžiųjų lūpų. Suglausta žaizda užsiūnama, paliekant tik randą vietoj mūsų genitalijų“, – pasakoja W.Dirie. Vieną rytą mažoji Waris buvo atiduota į čigonės rankas. „Pajutau, kaip pjauna mano mėsą – mano lyties organus. Girdėjau bukos geležtės garsą pjaustant mano odą pirmyn ir atgal. <…> Pasibaigė greitai, kadangi nualpau. Atsipeikėjusi pamaniau, kad viskas baigta, bet blogiausia tik prasidėjo. Mano akių raištis buvo nukritęs, ir pamačiau žudikę šalia savęs pasidėjusią krūvą spyglių nuo akacijos medžio. Spygliais pradūrė mano odoje skyles, tada pro jas įkišo stiprų baltą siūlą ir mane susiuvo. Mano kojos buvo visiškai nutirpusios, bet skausmas tarp jų buvo toks stiprus, kad norėjau numirti.“ Vėliau žaizda sugijo taip, kad atrodė lyg užtrauktukas: „genitalijos buvo užmūrytos tarsi plytų siena, kad jos vyras nepajėgtų įsiskverbti iki vestuvių nakties, tada jis arba perpjaus su peiliu, arba įsibraus jėga.“

Akimirkos iš apipjaustymo procedūros

Šaltiniai:
Comfort Momoh "Female genital mutilation", 2005
Betinna Shell - Duncan and Ylva Hernlund "Female "Circumcision" in Africa: Culture, Controversy, and Change"
Yetunde Abisola Noah "Female circumcision/ female genital cutting in Nigeria: coulples' attitudes, women's empowerment and acute obstetric outcomes"
www.bigpicture.lt 
www.youtube.com
www.lygus.lt Informacinis portalas moterims
www.15min.lt
www.delfi.lt
www.news.discovery.com

Parengė: Roberta Radauskaitė ir Donata Rimkevičiūtė

]]>
<![CDATA[MUSULMONIŠKOS ŠEIMOS]]>Sun, 12 Jan 2014 08:54:25 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/musulmonikos-eimosMusulmonų gyvenime svarbiausias dalykas yra šeima. Ištikimybė ir lojalumas šeimai yra didžiausia vertybė ir pagrindinis gyvenimo tikslas. Socialiniai ryšiai musulmoniškame pasaulyje yra labai svarbus dalykas, todėl šeimyniniai saitai ir santykiai yra svarbi socialinių ryšių išraiška. Pati musulmonų šeimos samprata yra grindžiama santuoka. Musulmonų pasaulyje santuoka yra suprantama kaip teisinė ir socialinė sutartis.  Iš esmės santuoka yra seksualinių santykių įteisinimas, nes svetimavimas islamo religijoje yra didelė nuodėmė. Santuoka negali būti slapta ir yra laikoma galiojančia tik tada, kai apie ją yra paskelbiama viešai, taip pat  santuokos sutartį turi pasirašyti mažiausiai du liudytojai – jaunikio ir jaunosios tėvai. Vienas iš vakaruose pasklidusių mitų apie musulmoniškas šeimas yra tai, jog santuokai turi pritarti tik vyras. Tai netiesa – santuokai turi pritarti ir vyras, ir moteris. Santuoka negali būti priverstinė. Taip pat jaunieji prieš vestuves gali vienas kitą pamatyti, tai yra netgi rekomenduojama. Santuoka yra įteisinama jaunikiui įteikus dovaną mylimajai.
POLIGAMIJA IR MIŠRIOS SANTUOKOS

Islamiškos šeimos gali būti poligaminės. Vyras gali turėti ne daugiau kaip keturias žmonas. Tačiau kelias žmonas vyras gali turėti tik tada, jei sugebės tinkamai jas išlaikyti ir pasirūpinti. Vyras negali turėti mylimiausios žmonos, visomis turi rūpintis ir mylėti vienodai. Toks reiškinys yra labiau paplitęs turtingesniuose sluoksniuose, nes tik turtingi vyrai gali sau leisti turėti daugiau nei vieną žmoną.

Islamas taip pat leidžia ir mišrias santuokas – tai yra santuokas su kitos religijos asmenimis. Tačiau tokia santuoka yra apribota. Pavyzdžiui, moteris negali tekėti už kitos religijos vyro – jis turi atsiversti į Islamą. Bet musulmonas vyras, gali vesti ir ne muslmonę moterį. Santuokoje gimę vaikai tampa musulmonais ir yra auklėjami pagal musulmoniškas tradicijas.
SKYRYBOS

Dar vienas mitas sklandantis vakaruose yra tai, jog skyrybos islamo religijoje yra negalimos. Islamiški įstatymai leidžia skirtis, tačiau tik esant būtinybei. Skyrybų procesas nėra toks sudėtingas kaip vakaruose. Čia vyras turi tris kartus pasakyti „ištuokta“ (talaq). Tačiau tai turi padaryti ne iš karto, o su mėnesio ar didesniais tarpais. Per tą laiką, šeima turi labai stengtis ir ieškoti būdų, kaip neišsiskirti. Jei kartu toliau gyventi būdo rasti nepavyksta, šeima yra išskiriama. Po skyrybų vaiko globa atitenka motinai.
HOMOSEKSUALŪS SANTYKIAI

Musulmoniški įstatymai itin griežtai draudžia homoseksualius santykius, todėl ir tos pačios lyties santuokos yra negalimos. Už homoseksualius santykius islamo teisė nustato itin griežtas bausmes – pati griežčiausia jų – mirties bausmė. Tačiau tai nereiškia, kad musulmoniškose šalyse nėra homoseksualų, priešingai, homoseksualūs santykiai yra gan paplitę.

KONTRACEPCIJA IR ŠEIMOS PLANAVIMAS

Islamas teigia, kad vaikas yra Alacho dovana. Moteris neturi teisės darytis abortą, nes tai yra prilyginama vaiko nužudymui. Draudžiama ilgam nutraukti galimybę susilaukti vaikų. Pora turi nuspręsti, kada jie nori susilaukti vaiko, atsižvelgdami į galimas rizikas. Islamas nedraudžia naudoti kontracepcijos priemonių, tačiau jos neturi būti naudojamos pastoviai. Manoma, jeigu Alachas nori, kad vaikas gimtų, tam nesutrukdys ir kontraceptinės priemonės. Taip pat galima imtis priemonių nėštumo kontrolei, jeigu moteriai ar vyrui gresia pavojus sveikatai.
VAIKAI ŠEIMOJE

Pasak Korano, svarbiausias tikslas šeimoje – rūpintis vaikais. Čia svarbi ir našlaičių gerovė, todėl jais rūpintis musulmoniškoje visuomenėje yra pareiga. Musulmoniškoje šeimoje vaikai yra auginami su meile, rūpestingai ir atsakingai, tinkamai juos auklėjant pagal musulmoniškas tradicijas. Tačiau ir vaikai privalo mylėti bei gerbi savo tėvus, jų klausyti. Islamas vienodai brangina ir berniukus, ir mergaites, nes visi vaikai be išimties yra laikomi Dievo dovana.

Berniukai ir mergaitės kartu yra auginami iki septynerių metų, vėliau berniukai yra perkeliami į kitą namų dalį, todėl bendravimas su mergaitėmis nutrūksta. Berniukai ir mergaitės yra atskirai ruošiami skirtingiems vaidmenims. Mergaitės, kaip namų židinio saugotojos, o berniukai kaip atsakingi patriarchai. Mergaitėms yra diegiamas nuolankumas, o berniukams atsakomybė už savo veiksmus, nes vėliau jie turės išlaikyti šeimą, o mergaitės, būdamos žmonomis, prižiūrėti namus ir auklėti vaikus.
MUSULMONĖS MOTERYS: SESERYSTĖ, KUKLUMAS IR APRANGA

Kalbėdami apie musulmones moteris, iš karto susiduriame su seserystės svarba. Šios moterys ne tik dalijasi savo žiniomis apie išpažįstamą religiją ar praleidžia laiką socializuojantis. Jas sieja unikali tarpusavio meilė, kuri dažnai nėra suvokiama kitos religijos išpažinėjui. Ši meilė yra grindžiama tuo, jog moterys, tikinčios Alachu, yra palaimintos ir unikalios, todėl jas vienija ypatingas ryšys.

Taip pat vienas iš svarbiausių musulmonių atributų yra vidinis kuklumas. Pats paviršutiniškiausias, tačiau akivaizdžiai matomas ir visiems suprantamas kuklumo simbolis – hijab – veido apdangalas. Tačiau jis nereprezentuoja tyrosios moters pusės, nes yra tik daiktas. Moteris turi būti ir drovi, t.y. elgtis santūriai ir pagarbiai. Viena pagrindinių taisyklių yra nuleisti žvilgsnį, nežiūrėti vyrams į akis. Į šį kuklios moters paveikslą privalo būti įtrauktas ir nuosaikus kalbėjimas, kuris nebūtų nei per garsus, nei per tylus (jog neskambėtų viliojančiai). Moterys neturėtų kalbėti apie bet ką, be tikslo, skleisti paskalas ar girtis savo pasiekimais. Musulmonės vadovaujasi tokiu moraliniu modeliu todėl, nes tiki, jog tai dėl Alacho, kurio rankose yra jų sveikata ir socialinė gerovė.

Aprašytas moralinis modelis yra neatsiejamas ir nuo moterų aprangos. Pirma, viršutiniai drabužiai (dėvimi viešumoje), privalo uždengti visą kūną, išskyrus veidą ir plaštakas. Taip pat jie negali būti dekoruoti. Antra, šie drabužiai privalo būti stori ir nepermatomi, jog nesimatytų po apačia dėvimų drabužių bei platūs, jog neišryškintų moters figūros, tačiau negali priminti vyriškų drabužių. Trečia, yra draudžiama kvepintis einant į viešumą, nes tai suvokiama kaip seksualinių troškimų stimuliacija, bei lakuotis nagų.
MUSULMONAI VYRAI: IŠVAIZDA, SANTYKIS SU MOTERIMI IR IDEALAS

Didelę reikšmę besimeldžiant turi musulmonų vyrų išvaizda, o tiksliau – apranga. Tarp dažniausių klaidų pasitaiko ploni ir peršviečiami drabužiai, taip pat dekoruoti piešiniais ar šafrano spalvos (šafrano spalva – netikintiesiems). Vyrams yra siūloma melstis prisidengus galvą kepure, tačiau nėra būtina. Be to, Koranas akcentuoja, jog skirtybė tarp moterų ir vyrų privalo egzistuoti bei kad abi lytys negali viena kitos kopijuoti. Dėl to musulmonai vyrai privalo nesiskusti barzdos ir ūsų.

Alachas sako: „Men are the protectors and maintainers of women“ (Sûrah an-Nisâ’: 34). Tai reiškia, kad vyras yra atsakingas už žmonos priežiūrą ir apsaugą, poreikių patenkinimą, priklausantį nuo religinės ir socialinės pasaulėžiūros. Tačiau tai nereiškia, jog jis įgauna teisę ją valdyti ir veikti už ją.

Be aptartos vyro pozicijos galime apžvelgti ir idealaus vyro paveikslą pagal musulmonių moterų prioritetus. Jos išskiria šias savybes: pamaldumą, atvirumą, lyderystę, teisingumą ir sąžiningumą, meilę vaikams, geras manieras, konfliktų ir smurto vengimą, humoro jausmą  ir sveikatą. Matome, jog moterys atsižvelgia į paminėtas savybes, norėdamos sukurti religingą šeimą, kuri būtų apsupta vaikų ir meilės.
ĮDOMU: PATARIMAI SĖKMINGAI SANTUOKAI PAGAL ISLAMĄ

·         Nepuoselėkite  nerealių vilčių, viskas nebūna tobula

Nesitikėk, kad tavo būsimas vyras ar žmona bus tobuli ir be trūkumų. Alachas nesukūrė tobulų žmonių, tai reiškia, kad jie darys klaidas ir turi teisę klysti.

·         Pabrėžkite geriausias savo sutuoktinio savybes

Galbūt ne visos tavo sutuoktinio savybės tau patinka, tačiau rask tokių, kurios padaro jį geriausią ir išskirtinį.

·         Būkite geriausias sutuoktinio draugas

Pagalvok, koks yra geriausias draugas ir būk toks savo sutuoktiniui. Dalinkis savo įspūdžiais, svajonėmis, baimėmis, norais. Būk tas, kuriuo gali pasikliauti ir pasitikėti.

·         Praleiskite daug laiko kartu

Turite rasti laiko puoselėti ir stiprinti savo santykius. Tai gali būti ilgas pasivaikščiojimas gamtoje, ar bendras pomėgis.

·         Dažniau išreikškite  jausmus

Svarbu būti atviram apie savo jausmus, tiek apie negatyvius, tiek apie pozityvius. Jausmų slėpimas ar atvirumo nebuvimas – ne išeitis spręsti problemoms.

·         Pripažinkite klaidas ir prašykite atleidimo

Kaip ir prašome atleisti Alacho mūsų klaidas, taip turime prašyti atleisti ir savo sutuoktinio. Tik stiprus asmuo, gali pripažinti savo klaidas ir prašyti dėl jų atleidimo.

·         Niekada neprikaišiokite praeities klaidų

Islame nerekomenduojama susikoncentruoti ties praeitimi, todėl priminti kito praeities klaidas nėra teisingas sprendimas. Žmonės nėra tie, kurie galėtų teisti už padarytas klaidas.

·         Nustebinkite sutuoktinį

Tai gali būti maža dovanėlė, skani vakarienė, ar kitokia maža staigmena. Taip pabandykite išvengti rutinos.

·         Turėkite humoro jausmą
Roberta Matusevičiūtė, Kotryna Stašinskaitė
]]>
<![CDATA[Australijos aborigenai]]>Sat, 11 Jan 2014 17:03:00 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/australijos-aborigenaiPicture
Australija – tai seniausias pasaulio kontinentas, kuriame daugiau nei prieš 60 tūkst. metų apsigyveno aborigenai, o truputį daugiau nei prieš 200 metų, t.y. 1788 metais čia apsigyveno britai. Nuo tada Australija pasikeitė - iš tolimos kolonijinės gyvenvietės Australija tapo tauta, turinčia virš 20 milijonų gyventojų.

 
Aborigenų kilmė ir paplitimas

Manoma, kad pirmieji gyventojai į Australiją iš Pietryčių Azijos pateko dar sauskeliu prieš 80 tūkst. metų. Tirpstant ledynams Australija tapo atskiru kontinentu, o atėjūnai – visiškai atskirti nuo pasaulio. Pasklidę po sausiausią, nederlingiausią žemyną, jie tapo pusiau klajokliais: ėjo ten, kur sunokdavo vaisiai ir uogos, kur traukėsi gyvūnai.

Aborigenų tikėjimai laikomi klasikiniu totemizmu: žemė ir visa, kas yra ant jos – šventa, nes visur gali būti įsikūniję protėviai – pusiau žvėrys, pusiau žmonės, tvėrimo metu (Dreamtime) plokščią žemę praturtinę kalnais, upėmis, miškais, apgyvendinę joje gyvūnus ir žmones. Aborigenai nesukūrė nei rašto, nei bendros kalbos. Kai 1770 m. Australijoje išsilaipino kapitonas Kukas, vietinių gyventojų buvo nuo 300 tūkst. iki vieno milijono, jie sudarė 500 genčių, kalbėjusių 250 kalbų (dabar likę 20). Kolonizuojant kraštą, aborigenai buvo išvaryti iš savo žemių, masiškai naikinami, 1921 m. jų buvo likę iki 60 tūkst. 1920 m. Australijos vyriausybė uždraudė aborigenų šaudymą ir pradėjo steigti jų rezervatus. 1963 m. aborigenai pripažinti Australijos piliečiais su balsavimo teise. 2008 m. Australijos vyriausybė atsiprašė aborigenų už sukeltą sielvartą ir kančias. 22 milijonų gyventojų turinčioje šalyje dabar yra apie 500 tūkstančiai aborigenų, o išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius beveik nebelikę.

Pavadinimai

·         Yolngu – Arnhemo Žemės rytuose,

·         Murri – Rytų Australijoje,

·         Koori – pietryčių Australijoje,

·         Nanga – Australijos pietinėje dalyje,

·         Nyungar – pietvakariuose,

·         Palawah (Pallawah) – Tasmanijoje,

·         Wonghi – Vakarų Australijoje.

 
Kalbos

XVIII a. Mažiausiai trys šimtai kalbų. Dabar likę apie dvidešimt.

Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių, ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.

Lingvistai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama-Nyungan kalbos. Pastarąją sudaro keletas žemyno šiaurėje vartojamų kalbų grupių, tuo tarpu Pama-Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų būdinga vadinamoji „uošvienės kalbos“ forma, kai prie kai kurių giminaičių vartojami kitokie nei kasdieniniai žodžiai.

Tasmanijos aborigenų kalbų padėtis šioje klasifikacijoje nėra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybės žodžių sąrašų.

Gyvenimo būdas

XVIII amžiuje (europiečių apsigyvenimo Australijoje metu) apytiksliai 750 tūkst. aborigenų turėjo mažiausiai tris šimtus skirtingų kalbų bei plačią gyvenimo būdo įvairovę, kuri priklausė nuo jų gyvenamosios vietos. Šiaurinės pakrantės srities gentys, tokios kaip, pavyzdžiui, Tivis (angl.Tiwis), labiausiai bendravo su pašaliniais žmonėmis, ypač iš Indonezijos. Šiaurės genčių kultūra ganėtinai skyrėsi nuo labiau izoliuotų centrinės Australijos dykumos genčių.

Tūkstančius metų aborigenai buvo medžiotojų bei klajoklių tauta. Jie gamino lengvo svorio universalius įrankius, pavyzdžiui, bumerangus bei pastatė tuometinius būstus iš purvo. Jų keliavimo mastą atspindėjo regionas, kuriame jie gyveno – žmonės, kurie gyveno tose vietovėse, kuriose buvo gausu maisto bei vandens išteklių buvo statiški palyginus su tais, kurie gyveno vietose, kuriose maisto bei vandens nebuvo pakankamai. Dėl gyvenimo mažose grupelėse didžiuliame krašte, aborigenų visuomenė tapo suskaldyta į daugybę genčių, kurias skyrė skirtingos kalbos bei papročiai. Netgi šeima, susidedanti iš vyro, žmonos, vaikų, galbūt keleto artimų draugų, gali turėti atskirą kalbą. Grupės laikėsi išvien dėl to, kad retkarčiais vestų religines ceremonijas, organizuotų vedybas bei sutvarkytų konfliktus tarp genčių. Prekyba buvo svarbi visuomeninio gyvenimo dalis. Kriauklės, ochra (dažai) bei mediena buvo pagrindinės mainų prekės, o prekybų keliai kryžiuodavosi skersai išilgai per visą šalį. Nors klajoklių gyvenimo būdas baigėsi, kuomet anglų kolonistai užkariavo milžiniškus šalies plotus, tačiau kitos tradicinio gyvenimo pusės vis tiek išliko. Aborigenų bendruomenėse vyresni nariai yra vis dar labai gerbiami, atsakingi už įstatymų prižiūrėjimą ir bausmės paskirstymą tiems, kurie pažeidė įstatymą ar atskleidė senovinių ritualų paslaptis. Šie ritualai yra aborigenų tikėjimo dalis, kuris vadinamas „Dreamtime“.

Laikui bėgant, Australijos pirmųjų gyventojų kultūra smarkiai keitėsi. Pavyzdžiui, išlikusiuose uolos piešiniuose keliuose regionuose Australijos šiaurėje akivaizdi skirtingų stilių, atitinkančių skirtingus laikotarpius, seka.

Dauguma bendruomenių taip pat turėjo sudėtingą daug kur iki šiol išlikusią giminystės sistemą ir kai kuriose vietose labai griežtas santuokos taisykles. Tradicinėse bendruomenėse negalėdavo tuoktis poros, turinčios tą patį iš kelių odos tipų. Toks tabu apsaugodavo nuo kraujomaišos, taip pat suartindavo bendruomenes. Žmonės galėjo susipažinti su „kurabor“ – būsimaisiais sutuoktiniais per metinius bendruomenių susitikimus (kuraborė – corroboree), kuriuose buvo prekiaujama, pasikeičiama naujienomis, organizuojamos vedybų bei kitos ceremonijos.

Aborigenai klajojo būriais apie 50 žmonių, kuriems vadovavo sumaniausi vyrai; keli būriai sudarė gentį. Atsinešę akmens amžiaus kultūrą, per daug nuo jos neatitolo: nestatė namų, neužsiėmė žemdirbyste, vaikščiojo nuogi. Jų įrankiai – akmeninis kirvis, ietis, žeberklas, bumerangas. Didžiausias išradimas – grįžtantis bumerangas. Vyrai medžiojo ir žūklavo, moterys ieškojo valgomų šaknų, vaisių, vikšrų, žeberklavo, medžiojo paukščius.

Dreamtime

Dreamtime (tikėjimas sapnų laiku) – tai angliškas aborigenų teisės bei tikėjimo terminas. Jo pagrindas yra turtinga mitologija apie žemės sukūrimą. Tikima, jog žemės sukūrimo protėvis yra milžiniškos gyvatės, kurios pakilo iš žemės branduolio ir bastėsi po pasaulį sukurdamos slėnius, upes ir kalnus. Kitais kūrėjais laikomi lietus ir saulė, kurie sukūrė žmones bei gyvūniją, ir augaliją. Vietos, kuriose protėvių būtybės iškilo iš žemės, yra šventos ir šiandien jos vis dar naudojamos įvairiems ritualams bei ceremonijoms. Iš esmės tikėjimas sapnų laiku yra visų, nepaisant skirtingų genčių, aborigenų religinė ideologija, bei sudaro aborigenų tikėjimo pagrindą. Tikima, kad kiekvienas aborigenas turi dvi sielas – vieną mirtingą ir vieną nemirtingą, kurios yra siejamos su protėvių dvasia (arba totemu). Kiekviena šeimos gentis yra kilusi iš tų pačių protėvių būties. Šios dvasios parūpina apsaugą, tad jeigu atsitinka nelaimė, reiškia, kad žmogus supykdė protėvius. Keletas genties narių yra atsakingi už šventų vietų priežiūrą, o tie, kurie blogai atlieka šias pareigas, yra griežtai nubaudžiami. Kiekviena „dreamtime“ istorija siejasi su tam tikru kraštovaizdžiu; vienas kraštovaizdis siejasi su kitu - taip šios istorijos suformuoja „kelią“. Šie „keliai“ yra vadinami „Songlines“ bei driekiasi per visą Australijos žemyną. Per šias eiles aborigenai gali kontaktuoti su kitomis gentimis.
PictureTradicinės apeigos
Aborigenų dainos ir šokiai

Aborigenų dainos pasakoja „dreamtime“ protėvių istorijas ir yra siejamos su dvasių garbinimu. Dažniausiai dainų žodžiai yra nesuprantami dėl daugybės slaptų protėvių istorijų. Dainoms akomponuoja paprasti instrumentai, pavyzdžiui, didgeridoo – maždaug vieno metro ilgio pučiamasis instrumentas su giliu skambesiu. Bendravimui su savo protėviais aborigenai taip pat naudoja ir šokius. Aborigenų šokis šiuo metu išgyvena kultūrinį renesansą, nauji ansambliai atlieka tiek senuosius tradicinius, tiek naujus šokius.

Tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra priklausymo genčiai ženklai, protėviams skirti prašymai, iš protėvių paveldėtos žemės planai, totemų bei protėvių įvaizdžiai ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai. Izoliuotai gyvenusių atskirų aborigenų genčių įvaizdžiai skirtingi ir perteikti nevienodomis medžiagomis. Visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji genties vyrai, o mums belieka grožėtis aborigenų ženklų išraiška ir įvairove.

Visa aborigenų meno istorija atsispindi Šiaurės Australijos uolynuose: seniausi, prieš 50 tūkst. metų daryti rankų, augalų bei įnagių atspaudai, vėliau plonytėmis linijomis tapyti ir raižyti dvasių įvaizdžiai ir gyvūnų bei paukščių figūrų kontūrai; prieš 10 tūkst. metų, tirpstant ledynams, uolų mene pasirodė krokodilai, žuvys, žalčiai; prieš 3 tūkst. metų gyvūnai pradėti vaizduoti rentgeno stiliumi – su matomais vidaus organais. Aborigenai mano, kad uolų raižinius sukūrė protėviai, ir nuolat juos atnaujina per apeigas. Dabar Šiaurės Australijos aborigenai tapo ant eukalipto žievės, o Centrinėje Australijoje, kur ženklus ir simbolius iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų išdėliodavo ant dykumos smėlio, nuo XX a. aštunto dešimtmečio tapoma ant drobės ir popieriaus. Skulptūrų aborigenai nekūrė. Tik šiaurinių Batersto ir Melvilio salų gyventojai laidojimo vietose stato paminklinius stulpus (pukamani), o pačioje žemyno šiaurėje iš termitų išgraužtų medžio kamienų aborigenai daro karstus (dupun) antram laidojimo ciklui ir juos ištapo genties ženklais. Gyvūnų figūrėles, bumerangus, žeberklus, kasimo lazdeles bei dubenis aborigenai puošia išdegintais ornamentais. Ką bekurtų aborigenas dailininkas – jis gali vaizduoti tik savo klano sukūrimo mito (dreaming) įvaizdžius bei simbolius. Australijos vietiniai gyventojai yra sukūrę unikalių muzikos instrumentų ir tautinių stilių. Yidaki ir didgeridoo paprastai laikomi aborigenų tautiniais instrumentais. Šiuolaikinėje aborigenų muzikoje vyrauja kantri stilius.

PictureBumerangas aborigeno rankoje
Bumerangas

Priešingai, nei daugelis mano, ne visi bumerangai grįžta pas jį metusį žmogų. Pagal kilmę bumerangas paprasčiausiai reiškė metimo lazdelę. Bumerangai buvo naudojami medžioklei, kovai, ugnies įžiebimui bei tradiciniams žaidimams. Pavadinimas kilo nuo vienos iš Australijos genčių, gyvenusių į pietus nuo Sidnėjaus. Paprastai medžiotojas, sviesdamas bumerangą į taikinį neturėdavo tikslo, jog jis sugrįžtų. Medžiotojo tikslas buvo sužeisti žvėrį. Su laiku bumerango forma taip patobulėjo, jog buvo galima mesti lazdelę sukantis dideliu lanku ir priversti ją grįžti atgal pas metusįjį. Bumerangas yra plonas, su giliu išlenkimu, galai yra iškreipti į skirtingas puses. Apatinis paviršius yra plokščias, o viršutinis – išgaubtas. Medžioklei naudojami bumerangai turi būti lengvi, kad toli nuskrietų, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sunkūs, kad sužeistų žvėrį. Nemaža dalis Australijos aborigenų naudotų bumerangų buvo negrįžtantys. Manoma, kad grįžtantieji bumerangai naudoti paukščių medžioklėje.

Kūno laikymas viešai

Australijos aborigenai turi ne vieną keistą paprotį, vienas jų – kanibalizmas ir viešas mirusiojo kūno eksponavimas. Vienas iš unikaliausių ritualų buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirmiausiai mirusiojo kūnas būdavo padedamas ir apdengiamas lapais, o vėliau, po kelių mėnesių, kūnas buvo perkeliamas į kokią nors olą ir nudažomas ochra. Tuo metu būdavo sunaikinamas mirusiojo turtas ir net jo vardo nebuvo leidžiama ištarti. Buvo bijoma, kad netinkamai palaidotas žmogus sugrįš į gyvųjų pasaulį.

Picture
Aborigeniškos laidotuvės – unikalus paprotys
PictureAnkstyvą diskriminaciją pakeitė aborigenų kultūros įvertinimas
Europiečių ir Aborigenų santykiai

1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidėjo Sidnėjuje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikūrimo regione epideminiu mastu pradėjo plisti europietiškos ligos – vėjaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas vietas.

Kita britų įsikūrimo pasekmė buvo žemės ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo būdą leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenėms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemės, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dėl žemės pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradėjo plisti ir venerinės ligos, dėl ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimstamumas. Europiečiai taip pat supažindino Australiją su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).

Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinysis tikras aborigenas Truganini mirė 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemės netekimo, aborigenų bendruomenes paveikė ir masinės žudynės.

Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10-20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.

Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemės buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystę, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenės naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikė neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidėjus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jėga, dauguma dirbdavo už maistą, aprangą ir pan. 1867 m. į Angliją vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.

Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tūkstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikę aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradėjo vėl augti.

Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiūrų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietės gimimų kontrolės aktyvistės Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rūšis, pagal smegenų išsivystymą tik laipteliu aukščiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinės kontrolės, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvėse“).

Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybės, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybėms. Tuo tarpu šiaurinėje Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai iniciavo streiką (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnėms technologijoms, kada darbams pradėjo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymą (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidėjo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabėgėliais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakraščiuose.

Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultūra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judėjimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbūt norėjo išreikšti savo atsiskyrimą nuo europietiškos kilmės.

]]>
<![CDATA[Kinijos genčių tatuiravimo tradicijos]]>Sat, 11 Jan 2014 16:37:24 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/kinijos-geni-tatuiravimo-tradicijosŽodis „tatuiruotė“ (wénshēn – marginti kūną) į rašytinę Kinijos istoriją buvo įvestas Hanų dinastijos valdymo laikotarpiu (206 m. pr. m. e. – 220 m.). Nors yra ir keli kiti terminai apibūdinantys tatuiravimą (lou shen- graviruoti kūną; xiu mian – ornamentuoti veidą), tačiau plačiai priimta, kad wénshēn yra labiausiai tinkantis terminas, nes būtent jis yra dažniausiai aptinkamas senoviniuose tekstuose (Krutak 2009).

Hanų dinastijos valdymo laikotarpiu tatuiruotės buvo siejamos su etninėmis mažumomis ir kitataučiais. Hanai save laikė vieninteliais tikrais kinais, o visus kitus, kurie pjaustydavosi, žalodavosi ar tatuiruodavosi savo odą nuolatinėmis žymėmis laikė pirmykščiais žmonėmis. Kitaip tariant, jei buvai ne Hanas, buvai laikomas necivilizuotu ir galimas daiktas suvokiamas kaip šalies priešas. Tai galima pastebėti iš išlikusių trečiojo amžiaus prieš mūsų erą rašytinių šaltinių: „Jei ponas yra agresyvus ir nori pakilti į valdžią, jo žmonės bus priversti jam tarnauti. Tada jie mylės mane, kaip tėvai myli savo vaikus. Aš jiems kvepėsiu irisu ir epidendru.  Jie nusisuks nuo savo pono ir žvelgs į jį taip, lyg jis būtų tatuiruotas, jie žiūrės į jį kaip į priešą“ (Reed 2000).

Iš vėlesnių tekstų galima spręsti, kad vienintelės priimtinos tatuiruotės Kinijos visuomenėje buvo tos, kuriomis buvo baudžiama už vagystes, svetimavimą ar kitus rimtus nusikaltimus. Septinto-aštunto amžiaus prieš mūsų erą „Traktate apie baudimą“ rašoma apie penkis šimtus nusikaltimų baudžiamų tatuiruotėmis(Reed 2000). Šiuose tekstuose naudojamas „rašalo nusikaltimų“ terminas, o nusikaltėliai buvo ne tik tatuiruojami, bet ir ištremiami: „užtikrinti, kad susitepęs asmuo būtų perkeltas kuo toliau nuo įstatymų besilaikančių, civilizuotų žmonių“.

Tų laikų religiniai įsitikinimai taip pat traktavo dirbtines kūno žymes kaip amoralų ir neigiamą reiškinį. Konfucijaus moraliniai principai skatino atsisakyti bet kokių nuolatinių kūno modifikacijų, nes vaikas turi gerbti tėvus ir protėvius, o jo kūnas turi likti toks, kokį jam suteikė gimdytojai. Prie neigiamo požiūrio į kūno modifikacijas galėjo prisidėti ir budistų reinkarnacijos idėja ir kūno tyrumo išsaugojimas.

Šie neigiami požiūriai  tęsėsi iki pat Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 metais. Nuo tada komunistinė valdžia vykdo „prietarų panaikinimo“ ir „vyraujančių papročių keitimo ir socialinių tradicijų pertvarkymo“ programas. Šie įstatymų rinkiniai taikomi prieš penkiasdešimt šešias etninių mažumų grupes Kinijoje ir smarkiai prisidėjo prie tradicinių tatuiruočių papročių nykimo.

Pirmosios tatuiruotės Kinijoje

Nuo 1970 –tųjų metų pabaigos šiaurės vakarų Kinijoje buvo atrasta šimtai mumijų, dalis kurių byloja apie aukšto lygio tatuiruočių kultūrą. Dar prieš rašytinių šaltinių atsiradimą Kinijoje šie keliaujantys prekybininkai skverbėsi į vakarinę šalies dalį. Manoma, kad pirmieji iš jų, keliaudami arkliais, skverbtis į Kiniją pradėjo prieš 5500 metų. Nors tiksli jų kilmė nėra nustatyta, yra manoma, kad šie keliautojai kilę iš pietinės, centrinės ir vakarinės Azijos. Jų drabužių liekanų tyrimai atskleidė ryšius su Kaukazo ir Europos regionais, todėl manoma kad jų kalba priklausė indoeuropietiškajai kalbų šeimai (Krutak 2009). Taip pat yra tikėtina, kad šie vakariečiai atgabeno vežimą, ratą, bronzos metalurgiją, ir galbūt net raštą bei chirurgines technikas į Kiniją.

Tačiau neskaitant rastų mumijų ir žymių ant jų mumifikuotų kūnų yra žinoma labai mažai apie tų laikų tatuiravimo tradicijas. Yra žinoma, kad ankstyviausios tatuiruotės siekia antrą tūkstantmetį prieš Kristų ir atvaizduoja saulės motyvus. Panašios saulę garbinančios žymės yra randamos išraižytuose akmenyse centrinėje ir pietinėje Azijoje.  Šie motyvai randami ir ant išlikusių Kaukaziečių arklių apynasrių, kurie vienu iš savo garbinimo objektų laikė saulę (Krutak 2009). Saulės motyvai kūno dažų pavidalu rasti ir ant prieš 3800 metų mirusio kaukaziečio mumijos.

Kita Kinijoje rasta 3500 metų datuojanti moters mumija yra išpuošta sudėtingais tatuiruočių raštais. Atbulos „s“ formos ženklų serijos, kartu su kitais rašto simbolius primenančiais ženklais, puošia mumijos plaštakas. Ši neištrinama kaligrafija primena senovinius Kinijos rašto ženklus, todėl tai galėtų būti kažkokia teksto forma. Ir tai nėra vienintelės ant šios mumijos rastos kūno žymės. Ant jos kaktos ištatuiruotos kelios apskritimo formos žymės.

Hainano salos gyventojų tradicinės tatuiruotės

Hainane per tris tūkstančius metų gyveno Li tauta. Li šimtmečius Kinijos mokslininkų buvo laikomi „tatuiruotaisiais“, „randuotąja rase“ ar tiesiog civilizacijos nepaliestais laukiniais. Jie, kartu su kitomis primityviomis laikytomis pietvakarių Kinijos gentimis, tokiomis kaip Miao, Yao, Lolo ir Shan buvo vadinami „pietiniais barbarais“. Kiniškas Li simbolis reiškia juodą spalvą, tam įtakos galimai turėjo Li tatuiruočių papročiai.

Šiandien, kaip ir praeityje Li propaguoja animizmu paremtą religiją garbinančią protėvius ir gamtą. Jie tiki, kad kiekvienas matomas ir nematomas objektas visatoje turi sielą ir yra nemirtingas. Akmenys ir uolos yra ypatingai svarbūs, nes Li tiki, kad juose gyvena žemės dievas. Beveik kiekvienoje gyvenvietėje yra po šventyklą pripildytą įvairiausių formų ir dydžių akmenų. Li šventais laiko ir kalnus, ypač Penkių Pirštų kalną. Kylant ar leidžiantis kalno šlaitu negalima garsiai šnekėtis ar nenumaldomai kosėti, nes tai gali nepatikti kalno dvasiai. Draudžiama verkti ir atsigręžti, tiek kylant tiek leidžiantis (Liu 1939). Yra tikima, kad šių taisyklių nesilaikymas gali supykdyti kalno dvasias, o šios nusižengusiuosius baudžia užsiundydamos nuodingas gyvates ir kitus laukinius gyvūnus.

Yra manoma, kad Li į Hainaną atyko iš Kinijos, bet kitas kilmės mitas teigia, kad Li „tėvas“ atvyko iš centrinio Vietnamo. Šis mitas yra svarbus, nes gali būti susietas su paukščių motyvais Li tatuiruotėse.

Mitas: „Kadaise Chiung-chou miesto vakaruose stovėjo Li Motinos šventykla. Griaustinio dvasia ant Li Motinos kalno padėjo kiaušinį iš kurio gimė moteris. Vyras iš Kao-Chi(arba Vietnamo), ieškojęs kvapniųjų augalų, perplaukė jūrą, kad nusigautų į Hainaną. Ten jis sutiko iš Griaustinio dvasios gimusią moterį ir ją vedė. Iš jų vaisingos santuokos gimė daugybė vaikų ir anūkų. Ta moteris buvo Li Motina. Mitas teigia, kad senovėje Li priklausė paukščių ir žvėrių rasei. Kadangi Li yra kilę iš paukščių, jų būdas skiriasi nuo paprastų žmonių, ir jie nuo seno yra įtakojami gamtos.

Dar vienas Li mitas teigia, kad po didelio tvano išgyveno tik du žmonės, motina ir sūnus. Dievų paliepta moteris tatuiruotėmis išmargino savo kūną, kad sūnus jos nepažintų, ir žemė vėl būtų apgyvendinta.

Kitas Li tautos mitas pasakoja apie pirmąjį Li vaiką, kurio motina mirė netrukus po jo gimimo. Vaikas buvo pasmerktas mirčiai, tačiau jį išgelbėjo laukinė gegutė, kuri jį maitino grūdais ir vandeniu. Todėl moterys margina savo kūnus, kad išliktų margos kaip gegutės ir įtiktų savo gamtiškiesiems protėviams. Mergaitėms sulaukus paauglystės būdavo tatuiruojami jų sprandai ir kaklai. Tatuiruotės simbolizuodavo merginų brandą, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir tai, kad jos jau yra pasiruošusios vedyboms. Taip pat buvo tikima, kad šie kūno ženklai leis mirusiems protėviams lengviau pažinti tatuiruotėmis išmargintas moteris pomirtiniame pasaulyje.

Li tatuiravimo reikmenis sudaro rotango (palmių rūšis) adata įtaisyta į bambuko lazdelę ir kitas medinis įrankis kuriuo suduodama per lazdelę su adata. Pigmentas gaminamas iš vietinio dažinio braivėlio. Tatuiruočių ornamentai pirma trafaretuojami prieš odos pradūrimą adata. Tatuiruotes darydavo tik moterys. Li moterų naudojami raštai smarkiai skiriasi tarp skirtingų genčių. Šių ornamentų motyvai kyla iš įvairių augalų, gyvūnų ir toteminių klanų simbolių, kurie yra perduodami iš kartos į kartą (Liu 1939).

Vedybų tarp skirtingų gyvenviečių narių metu, nuotaka buvo tatuiruojama jaunikio klano tatuiruočių ornamentais. Iš moters tatuiruočių galima pasakyti iš kur ji kilusi, kokia yra jos socialinė padėtis ir asmenybė (Liu 1939). Li tautos manymu nevedusiai moteriai tatuiruotis rankas yra nepadoru. Li tautoje tatuiruotės labiau paplitusios tarp moterų, vyrai, dėl medicininių tikslų, tatuiruodavosi tris mėlynos spalvos žiedus ant riešų. 

Taivano salos gyventojų tradicinės tatuiruotės

Pirmieji rašytiniai šaltiniai kuriuose yra minimi Taivano tatuiravimo papročiai datuoja septintą amžių prieš mūsų erą. Nors duomenų apie tai yra nedaug, yra manoma, kad tatuiravimo tradicijos Taivane atsiado tuo pačiu laikmečiu kaip ir Hainane.

Tarp daugumos Taivano genčių buvo įprasta atskirti nukauto priešo galvą nuo kūno. Vietinių galvažudžių aukomis dažniausiai tapdavo Hanų kolonistai, nes vietiniai juos laikė savo priešais. Galvažudžių tatuiruotėse buvo plačiai naudojami abstraktūs gyvačių motyvai. Viena iš šių gyvačių šimtažingsnė angis. Vietiniai tikėjo, kad ji yra gyvybės dvasia, aukščiausia iš visų dvasių ir yra Paivanų (Taivane gyvenanti gentis) sargas. Tarp Taivano galvų medžiotojų buvo paplitusios ir antropomorfinės, žmogaus pavidalo tatuiruotės, kurios simbolizuodavo nukautus priešus (Krutak 2009). Taivaniečiai tikėjo, kad jų protėvių dvasios gyveno jų peiliuose, skirtuose atskirti priešų galvas nuo jų kūnų. Šie peiliai gentyje buvo perduodami iš kartos į kartą. Paivanai nevisada tatuiruodavosi po priešų nukirsdinimo. Kariams, kuriems pasisekdavo nugalėti priešus, būdavo įteikiamos specialios kepurės, nuaustos genties moterų.

Vyrai ir moterys odą margino skirtingomis žymėmis, pagal savo socialinį statusą. Tatuiruotes paprastai būdavo „dėvimos“ Paivanų diduomenės kaip privilegija, tačiau nekilmingi žmonės galėdavo „įsigyti“ teisę tatuiruotis gavę leidimą iš savo gyvenvietės vadovo (Krutak 2007).

Taivane tatuiruočių meistrės, kaip ir Hainane dažniausiai buvo moterys, kurios savo profesiją paveldėdavo per šeimos liniją. Kiekvienoje gyvenvietėje buvo po vieną ar du tatuiruočių meistres, kurios priklausė aristokratų giminei ir taip pat buvo šamanės (kitaip nei Li tautoje kurioje šamanai buvo vyrai). Paivanų tatuiruotojai imdavo mokestį už tatuiruotes, išskyrus tuos atvejus, kai būdavo tatuiruojami genties vado šeimos nariai. Kaina priklausė nuo rašto sudėtingumo ir pasirinkto dizaino. Vyro krūtinės, nugaros ir rankų tatuiravimas kainavo vieną kiaulę, du geležies grėblius, keturis juosmens peilius, kirvį, vieną audeklo ritinį, porcelianinį dubenį ir butelį vyno (Krutak 2009).

Paivanų tatuiravimo meistrai naudojo bambuko plaušus arba žolės stiebus kaip liniuotes, peilio nugarėlę padengtą suodžiais naudojo vietoj pieštuko norimiems motyvams pavaizduoti. Tatuiravimui naudojamos adatos buvo surišamos poromis lino siūlu ir įstatomos į bambuko lazdelę. Mažu peiliu buvo suduodama  per lazdelę su adatomis suteptomis iš suodžių pagamintu pigmentu, o įrankio rankena buvo naudojama nuvalyti likusį pigmentą ir kraują. Prieš plieninėms adatoms atkeliavus į Taivaną vietiniai naudojo kalnų apelsino spyglius kaip adatas.

Kaip ir kitos pietryčių Azijos kultūros, Paivanų vyrai ir moterys tatuiravosi žiemą, tikėdami, kad sausesnio oro žaizdos sugis greičiau. Tatuiravimo ritualas buvo atliekamas tam tikslui pastatytoje lūšnelėje. Norint išvengti neprašytų svečių, prie durų buvo įsmeigiamas bambuko stiebas. Vyrai tatuiravimo metu galėdavo sėdėti atsilošę, tačiau moterys, kurioms būdavo tatuiruojamos rankos turėdavo sėdėti išsitiesusios. Kiekvienas tatuiruotės elementas būdavo tatuiruojamas iki trijų ar keturių kartų, kol pasidarydavo pakankamai ryškus. Prieš ritualą, tatuiruotės užsakovas turėdavo gyvenvietės vadui pateikti ceremoninius gėrimus, nes būtent vadas nustatydavo dieną tinkamą tatuiravimui (Krutak 2009). Aukos taip pat buvo teikiamos ir dvasioms bei protėviams. Tatuiravimo metu tatuiruotojas kramtydavo betelio riešutus ir jų sultis kartu su seilėmis tepdavo ant tatuiruojamos vietos.

Taivano moterys tatuiruodavosi rankas, nugaras, kelius ir šlaunis. Didžiąją dalį naudojamų dizainų sudarydavo linijos ir taškai. Vyrai tatuiruodavosi krūtines, nugaras, rankas, kelius ir šlaunis. Kartais buvo naudojami realistiški motyvai, pavyzdžiui žmonių galvos, žmogiškos figūros, gyvačių bei saulės motyvai.

Rukai gentyje šamanės taip pat buvo moterys. Prieš tatuiruojant pirmąsias žymes, maldos ir aukos (stiklo karoliai ir betelio riešutai) buvo skiriamos dvasioms, kad šios apsaugotų tatuiruojamąjį nuo piktųjų dvasių, kurios yra sužadinamos praliejant kraują. Prieš ceremoniją buvo draudžiama turėti lytinių santykių, nebuvo galima tatuiruoti, kai gyvenvietėje yra miręs žmogus. Prieš tatuiravimą nebuvo leidžiama valgyti mėsos ir vilkėti raudonos spalvos drabužių.

Kita Taivane gyvenanti gentis, Atayalai, kaip ir Paivanai žymėdavo laimėtą kovą ir nukirsdintą priešą tatuiruotėmis. Atayalų kariai dažniausiai tatuiruodavosi kaktos sritį, smakrus ir liemenis. Kariai turintys penkias ar daugiau priešų galvų, pagal Atayalų paprotį, įgaudavo privilegiją tatuiruotis krūtinę ir plaštakas.

 Atayalai tikėjo, kad nukirsdintos priešų galvos skatindavo spartesnį gyvenvietės vaikų augimą:

„Jauniems vyrams grįžus iš mūšio buvo tatuiruojami jų smakrai ir kaktos. Net vykdami į kovą mūsų protėviai su savimi kartu pasiimdavo savo vaikus. Kiekvienam vaikui duodavo po vieną plauką nuo nukauto priešo galvos. Tuomet vaikai augo taip greitai kaip vėjas.

Kai męs grįžtam iš kovos, mus seka karo šauksmai. Grįžę namo, mes susirenkame į vietą skirtą nukautųjų galvoms ir dainuojam. Kitą dieną susirenkame bendriems šokiams ir sudedame galvas į galvų aptvarą. Į jų burnas visada įdedame ryžių blynelių, pagamintų mūsų žmonų. Po to šiuos blynelius suvalgo grįžusių iš galvų medžioklės vyrų vaikai. Ta proga męs gaminame sorų vyną ir einame į medžioklę. Vynui subrendus visi kaimelio gyventojai susirenka jo ragauti.“ (Krutak 2009).

Vienintelės mergaitės kurios galėjo tatuiruotis Atayolų gentyje buvo tos, kurios mokėjo meistriškai austi. Joms būdavo leidžiama tatuiruotis skruostus ir kitas kūno vietas. Jų skruostų tatuiruočių struktūra primena įstrižines Li genties moterų tatuiruotes. Nors Li genties moterų veido tatuiruotės yra minimalistiškesnės, galimas daiktas, kad abi veido tatuiruočių rūšys kilo iš to paties šaltinio.

Dulongų genties moterų tatuiruotės

Kinijos pietų provincijoje, Junane, prieš įsikuriant Kinijos Liaudies respublikai, tarp Dulongų genties moterų buvo plačiai paplitusios veido tatuiruotės. Dulongų gentyje mergaitės ankstyvoje paauglystėje būdavo tatuiruojamos savo gimtajam regionui būdingomis veido tatuiruotėmis.

Tiksli šių žymių paskirtis mokslininkams nėra žinoma. Yra spėjama, kad jos galėjo būti skirtos apsaugoti moteris nuo vergų prekeivių iš Tibeto ir kitų genties priešų, kurie grobdavo vietinių gyventojų moteris. Taip pat yra manoma, kad šios veido žymės galėjo būti vienas iš būdų, užkertančių kelią Dulongų genties moterims palikti savo gimtinę kalnuose ir migruoti į modernius miestus, kur dėl savo veido tatuiruočių jos būtų diskriminuojamos (McCabe 2008).

2003 metais Kinijoje vykdyto surašymo duomenimis, Junano kalnuose gyveno šešiasdešimt penkios tatuiruotos Dulongų genties moterys. Jų gyvenamo regiono dalis plyti keturių tūkstančių metrų virš jūros lygio aukštyje ir bent pusę metų yra smarkių pūgų atskiriama nuo likusio pasaulio. Dulongų genties moterų veido tatuiruotės yra nykstantis fenomenas. Per pastarąjį dešimtmetį moterų turinčių veido tatuiruotes skaičius sumažėjo iki mažiau nei trisdešimties. Paskutinė veido tatuiruotė buvo atlikta 1960 metais. Moterų, pažymėtų šiais veidą puošiančiais ženklais amžius svyruoja nuo septyniasdešimties iki šimto metų. Spartus tradicijų nykimas yra ne tik globalizacijos, bet ir Kinijos valdžios vykdomos politikos padarinys. Spartus tradicijų nykimas nutraukė genties ryšius su protėviais. Kadangi tatuiravimo ritualas nebuvo atliekamas ilgą laiką, buvo prarasta ir jo kilmės bei reikšmės istorija. Nei viena genties moteris negali pasakyti, kodėl paauglystėje buvo tatuiruojama. Vienintelis dalykas, kurį prisimena vyriausioji genties senolė, yra tai, kad ji buvo tatuiruojama kartu su dvejomis kitomis mergaitėmis, ir visos jos verkė, dėl nepakeliamo skausmo (Krutak 2009).

Dulongų genties moterų veido tatuiruotėse atsispindi drugio motyvai. Drugio kūnas ir antenos plyti nosies ir kaktos srityse, o sparnai plinta nuo skruostų per visą veido sritį. Drugio raštas, pasak vietinių moterų būdavo pasirenkamas ne vien dėl kosmetinių priežasčių. Drugiai Dulongų kultūroje yra asocijuojami su perėjimu iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį (Krutak 2007). Yra tikima, kad mirusių sielos transformuojasi į drugius. Nubraižius tatuiruotės trafaretą buvo tatuiruojama bambuko adata mirkant ją iš suodžių, vandens ir seilių gaminamame rašale. Tatuiravimas trukdavo iki septynių ar aštuonių valandų. Kelias dienas po tatuiravimo moterys negalėjo praustis ar valytis veido, baiminantis, kad tai gali pakenkti veido raštams. 
          Šaltiniai:

·         Krutak, L. (2009). Wen Shen : The Vanishing Art of Chinese Tribal Culture

·         Krutak, L. (2007). The Tattooing Arts of Tribal Women. London: Bennett & Bloom.

·         Liu, H. (1939). "Hainan: The Island and the People." The China Journal

·         McCabe, M. (2008). "Tattooed Women of Yunnan, China." Skin and Ink Magazine

·         Reed, C.E. (2000). "Early Chinese Tattoo." Sino-Platonic Papers

]]>
<![CDATA[degučių sentikiai]]>Sat, 11 Jan 2014 13:33:40 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/degui-sentikiaiInterneto platybėse ieškant informacijos apie Lietuvos sentikius paieškos rezultatai nedžiugina... Pora mokslinių straipsnių apie sentikių religinę istoriją, keletas maldos namų nuotraukų ir galybė įdomios informacijos rusų kalba. O apie šiandieninę sentikių padėtį Lietuvoje, jų veiklą, maldos namus galime pasiskaityti iš poros blog‘erių įrašų. Vedami sociologinių, antropologinių tikslų pradėjome ieškoti sentikių, norinčių papasakoti apie savo tikėjimą bei šiandieninį jų bendruomeninį gyvenimą. Visai netyčia į mūsų rankas pakliuvo „Degučių metraštis“, XIX a. vidurio Lietuvos rusų sentikių istoriografijos paminklas, kuris ir suponavo mums mūsų tyrimo objektą. Internete radus informacijos, kad ir šiandien Degučiuose veikia aktyvi „Degučių rimties“ sentikių bendruomenė, susisiekėme su bendruomenės pirmininke ir buvome maloniai nustebinti, kad „Degučių rimties“ sentikių bendruomenė yra atvira ir laukia mūsų Degučiuose. Nustebome būtent todėl, kad visuomenėje egzistuoja gajus stereotipas esą sentikių bendruomenės uždaros, nenorinčios viešintis ar tuo labiau bendrauti su kitatikiais. Keliaudami į Degučius išsikėlėme tikslą – kuo daugiau sužinoti apie šiuolaikinę Degučių sentikių tapatybę, gyventojų praeitį, jų religinį išskirtinumą. 

Degučių maldos namuose mūsų laukė „Degučių rimties“ sentikių pirmininkė  Jekaterina ir jos vyras Vladimiras Abramovai. Pokalbį pradėti buvo išties nedrąsu, tačiau pirmininkės puiki nuotaiką viską atpirko. 

Pradžioje mus domino „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės veikla, sunkumai, kylantis bendruomenės pirmininkei, bei Degučiuose gyvenantiems sentikiams. Tačiau vėliau aptarėme sentikių kultūrinį paveldą, politinį aktyvumą it kitas temas.

Pokalbis su „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke J. Abramova.

Picture























J. Abramova

-          Kokie svarbiausi iššūkiai, bei darbai kyla Jums, kaip „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkei?

-          Galbūt, mes jau sunkumų tokių didelių ir neturime, anksčiau turėjome materialinių, finansinių problemų. Zarasų savivaldybė yra  padėjusi atstatyti koplyčią, gavome 7 000 tūkst. litų. Tačiau sunkiausia buvo suburti žmones. O dabar mes gyvename materialiai neblogai ir, manyčiau, kad ypatingų sunkumų pas mus nėra. Atsiranda vis daugiau draugų, turime jų ir užsienyje. Šventikai pas mus atvažiuoja iš Daugpilio, Rėzaknės, Medumės, Rygos. Po truputėlį atgimstam. Paprasčiausiai siekiam, kaip 1799 m. buvo pastatyti sentikių maldos namai, tai per Sniegines visi keliai vedė į Degučius, todėl ir dabar siekiame, kad kuo daugiau žmonių prisimintų šią tradiciją. Dabar jau keletą metų nebetelpam koplyčioje, atvažiuoja labai daug žmonių, nes visi žino, kad per Sniegines čia visi meldžiasi. Viskas po truputėlį atgimta. Netgi kulinarinis paveldas. Dabar pradėjome gaivinti seną tradiciją, kuomet po pamaldų visi sėdame prie bendro stalo ir valgome patiekalus, kurios pagamina moterys, kurios dar prisimena tuos patiekalus.

Patys esame kalti, viską pamiršę. Ir norim, kad kažkas pasakytų „žmogau čia buvo taip ir anaip“. Todėl mes ir užsiimame švietėjišką veiklą, per šventes šventikai pasakoja vietiniams religijos istoriją. Net tyrimas padarytas, kad labiausiai savo istorija nesidomi sentikiai.

-          Minėjote tradicinius sentikių patiekalus. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

-          Paprasčiausiai, iš varškės ir tešlos kepame kepinius. Dabar yra taip, kas ką moką, ką prisimena, tą ir gamina. Mes Degučiuose turime bendruomenės namus, šiemet pirmą kartą ten nuėjome. Manėme, kad mūsų šventikai į tas patalpas neis, sakė reikia jas pašventinti, tačiau mes įtikinome juos, kad gyvename čia ir dabar ir turime palaikyti vieni kitus.
Tik noriu pabrėžti, kad tais sunkiais laikais, mes didžiausią paramą pajutome iš katalikų. Kaip bebūtų keistą.. Gal todėl, kad daugiausiai valdininkų yra katalikų. Iš katalikų gauname aukų, kryžių padėjo iš Latvijos gabenti. Vieną kartą atėjo žmogus su auka, sakau jam „jūs juk nesentikis, o katalikas“ o jis „koks skirtumas, koks gražus jūsų kryžius“. Mūsų koplyčioje nebuvo melstąsi 155 m., todėl ir tvarkomės, norime viską atgaivinti.

-          „Degučių rimties“ sentikių bendruomenę gaivinote Jūs ir buvęs jos pirmininkas?

-          Degučiuose yra palaidoti visi mano proseneliai. Na ir tos kapinaitės vis nyko ir nyko, apaugo visiškai. Mes su vyru nutarėme, kad tikrai reikia kažką daryti. Kadangi mes esame Visaginiečiai ir dar tuomet dirbome, labai norėjome susirasti vietinį pirmininką. Norėjome bendrauti daugiau, o vietiniai mūsų beveik nepažįnojo. Tuomet prisikalbinau bendruomenės pirmininką, jis labai daug padėjo, kadangi pats žmogus užsiėmęs, todėl aš perėmiau iš jo darbą.
Pirmininko darbas nėra lengvas, visiems po truputį reiktų jo paragauti. Dažnai reikia važinėti, o iš darbo atsiprašynėti dėl pamaldų tai nei šis nei tas. Todėl pats tas dirbti išėjus į pensiją. Ir po piligrimines keliones važinėjame, Solovkų salyne buvome, ten mūsų daug šventikų palaidota. Jaunystėje tiek nesidomėjau religijos istorija, juk ir privengti tokių dalykų turėjome, todėl melstis važiuodavau į Daugpilį. Kryželį pridengus būvau, kuomet dirbau.

-          Šiandien XXI a., žinome, kad jaunimas vis labiau tolsta nuo religijos, kaip Jums pavyksta pritraukti jaunus žmones?

-          Esame supratę, kad tokių jaunų žmonių kaip Jūs (red. kreipiasi į mus), mes gal ir nelabai sugebėsime pritraukti. Tiesiog, mes pradedame kalbinti močiutes, kad savo vaikus, anūkus atsivestų. Ateina jaunų žmonių, bet labai nedaug. Tačiau mažų vaikų, praeitas Sekmines labai daug turėjome. Kuomet kryžiaus kelia einame reikia nešti ikonas, pernai vienas berniukas labai norėjo jas nešti, bet buvo visos užimtos. Tai jis visus metus laukė ir šiemet ikoną nešė pats. Todėl man kirba širdis, kad jaunimas vis vien truputėlį tiki. Žinote, mūsų labai ilgos pamaldos, labai sunku melstis, reikia labai ilgai stovėti. Pas mus labai griežtai, nebūsi išpažinties priėjęs, tai nelaidos tavęs šventikas. Todėl vyresni žmonės  tai jau labai aktyviai dalyvauja. O dėl jaunimo – svarbu, kad padeda. Reikėjo labai daug dirbti, labai daug fizinio darbo įdėti. Visus takelius, viską daryti. Juk čia baisu kas buvo, tai kas padėjo, tai ir padėjo (red. kalba apie Degučių sentikių kapinių sutvarkymą).

-          Kaip dėl barzdų auginimo, ar ši tradicija nebaugina jaunimo?

-          Pagal mūsų seną tikėjimą tai ir plaukų negalima kirpti. Tačiau tos barzdos yra labiau tradicija nei taisyklė. Dabar tikrai niekas neverčia. Jauniems tai net kalbos negali būti ar kažkokių vertimų dėl to. O jau vyresnio žmogaus tai paklaus šventikas „kodėl be barzdos?“. Nes kaip miršta vyras, jis turėtų būti su barzda. Ir šventikai mūsų visi barzdoti.

-          Anot Jūsų, koks yra sentikių požiūris į mišrias santuokas?

-          Dabar labai daug tokių santuokų. Anksčiau gal ir buvo priešiškumas, o dabar tikrai ne. Dabar juk viskas keičiasi, neįmanoma (red. sentikių tuoktuvių ) išlaikyti. Bet taip ir turi būti.
Dabar žmonės tariasi su švetikais kur juos sutuoks. Nebent vaikams gimus tėvai nesutaria kur krikštyti, todėl tenka vienam nusileisti. Jei sentikiams gimsta vaikelis sentikių kalendoriuje nurodyti vardai iš kurių tėvai turi pasirinkti, kaip vaikelį pavadinti. Rinktis turi būtent iš nurodytų, o ne iš visų.

-          Koks yra Jūsų bendruomenės politinis aktyvumas, gal keliate savo kandidatus į miestų tarybas ir pan.?

-          Ne, jokių kandidatų mes neturime. Žinote, sentikiai į politiką tikrai neis, ne dėl to, kad jie nenori, o tai visiškai neaktualu mums. Mes balsuojam, dalyvaujam šalies politiniame gyvenime su visais, savų kandidatų nekeliame.

-          Tuomet, esate viskuo patenkinti, nekyla bendruomenei finansinių sunkumų?

-          Pinigų mes dabar neprašome. Žinote, jau nuo senų laikų sentikiai Lietuvoje stengiasi savarankiškai tvarkytis. Ir tikrai nemaldauti valdžios, kad ji kažką duotų. Turi pats suktis. Mes vieninteli kartą prašėme koplyčios atstatymui ir tiek. O kaip patys žmonės mato, kad už jų pinigus yra kažkas daroma, tuomet jie aukoja. Mes niekada nei vaikštom nei prašom, žmonės patys ateina į koplyčią ir aukoja. Kartais net randame už durų užkištų pinigų.
(red. Įsiterpia p. V.Abramovas) Tačiau vienas prašimas pas mus yra, keliuką užasfaltuoti. Nors prie kapinių, 300 m. Kad nedulkėtų ir purvo tiek nebūtų. Tačiau Zarasų raj. savivaldybė paskaičiavo, kad šalia gyvena nedaug žmonių, todėl neapsimoka.

-          Matant kaip gražiai esatę susitvarkę, peršasi išvada, kad sentikiai labai dosnūs žmonės?

-          Mums nesvarbu kas kiek aukoja. Svarbu aukoti tiek kiek gali. Šalia kapinių turime skelbimų lentą, kurioje paaukojęs žmogus užsirašo. Svarbiausia, kad žmogus dalyvauja, domisi ką mes čia darom, ką veikiam. Vietiniams svarbu, kad jie mato kur aukos yra panaudotos.
Kryžius labai daug kainavo, apie 12 000 tūkst. litų. Rinkome lėšas kapinaičių vandentiekiui, maldos namų elektrifikacijai. Matėme Solovkų salyne kiek daug sentikių kryžių yra, tuomet bendruomenė nutarė statyti kryžių, tokio kryžiaus Lietuvoje nėra. Dabar statysime naują kryžių, kuris kainuos 4 000 tūks. litų. Šiandien visi sudėtingiausi darbai jau padaryti, kryžius pastatytas, takeliai kapinaitėse nutiesti, koplyčia, tvora, vartai jau pastatyti. Tokių kapinaičių vartų Lietuvoje nėra, dabar jau Švenčionyse tokius statys. Žinote, autentika kainuoja. Kaip pirmąjį kryžių statėme, daug ko nežinojome. Reikėjo važinėti, domėtis kaip turi jis atrodyti, juk svarbi simetrija, simboliai. O dabar jau viską žinome, meistrams jau viskas aišku, todėl bus žymiai lengviau.

-          Ar daug, šiuo metu, sentikių gyvena Degučiuose?

-          Daugiau katalikų. Rasti tikrą sentikį nebūtų lengva. Sentikiai, kaip ir visa Lietuva, gyvena panašiai, ir geria ir išsibarstę esą, visokių yra. Bet mes džiaugiames, kad ir geriantys ateina į pamaldas, vis apsiprausę, apsirengę tvarkingai. Žmonės gyvena kaip ir visur, nelabai yra kam ir melstis, močiutės senos, sunkiai bepaeiną, jas reikia vežti į Zarasus. O pas mus koplyčioje meldžiamės tik per didžiąsias šventes. Kiekvieną sekmadienį pamaldos čia nevyksta.

-          Kokias religines šventes švenčia sentikiai?

-          Velykas, Kalėdas, Sniegines. Pas mus daugiau pasnykų. Žinote, ne tik šventės, bet ir maldos yra panašios, tik mūsiškės vyksta senąją rusų kalba. Pas mus šiek tiek kitaip su Vėlinėmis, mes minime ją keturis kartus per metus. Per tas dienas negalima kelti vestuvių.

-          Kas skiria sentikius nuo stačiatikių?

-          Kitaip žegnojamės, rašome ir skaitome senąją slavų kalba, giedame kitaip. Skiriamės šventosiomis knygomis, liturgija. Stačiatikių popai yra išsilavinę, baigę mokslus, o mūsų ne. Tiesiog savo tarpe atrinkdavo žmogų, kuris mokėjo geriau melstis, skaityti, rašyti. Todėl mes labiau išlaikę autentiškumą, jokių naujų vėjų nepriėmėme. Neseniai Turmante mirė šventikas, sentikiai išsirinko naują. Reikia, kad pamaldus žmogus būtų, labiau išsilavinęs nei kiti, mokėtų senąją slavų kalbą.
Dabar ateina visai kiti laikai, stačiatikių šventikai vis dažniau pasisiūlo senąją slavų kalba palaikyti pamaldas mums, bet mūsiskiai labiau užsidarę, tam prieštarauja. Stačiatikiai vis labiau nori su mumis bendrauti, bet mūsiškiai nei už ką.

-          Jūsų nuomone, sentikiai uždari žmonės?

-          Nemanau. Anksčiau gal ir taip. Aš prisimenu savo senelę, tai ji vis apie savo puodelį kalbėdavo, kad kitos tikybos žmogui jo neduoti. Dabar jau šito nėra. Na, mūsų giedoriai laikosi šiokios tokios distancijos. Tačiau tikrai nėra uždarūs.

-          Žinome, kad egzistuoja giedorių mokykla, kurioje mokoma giedoti senąją slavų kalba?

-          Taip, pati pagrindinė mūsų mokykla yra Rygoje. Ten net šventikai važiuoja mokytis. O Vilniuje paprasčiau. Ten paprasti žmonės tiesiog augina savo giedorius. Ten vyksta užsiėmimai sekmadieniais. Reikia mokyti jaunimą senosios slavų kalbos, nes žmonės jos nebemoka.

-          O Jūsų maldos namuose giedama, vietiniai sentikiai moka senąją slavų kalbą?

-          Gieda tik giedoriai, paprasti žmonės gali giedoti, bet nemoka. Todėl meldžiasi. Rasti giedorių, mokančių senąją slavų kalbą, labai sunku. Čia labai sunkus darbas, kuomet žmogus miršta iš karto pradedame melstis. Dieną, naktį skaito ir skaito šventą raštą. Iki pat laidotuvių meldžiamasi. Pabandyk tiek išstovėti, ne visi gali tai daryti.

-          Gal galėtumėte papasakoti apie sentikių apeigas?

-          Kuomet žmogus miršta jis aprengiamas tokiu chalatu, be jokių sagų, su gobtuvu.  Pašventinus kūną, jis yra suvystomas ir uždengiamas karstas. Beabejo, sunkiausia kuomet žmogus miršta, bet laidojimo biurai šiandien jau turi visko ko reikia. Anksčiau neturėdavo. Pas mirusįjį turi būti ilgi, kaip ir naktiniai, marškiniai. Paskui serafanas ant viršaus, balta skara. O vyrams siuvamas juodas chalatas, apatinės kelnės, marškiniai. Ir iš drobulės padėtas savanas, kuriuo po pamaldų žmogų suvysto. Šventikas nesimels, jei nebūsi aprengtas kaip dera. Laidotuvių metu vyrai ir moterys būtinai turi apsirengti taip kaip dera. Pamenu, mano dėdė su kaklaraiščiu kartą buvo atėjęs, tai kaip šventikas pamatė pradėjo bartis.

-          Jūs laidojate žmogų kojomis į paminklą?

-          Taip. Tokia istorija yra, kuomet ateis prisikėlimas - įsitversi rankomis į paminklą ir atsikelsi. Čia močiutės taip pasakoja.

-          Sentikiams labai svarbios ikonos, ar tiesa, kad kiekvienas sentikis turi turėti ikonų namuose?

-          Taip. Pas žmogų būtinai turi būti ikonų. Įėjus į sentikio namus, būtina pasimelsti prie ikonos. Tik paskui pasakyti „Laba diena“.  Kryžiai, ikonos turi būti rytuose. O jei jau žmogus neturi ikonos, turi išsitraukti kryželį nuo kaklo ir žiūrėdamas į jį melstis.
Matote, mūsų maldos namuose taip pat yra ikonų. Jos nėra vertingos, nes nėra senos. Tačiau jos visos mums labai brangios, nes tikinčiųjų atiduotos.

-          Ar įmanoma atsiversti į sentikių tikėjimą?

-          Taip. Reikia pasikrikštyti ir gali išpažinti sentikybę. Nors Šv. Rašte parašyta, kad kuo esi pakrikštytas, tuo ir turėtum būti. Bet čia visuose tikėjimuose taip. Bet krikštijasi ir suaugusieji. Tačiau nemažai išeina iš sentikių. Visagine daug sentikių perėjo į stačiatikybę. Paprasčiausiai žmonėms važinėti reikia, ne kiekviena močiutė gali sau leisti važiuoti į Turmanto sentikių maldos namus. O stačiatikiai nieko nesako, tu žegnokis kaip nori, jie visus kviečia.

-          O kaip dėl politinio susipriešinimo? Ar negalvoja žmonės, kad jūs esate prorusiški?

-          Mes nepamename patys kada Rusijoje paskutinį kartą buvom. Mes kai ten nuvažiuojam, tai mus laiko lietuviais. Mes džiaugiamės, kad mus čia priima ir mūsų neišskiria, mes esame čia vietiniai. Aš visada būdama mokytoja sakydavau, kad gėda nekalbėti lietuviškai gyvenant Lietuvoje.

-          Kokia kalba kalba Lietuvoje gyvenantys sentikiai?

-          Na, jų yra visokių. Vieni rusiškai, o kiti lietuviškai. Kaip kam lengviau. Dažniausiai abejomis kalbomis moka, bet yra, kad ir rusiškai nebemoka, o tik lietuviškai.  Štai Visagine yra tokia norma, kad jeigu eisi į Lietuvių mokyklą, tai daug ką prarasi, neteksi kažko savo, bet iš savo patirties sakau, kad viską turiu, viskas liko ir dar tik geriau mokėt kuo daugiau kalbų.

-          Norint laidoti žmogų Degučių kapinėse, kieno reikia atsiklausti?

-          Seniūno, jis turi žinot, nes jis atsakingas. Labai geras seniūnas, viską sutvarko, kai mes patys čia nespėjam. Kryžių padėjo pastatyti, per šventes aptvarko aplinką. Štai vakar laidojo vieną iš Zarasų, bet laidoja ir iš kitur.

-          Koks sentikių požiūris į alkoholio vartojimą?

-          Pas mus griežtai draudžiama, kai mes susirenkam, tai nevartojam jokių gėrimų ir rūkyti negalima. Jeigu laikaisi, aišku, visų tų tikėjimo dogmų.

-          Ar šventikai leidžia fotografuoti maldos namuose?

-          Dažniausiai leidžia, bet ko labiausiai bijo, tai ikonų vagysčių. Pavyzdžiui Lenkijoje ikonos yra sekcijoje. Jas atidaro kai meldžiasi, o kai baigia, tai uždaro.

-          Ačiū už pokalbį.

 
Baigus pokalbį, Jekaterina ir Vladimiras Abramovai aprodė mums sutvarkytas Degučių sentikių kapinaites, paaiškino paminklų ir kryžių simbolių prasmę ir pasiūlė susitikti su Degučiuose gyvenančiais sentikiais. Nuvykome pas Degučiuose gyvenantį sentikį menininką, kurio žemės sklype statomas naujas sentikių kryžius. Kryžius primins sentikiams apie kadais čia buvusius sentikių maldos namus, iš kurių likę tik pamatų akmenys. Vėliau „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkė mus pakvietė aplankyti Degučiuose gyvenančią sentikių šeimą, kurioje nuo seno puoselėjama sentikystės tradicija. Pokalbio eigoje, sužinojome, kad kalbintos moters vyro tėvas buvo sentikių šventikas, todėl šeimoje gausu sentikystės atributų.

Picture











Sentikių maldos namai

Pokalbis su Degučiuose gyvenančia sentikių šeima

 
-          Iš kur Jūs esate kilusi?

-          Visai netoli nuo čia, ne iš pačių Degučių, bet iš Zarasų rajono.

-          Gal galėtumėt papasakoti savo šeimos istoriją? Ar jiems teko bėgti iš Rusijos (red. Carinės Rusijos laikotarpiu. Dėl sentikių persekiojimo dalis sentikių bėgo į Vakarus)?

-          Iš mano pusės niekas nebėgo, mano giminaičiai visi vietiniai. Aišku gal jie kažkada atvyko čia. Proseneliai nežinau kaip, bet seneliai tai jau Degučių parapijos gyventojai. Mano tėvo tėviškė čia, o mamos už Zarasų, Antazavės apylankėje. Tai aš čia jau tikrai vietinė.

-          Ar sovietmečiu nekilo jokių problemų dėl tikėjimo, nes kaip žinia Komunistų partija vykdė ateistinę politiką?

-          Niekur nesislapsčiau, nebuvau jokia partinė ir nebuvo man tada jokių problemų. Tada manęs niekas nevarė ir dabar niekas nevaro. Lankau bažnyčia pagal savo galimybes. Labai dėkoju pirmininkei, kad sutvarkė mūsų koplytėle ir vyksta šventės, iškilmės.

-          Kiek Degučiuose yra sentikių? Ar nebūtinai tik jūsų miestelio gyventojai renkasi į mišias?

-          Labai nebedaug. Pas mus renkasi ir atvažiuoja iš visur, ir iš Latvijos ir iš Rusijos. Kas kur išvažiavę ir kieno čia likę kapai, tai tie ir lanko.

-          Kalbant apie Jūsų vaikus, ar jie sentikiai? Ar jie patys nori būti jais, neteko versti?

-          Viešpatie, aišku, kad jie patys, nevertėm niekada. Sūnus, tai žinot, gyvenam Lietuvoj, tai jis mato daugiau lietuvių katalikų, bet savo tikėjimo neatsisakė. Visi baigę mes lietuvių mokyklą, tik vyras rusų baigęs ir blogiau kalba lietuvių kalba. Degučiai ankščiau buvo labiau rusų kaimas, tai ir tikėjimą lengviau išlaikyti buvo.

-          Po nepriklausomybės čia viskas pasikeitė?

-          Taip, visi išsilakstė, su darbo vietomis blogai, uždarė mokyklas ir paliko tik pradinę. Paštas bedirba 2 valandas, dar yra parduotuvė. Jaunimo nebėra čia beveik, tik nuo sovietmečio likę tie, kurie turėjo bent kokį ūkį.

-          Ar pati giedate mišių metu ir ar tai sunkus darbas?

-          Ne, pati negiedu. Labai sunku, ne šiaip čia. Dar reikia sugebėti paskaityti tą seną raštą, ne visi sugeba.

-          O kur randate giesmininkų?

-          Zarasuose yra, kurie specialiai moka, kurie bažnyčiai gieda. Per laidotuves ilgokai gieda. Labai mūsų sunki malda, kaip miršta tai taip ir gieda. Prasideda mūsų mišios nuo 6 valandų ryto ir baigiasi kokia 12 dienos. Labai sunkus tikėjimas. Viskas vyksta stovint. Kitur suolų išvis nebūdavo. Per Kalėdas, Velykas reikia ir visą naktį išstovėti.

-          Kokia Jūsų nuomonė apie mišrių tikėjimų šeimas?

-          Aišku, aš norėčiau, kad mano šeimoje būtų viena religija. Mums ir patiems lengviau, nes mažiau švenčių, o čia reiktų gerbti žmogų ir ruoštis jo tikėjimo šventėms.

-          Ką norėtumėt atgaivinti sentikybėje?

-          Norėtųsi tokio kaip Kalėdojimo, nebėra to. Svarbiausia, kad nebėra kam. Nebėra šventikų, nebėra kam mokytis. Yra ten Rygoj ta mokykla šventikų, bet iš mūsų jaunimo ten niekas nenori važiuoti.

-          Ar šiuo metu įžvelgiat kokių jaunų žmonių, kurie galėtų būti šventikais?

-          Žinokit ne, dabar nėra jokių pasišventusių tokių jaunų žmonių. Tas mūsų tikėjimas yra senas ir mūsų mokslas yra sunkus. Pas mus galima kunigams tuoktis, bet nepritraukia vis tiek jaunimo. Galima tuoktis vieną kartą, o jeigu antrą kartą nori tuoktis tai tada jis jau nebe šventikas.

-          Ankščiau  Degučiai buvo sentikių kaimas, bet buvo ir lietuvių. Nebuvo trinties tarp tikėjimų?

-          Aišku, kad buvo. Buvo ir tų (red. žmonių) blogų, buvo ir tų (red. žmonių) gerų. Viskas nuo žmogaus priklauso. Buvo įvairių maišytų šeimų. Aišku buvo tokia tradicija, tėvai neišmokė manęs to tokio tikrojo tikėjimo, kuris turėtų būti. Mano tėvai buvo beraščiai, o štai kai apsivedžiau, tai vyro tėvas nenorėjo sūnaus pamokyti to mokslo. Tai taip, kad ką žinom tą darom.

-          Kokios trukmės Jūsų pamaldos?

-          Pavyzdžiui sekmadienį nuo 6 val. ryto iki 11 val., o per šventes net ir iki puse 1 val., o vakarais kokia 20 minučių maldelė sukalbam ir reikia būtinai žvakutę uždegti. Poteriai, pamaldos vienodos kaip ir stačiatikių. Skiriasi giedojimas.

-          Anot Jūsų, sentikybėje vyrų ir moterų teisės vienodos?

-          Pas mus moterys turi būti truputi žemiau negu vyrai. Mes turim tokią didesnė pagarbą vyrui. Pirma reikia rašyti vyro vardą ir pavardę, o po to moters. Moterys meldžiasi kairėje pusėje maldos namuose, o vyrai dešinėje pusėje.

-          Kaip išsilaiko Jūsų šventikai?

-          Tik iš aukų. Jie labai liūdnai gyvena, nes mažai žmonių meldžiasi ir mažai surenka čia tų aukų. Dažniausiai jie būna pensininkai, tai ir dar pensija gauna. Nėra hierarchijos kaip pas katalikus. Senais laikais reikdavo aukoti apie 10proc. savo lėšų.

-          Ačiū už pokalbį. 

Baigus pokalbį, šeimininkai parodė namuose esančias ikonas, kryžius ir kitus religinius atributus. Tačiau labiausiai nustebino turima sentikių religine knyga, parašyta senąją slavų kalba, išleista 1860 m. Šeimos siekis restauruoti turimas religines knygas. 
Picture












Sentikių religinė knyga

Degučiuose praleidome visą dieną. Atsisveikinę su mus priėmusia sentikių šeima ir „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke Jekaterina ir jos vyru Vladimiru Abramovais patraukėme atgal į Vilnių. Sulaukėme kvietimo sugrįžti į Degučius pavasarį.

Autoriai: Vilniaus Universiteto studentai – Liutauras Vičkačka ir Vytautas Butkus. 
]]>
<![CDATA[Lietuvos antropologai - Mantas kvedaravičius]]>Fri, 10 Jan 2014 20:02:17 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/lietuvos-antropologai-mantas-kvedaraviius
Picture
Gretos Skaraitienės nuotrauka
Dosjė:

Pristatome visame pasaulyje žinomą lietuvių antropologą Mantą Kvedaravičių. Šis, 37-erių metų amžiaus antropologas savo mokslinę karjerą pradėjo Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete, kur studijavo archeologiją. Bakalauro studijų laikotarpiu M.Kvedaravičius domėjosi povandenine antropologija, kartu su kolega išnardė apie trisdešimt ežerų. Galiausiai, Luokesų ežero dugne pirmieji rado gyvenvietę, kuri prieš 2500 metų, Bronzos amžiuje buvo įsikūrusi virš vandens.

Mokslines žinias ir praktinius įgūdžius antropologas plėtė JAV, kur studijuodamas dėstė religijos, teisės ir politikos teoriją. Vėliau studijavo Oksfordo universitete, kur gilinosi į kultūrinę antropologiją. Čia jis ne tik susipažino su Didžiosios Britanijos antropologijos mokslo tradicija, bet ir kartu diskutuodamas su kolegomis realiai atradinėjo antropologiją. Po to M.Kvedaravičius tęsė doktorantūros studijas Kembridžo universitete. Čia rašė disertaciją apie valstybės galią ir skausmą.

Interesų sritis:

M.Kvedaravičių, kaip galima spręsti iš jo daktaro disertacijos temos, labiausiai domina skausmo kultūra ir politiniai galios santykiai. Rašydamas šį darbą, nuo 2006m. antropologas tyrė Šiaurės Čečėnijos  gyventojus. Čečėnijos sovietinėje respublikoje visa šalies teritorija buvo paskelbta teroristine zona ir kiekvienas nors kažkiek įtartinas asmuo galėjo būti be teismo ar įrodymų apšauktas teroristu, pagrobtas, ilgai kankinamas ir nužudytas. M.Kvedaravičių sudomino ne tik tai, kad šie pagrobimai vyksta su šalies valdžios žinia, dažnai jų pačių karinių dalinių kontroliuojančių teritoriją, bet ir pagrobtų, dingusių žmonių artimųjų reakcija. Jų motinos, žmonos sako sapnuojančios dingusius artimuosius gyvus, jaučiančios, kur jie yra. Taip pat įdomūs ir kankinimus išgyvenusių žmonių potyriai, parodantys, kad bet kokį skausmą galima ištverti vardan žmogiškumo, vertybių. Visa tai atsispindi šio tyrimo metu „gimusiame“ dokumentiniame filme „Barzakh“. Būtent dėl jo antropologas pasaulyje susilaukė daug teigiamų reakcijų (pvz., Berlyno kino filmų festivalyje „Barzakh“ įvertintas dviem prestižiniais apdovanojimais ‒ specialiu Ekumeninės žiuri prizu bei Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimu; lietuviškuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose išrinktas geriausiu debiutiniu filmu). Pirmiausia dėl antropologinio filmo turinio- parodymo, jog skausmas dėl artimųjų netekties yra bendražmogiškas dalykas. Taip pat ir dėl politinės filmo potekstės - valdžios patyčių ir nesiskaitymo su savo gyventojais, žmogaus teisių pamynimo problemos iškėlimo. 

Daugiau apie šį antropologą, jo veiklą ir filmo „Barzakh“ kūrimo procesą- interviu su  Mantu Kvedaravičiumi:

Interviu:

Savo bakalauro studijas pradėjote Vilniaus universitete archeologijos srityje. Kas paskatino rinktis būtent šią studijų programą?

Pradžios niekada nėra. O kada mes pradedame – niekada, nes jau seniai esame pradėję. Jokios veiklos mes nepradedame, nes jau joje esame, gimstame joje. Nėra kažkokio įvykio, kuris būtų pradžia. Pradžia jau įvykusi prieš tą įvykį. O istorija tokia kolonialistinė apie H. Šlimaną, kuris atvažiavo ieškoti Trojos, kuri anot Herodoto iš tikrųjų egzistavo. Tai jis atvažiavo į lauką, pasisamdė vietinius kasėjus ir sugalvojo, kad būtent viename iš vietinių kauburių yra Troja. Jis pasakė: „Kaskit čia ir mes atrasim Priamo vartus“. Šią istoriją pasakojo vietinis žmogus. Kaip atvažiavo kažkoks kitatikis ir pasakė – „Čia bus miestas, o čia bus jo vartai“. Kai kasėjai pradėjo darbą jie iš tikrųjų atkasė miestą. Mano proseneliai gyveno ten prieš 400 metų ten. Tai buvo žodžiai, kurie man patiko.

O kaip viskas po to perėjo link antropologijos?

Pagaliau, tai nusibodo. Daug metų dirbau povandeniniu archeologu. Suradau nuskendusią gyvenvietę, bet jau tada dirbau ir antropologu. Apskritai, archeologijoje yra visai kitoks santykis su žmogumi. Žmogų pažysti per kažkokį atstumą, materiją, objektą, o man matomai labiau rūpėjo gyvas žmogus. Vėliau išvažiavau į JAV, kur dirbau visokius darbus. Kroviku dirbau, taksi vairavau, sunkvežimius vairavau. Po to Niujorke įstojau į antropologijos doktorantūrą. Atsimokiau du metus. Dirbau ir mokiausi, tačiau vėliau nebegalėjau suderinti šių dalykų. Pradėjau dėstyti. Metus ar pusantrų dėsčiau. Tada išvažiavau į Angliją  ir pradėjau mokytis Oksfordo universitete, bet ten buvo labai neįdomu. Būdamas ten išvažiavau į Kaukazą daryti tyrimą. Atidirbau metus, tada susipykau su universitetu ir perėjau į Kembridžo universitetą. Pasikeitė mano požiūris į savo požiūrį, metodai ir požiūris bendrai pakito į pačią discipliną, į literatūrą, į pačių darbų aprašymo procesą.

Kaip atsidūrėte Kaukaze? Kodėl patraukė skausmo tema?

Ką reiškia „Death drive“. Lietuvių kalbininkai šią sąvoka verčia kaip „vara“.  Mirtis yra labai svarbus dalykas, kaip ir meilė. Tuo labiau, jie labai susiję tarpusavyje. Kas gali būti svarbiau? Niekas. Kadangi ta tema (red. Kaukazas) man rūpėjo, atitiko mano tūrėtus vaizdinius. Kas tai yra mirtis, kas yra skausmas. Kaip jų akivaizdoje galima gyventi ar numirti. Aš žinojau, kad atsakymus į šiuos klausimus galiu užduoti būtent ten.

Skaitėme, kad dirbote ne vienas. Papasakokite plačiau su kokias žmonėmis teko dirbti?

Žinoma dirbau su žmonėmis, ne vienas. Antropologija ir yra, kad susipažįsti su žmonėmis ir dirbi kartu su jais, prieš juos. Tame ir yra darbo esmė.

Kas paskatino sukurti  filmą „Barzakh“ ? Ar jau važiavote su tokiu tikslu?

Aš važiavau ten rinkti medžiagos knygai, t.y. disertacijai. Kamera atsitiktinai atsidūrė, nes vietiniai pradėjo pasakoti apie sapnus. Kaip jie įsivaizduoja savo dingusius artimuosius, kurie juos mato ir kartais pasitvirtina ta informacija, kad iš tikrųjų dingusieji atsiranda tuose kalėjimuose kur sapnavo. Ta prasme man buvo įdomi ta jungtis tarp realybės ir sapno. Kaip galima užfiksuoti sapną. Kas yra ta tikrovės būsena. Sapnas kaip metafora persikėlė į pačią atmosferą, kaip galima nufilmuoti tikrovę, kuri jaučiasi lyg tai būtų sapnas.  Šis klausimas tapo svarbus, o kamera buvo kaip įrankis sapnui fiksuoti.

Filme yra pateikiamos šeimos gyvenimo ištraukos. Kaip jūs patekote pas tą šeimą? Kaip prie jų priėjote?

Aš gyvenau pas Achmedą, kuris irgi yra filme ( rašo laiškus). Jis gyvena su savo  šeima, o aš pas juos buvau apsistojęs. Jis man padėdavo susisiekti ir bendrauti su žmonėmis. Su juo važinėdavome, kadangi jis turi  tinklą žmonių. Jeigu jau patenki į tą tinklą, tai jame ir esi, nes dėl įtemptos situacijos šalyje niekas nenori pasitikėti svetimtaučiais.

O kodėl Achmedas sutiko jums padėti?

Manau, kad visi kontaktai, pažintys yra svarbūs. Neturiu galvoje kažkokių išorinių. Pavyzdžiui, kaip mes sutinkame savo mylimuosius? Atsitinka. Ir atrodo prieš tai nepažinom žmogaus, o vėliau jis tampa artimiausias už visus kitus. Mes ateinam į gatves. Ten susipažįstam su žmonėmis. Kažkuria prasme aš atėjau iš gatvės. Mano pažįstamas, o galiausiai ir draugas pasiūlė su juo susitikti. Kalbant apie antropologiją, aš niekada neimdavau interviu. Jeigu aš su žmonėmis susitikdavau, tai pabūdavau su jais pasiklausydavau, pasidomėdavau. Man iš principo svarbu, kad tas kontaktas išliktu kontaktu ir po vieno susitikimo, o nebūtų kažkokiu paėmimu. Nėra formalumo ir tu klausaisi, nes man įdomu ką tas žmogus turi pasakyti, o ne ką aš turiu apie jį paklausti.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas filmą?

Nebuvo sunkumų. Man sunkiau gyventi Vilniuje. Turiu galvoje, kad jeigu yra veikla, kuri jums patinka, tai kokie sunkumai gali būti? Praktiniai? Jie visada būna. Būdavo baisu, kai grobdavo žmones, bet čia ne sunkumai. Visi mes bijome skirtingų dalykų. Rizika yra kvaila, kai rizikuoji be reikalo. Rizikuoji savo laiku, pavyzdžiui praleisti metus nieko gero nenuveikus, arba dieną praleisti nieko nepadarius, nepamąsčius ar nieko nesukūrus. Jeigu tu rizikuoji ir žinai kodėl rizikuoji ir matai ,kad žmonės aplinkui rizikuoja šimtą kartų daugiau ir jaučiasi laimingi, tai pats tada nejauti jokios rizikos. Čia ne polemika, tiesiog taip yra. Tiesiog iš šono atrodo, kad Čečėnijoje ar Sirijoje yra kažko mažiau. Atrodo, gal ir mažiau, bet tuo pačiu yra kažko ir daugiau. Tokia dialektika tarp tų dalykų yra ypatinga.

Papasakokite, kaip Čečėnijoje vykdavo pagrobimai?

Vakaras. Kažkur vienuoliktą valandą mes sėdim geriam arbatą ir girdime kažkas daužo į vartus. Langai su celofanu aptraukti, nes žiema, bet mes pasidarę ,kad jie lengvai atsidarytų ir būtų galima iššokti ir pabėgti per kiemus. Jie dieną atvažiuoja patikrina pasus, išsirenką ką grobti ir dažniausiai paryčiui įsiveržia į namus ir pagrobia tą ką buvo nusižiūrėję. Mes jau būdavom pasiruošę – vartus užstatydavom mašina, kad jie negalėtų greitai įsiveržti. Vieną vakarą barbena kažkas į duris. Achmedo žmona Fatima yra buvusi gydytoja. Ir mes jau nežinom bėgti ar jam, ar man. Nes Achmedas kažkada buvo pagrobtas ir 16 dienų kankintas. Jis gyveno su metaliniu virpu šlaunyje. Jis irgi matė pasaulį iš kitos pusės, bet visą tai išgyvenęs nepametė savęs kas yra labai retas dalykas. Tai va, daužo tuos vartus, o gatvėje stovi ta vadinamoji „tabletė“ – senovinis milicijos kareivių autobusiukas. Fatima ir Achmedas atidaro, o ten  kažkoks spec. būrys ieško žmogaus, kuris gali atlikti teisines ekspertizes, nes pas kaimynus kažką nušovė ir reikia užfiksuoti patį įvykį. O tikrasis ekspertas gyveno kitoje gatvės pusėje. Esmė ne tai, kad pastoviai į mus nukreiptas tas smurtas ar grobimas, bet visada labai arti vyksta veiksmas – kažkas atvažiuoja, kažkas kaimynus pagrobia. Viskas vyksta labai arti. Žmonės kiekvieną dieną gyvena begalinėje įtampoje. Gyvendamas ten tu tiesiog pečiais prisiglaudi prie to. Tiesiogine to žodžio prasme pečiais, nes kažkada nakvojau pas advokatą daugiabučiame rajone ir priešais prasidėjo šturmas. Tie sukilėliai buvo užsiblokavę ir juos visą naktį bandė išsprogdinti. Važiavo tankai, baterai su visokiomis priemonėmis. Šaudė ten, viso namo neevakavo, bet galiausiai visas kampinis butas buvo skylėtas. Sukilėliai laikėsi iki pat paryčių, nes turėjo kuo atsišaudyt. Ir galiausiai iš ryto viskas nurimo, lavonus išvilko. Tai mes kaip ir visi žiopliai norėjom pažiopsoti, nes ta mirtis traukia. Žodžiu, tie kareiviai susibūrę rate žiūri į minią ir eina vienas tiesiai į mus su kulkosvaidžiu. Pasirodo už mūsų stovėjo žmogus, kuris nešiojo barzdą, bet nenešiojo ūsų, o jei nešioji barzdą, bet nenešioji ūsų tai esi bachabistas, t.y. teroristas. Jie supranta, tai kaip islamo fundamentalizmo rūšį. Mes stovim ir kareivis eina link mūsų, pečiais pro mus prasibraukė, pasikvietė tą žmogų, nusivedė iki mašinos, visi apsupo jį ir tu matai kaip to žmogaus veidas keičiasi, kaip smenga jo akys, nes jau jis supranta, kad bus blogai. Jį įgrūda į mašiną ir išveža. Ta prasme, jie pasiima iš žmonių bet ką, kas jiems būtų gyvas teroristas. O pranešime rašoma - penki nušauti, o šeštas sulaikytas.

Filme yra rodomas kalėjimas. Kas tai per vieta?

Vienas toks mokytojas buvo pagautas ir jį ten kankino. Kas įdomu, apart žmogiškos kančios ir mirties ant sienų jie rašo vardus ir įstatymo pagal kurį jie buvo nuteisti numerį. Užrašas parašytas krauju: aš toks ir toks, aš esu apkaltintas tuo ir tuo straipsniu. Tie straipsniai visada yra išsigalvojami. Galiausiai man kaip antropologui buvo svarbus tas santykis tarp įstatymo ir žmogaus vardo. Kas tai yra vardas? Tai yra mūsų tapatybės dalis. Galiausiai mirties momentu, kai tu jau nieko nebeturi, tu vis vien savo krauju išgraviruoji savo vardą ir įstatymą. Man tai yra labai svarbūs momentai. Pasakojo, kad ten apsitaškydavo visos sienos krauju, bet jie balindavo tas sienas. Atrodo čia tik graži metafora, bet iš tikrųjų realybė, kuri yra daugiau nei metafora, nes siena yra daiktas apie kurį nereikia mąstyti, galvoti ir analizuoti.

Kas grobė tuos žmones? Kodėl? 

Rusijos Federacijos armijos daliniai, FSB, vietinė policija, vietinės sukarintos organizacijos ir įvairios grupuotės, kurios tarpusavyje kovodavo. Daug grupuočių su savo įvairiais akronimais.  Ten būdavo tokia „deviatka“, tai devynios kažkokios organizacijos ar grupuotės. Jeigu žmogų paimdavo, tai kankindavo, o po to atiduodavo kitom. Taip žmogus pereidavo visas devynias ir galiausiai būdavo nužudomas arba nuteisiamas. Kiekviena organizacija bandydavo ištraukti jiems reikalingos informacijos. Taigi, yra daug tų organizacijų ir kiekvienas jų akronimas man kelia siaubą. Jeigu žmogų kankina milicijos nuovadoje ir galiausiai pasako, jei tu nepasakysi mes tave atiduosim į URB. Į URB niekas nenorėdavo važiuoti, nes iš ten niekas negrįšdavo.

Kiek kartu buvote Čečėnijoje? Kaip ten patekdavote žinant, tai jog ten buvo sunki situacija?

Pragyvenau ten apie metus. Prieš tai nuo 2006 metų gyvenau ir dirbau Ingušijoje. Per tą laiką mes sukonstravome tokią sistemą – kur atskrendi, kur atvažiuoji, kas tave paima, perveža per vieną postą, kur pernakvoji ir t.t. Gaudavosi, kad važiavau nelegaliai, nes tada Čečėnija buvo kontra teroristinės operacijos zona. Ir joks užsienio pilietis negalėdavo atvažiuoti į šalį be specialaus leidimo. Kurį laiką kai gyvenau, tai važiuodavome su dviem automobiliais ir plius dar kariniais ekipažais šalia. Realiai karo nebebuvo, bet buvo palaikoma karo zona.

Ar filmas „Barzakh“ yra vienintelis jūsų kaip režisieriaus darbas?

Šiuo metu kuriu naują filmą meilės tematika. Filmas apie geismą ir politikos santykį. Filmuoju trijuose miestuose: Stambule, Atėnuose ir Odesoje. Trys skirtingos istorijos, trys skirtingi miestai, bet jos visos susijusios. Šis filmas eksperimentinis. Nėra vieno žanro. Tačiau nėra nei vaidybinis, nei dokumentinis. Išeis dar negreit, nes reikia dirbti, ir dirbti.

Save šiuo metu pristatinėjat kaip archeologą, antropologą ar režisierių?

Šiuo metu kaip arbatos gerėja ( juokiasi).

Koks turėtų būti geras šiuolaikinis antropologas?

Toks, kuris neskiria savo profesijos nuo gyvenimo. Kiek aš pažįstu gerų antropologų, tai jie tokie yra.

Kokių etikos normos turėtų laikytis antropologas?

Kokių taisyklių? Etikos normos. Aš irgi esu girdėjęs apie tokias. Aš ne kartą pasirašinėjau etikos taisykles prieš gaunant finansavimą iš įvairių universitetų. Reikia pasirašyti ar tavo tyrimas atitiks tas taisykles. Iš vienos pusės yra tam tikras santykis su žmogumi. Tu nori ar nenori, ateini su savo tikslais ir ketinimais, kurie yra apibrėžti disciplinos. Reikia apmąstyti  kaip tavo komunikacija su tuo žmogumi apibrėžia ta tavo tapatybės dalis, kuri yra suformuota antropologijos. Daug svarbesnė yra tavo etinė pozicija, nei ta kurią yra suformavusi antropologijos disciplina. Negali remtis etiniu kodeksu. Tu gali remtis tik savo etika ir ta situacija, kurioje esi tuo momentu. Į ją įeina jau apmąstyta tapatybė. Tada iš karto kvestionuoji tą poziciją. Aš esu su tuo žmogumi, nes jis man yra įdomus. Mano užduotis nuspręsti ar kelti jam kažkokius iššūkius ar būti su juo švelniu ar grubiu, ar aš jį paliksiu ar užmegsiu tam tikrą ryšį, kuris man bus svarbesnis nei jam pačiam. Kiekvieną dieną mes užduodame aibę klausimų. Jei laikysiesi etikos kodekso, tai nebūsi antropologas. Viską diktuoja situacija ir jos supratimas, kuris yra susiformavęs per visą gyvenimą. Kiek aš skaičiau etikos kodeksą, tai man labai nepatiko visos tos formuluotės. Manau neįmanomas būtų joks mano tyrimas, jei turėčiau laikytis normų, kodeksų. Gyvenimas žymiai sudėtingesnis.

Dėkojame už pokalbį!

 

Šaltiniai:

1.  Kvedaravičius, M., Lietuvos archeologų draugija, [interaktyvus].  Prieiga per internetą: http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&Itemid=61&id=194%203. [Žiūrėta 2014 01 10].

2.   Maželytė, E. 2011. „M. Kvedaravičius: režisūra – ne profesija – tai poelgis“ [interaktyvus].  Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/531451/m-kvedaravicius-rezisura-ne-profesija-tai-poelgis [Žiūrėta 2014 01 10].

3.      M. Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“, [interaktyvus]  Prieiga per internetą: http://www.barzakhfilm.com [Žiūrėta 2014 01 10].

4.      Nuotraukos iš „Barzakh“ filmo

5.      Gretos Skaraitienės nuotrauka

Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė
]]>
<![CDATA[Lietuvos antropologai - Donatas brandišauskas]]>Fri, 10 Jan 2014 19:47:46 GMThttp://antropologijostrupiniai.weebly.com/blog/lietuvos-antropologai-donatas-brandiauskas
Picture
Vladimiro Ivanovo nuotrauka
Dosjė:

Lietuvių antropologas - Donatas Brandišauskas. Jis- dar vaikystėje susidomėjęs Šiaurės Amerikos indėnų kultūra ir gamta, pasirinko studijas Vilniaus Universiteto (VU) Gamtos mokslų fakultete. Greitai VU Istorijos fakultete atsiradus Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programai- perėjo į ją. Toliau gilindamas savo žinias antropologijos srityje studijavo Aberdyno (Aberdeen) universitete Šiaurės Škotijoje. Čia įgijo socialinės antropologijos, etnologijos bei kultūros istorijos tyrimų magistro laipsnį, o galiausiai ir Socialinės antropologijos daktaro laipsnį.

Šis antropologas išsiskiria savo gausia moksline veikla. Yra išleidęs porą monografijų, daugiau nei 20 mokslinių straipsnių tokiuose žurnaluose kaip „Journal of Ethnology and Folkloristics“, „Logos“, taip pat ir kituose leidiniuose, pavyzdžiui, „Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje“. Taip pat aktyviai dalyvauja įvairiose konferencijose, seminaruose ir kituose moksliniuose renginiuose skirtinguose universitetuose (Tartu universitete, Estijoje; Versalio Universitete, Prancūzijoje; Kazanės Universitete, Rusijoje, Kembridžo Universitete, Didžiojoje Britanijoje ir t.t.) ir kitose akademinę bendruomenę, mokslininkus vienijančiose įstaigose.

Šiuo metu D. Brandišauskas savo patirtimi dalinasi su VU Istorijos fakulteto studentais, čia dėstydamas tokias disciplinas kaip „Įvadas į Socialinę Antropologiją“, „Sociokultūrinės antropologijos tyrimo metodai“, „Regioninė antropologija: Šiaurės tautų studijos“ ir kitas.

Interesų sritis:

Nuolat tobulėjantis, ugdantis savo kompetencijas ir plečiantis teorines žinias antropologas puikiai išmano ir kitą antropologo darbo pusę- lauko tyrimus. Bestudijuodamas Eberdyno Universitete iš arčiau susipažino su Šiaurės Amerikos ir Užbaikalės- Sibiro autochtonais- senosiomis, vietinėmis tautelėmis. Pastarąsias plačiausiai ir tyrinėjo. Septyniolika mėnesių praleidęs kartu su Oročėnų- Evenkų gentimis antropologas gilinosi į jų kultūrą, gyvenamąją aplinką.

Oročėnai-Evenkai- elnių augintojų ir medžiotojų bendruomenės, gyvenančios menkai apgyvendintoje kalnuotoje Šiaurinėje Užbaikalės dalyje. Užbaikalė driekiasi į rytus nuo Baikalo ežero apie 1000km ir ribojasi su Kinija ir Mongolija Pietuose. Jai būdingos ekstremalios gamtinės sąlygos. Dėl kalnų, trukdančių į regioną patekti šiltoms ir drėgnoms oro masėms, temperatūra čia keičiasi nuo -60 laipsnių Celcijaus žiemą, iki +40 – vasarą. Tokios oro permainos, sukuriančios atitinkamą taigos kraštovaizdį ypač apsunkina susisiekimą tarp regione išsimėčiusių kaimų ar tolimų medžioklės plotų. Taigi ir D. Brandišauskui, pasiryžus tirti būtent Oročėnų-Evenkų gentį, norint ją rasti ir pasiekti teko keliauti kariuomenės tankus primenančiomis transporto priemonėmis ir vėliau pėsčiomis eiti 150km. per miškus, šalia skraidant moskitams ir kenčiant +45 laipsnių Celcijaus temperatūrą kartu su keliais vietiniais.

Esminis Oročėnų-Evenkų užsiėmimas- elnių ganymas, laukinių žvėrių medžioklė dėl mėsos ir kailio bei žvejyba. Plačiai naudojami elniai-jodinėjimui, transportuoti sumedžiotų gyvūnų mėsai ar stovyklavietės mantai. Šis gyvūnas čia ypač vertinamas dėl to, jog puikiai prasimaitina ir juda užpelkėjusiomis, kalnuotomis bei miškingomis vietovėmis. Taip pat daug dėmesio skiriama medžioklei- mėsai medžiojami briedžiai, stirnos, elniai, lokiai. Pragyvenimui Oročėnai-evenkai taip pat medžioja sabalus, voveres, lūšis, ernius ir pardavinėja jų kailius. Taigi, kad pragyventų, žmonės varžosi dėl medžioklės teritorijų. Abipusiškumu grįsti santykiai su įvairiomis būtybėmis (dvasiomis), vietovės ir sėkmės užtikrinimo ritualai tapo svarbūs konkurencinėje aplinkoje gyvenantiems ir nuo taigos priklausantiems žmonėms.

Per pirmuosius savo apsilankymus gentyje D. Brandišauskas išmoko, kaip orientuotis taigoje pagal žmonių ir gyvūnų pėdsakus, kaip rasti pastogę ir maisto neapgyvendintose teritorijose. Tolesnėse ekspedicijose jau domėjosi šamanizmu, dvasių reikšme Oročėnų- Evenkų kultūroje. Šamanai-centrinės figūros Tungusų (Evenkų Oročėnų) visuomenėje- tarpininkai tarp ‘matomo’ ir ‘nematomo’ pasaulių. Jie- pasitelkę klano dvasias, kovoja prieš ligas atnešančias priešiškas dvasias.  Tikima, jog kiekviena vietovė, medis, gyvūnas, žmogus turi savo dvasią. Kiekvieno sėkmė priklauso nuo dvasių geros valios, tradicinių ritualų kultivavimo.

Daug reikšmės skiriama sėkmės sąvokai. Tikėjimas, jog tam tikri žmonių veiksmai įtakoja sėkmę padarė svarbius susidūrimus tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių bei aplinkos. Manoma, jog kiekvienas sielą turintis žmogus ar kitas objektas pasižymi gyvybine energija, stiprybe, galia. Galia apibūdinama kaip galimybė judėti, veikti. Jos ar sielos praradimas sąlygoja energijos, noro gyventi praradimą, gali sukelti ligas ar net mirtį. O žmogus, kuriam sekasi, ir kuris pasižymi gyvybine energija yra sveikas, visada daug sumedžioja.  Oročėnai- Evenkai taip pat savotiškai vartoja dvasios-šeimininko sąvoką. Tai (rus.“khoziain“) yra dvasia valdanti įvairius materialius objektus ar geografines vietoves: upių baseiną, kalną, ežerą ar dangaus kūnus, įtakojanti žmonių ar gyvūnų veiklą. Oročėnai suvokia tokias vietoves kaip dvasios šeimininko gyvenamą vietą ar ūkį,  kuriame ši dvasia įtakoja gyvūnų atgimimą ir dauginimąsi, o taip pat įtakojanti žmonių kasdienines veiklas:keliavimą, stovyklavimą, medžioklę, elnių ganymą.

Genties nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, jei nenori užsitraukti dvasių nemalonės. Pavyzdžiui, negalima sumedžioti didelio kiekio migruojančių elnių, reikia sustoti ir palaukti, kitaip bus prarandama sėkmė. Ilgai trunkanti nesėkmė gali būti sukelta piktų dvasių dvasių ar žmonių, arba būti tabu nesilaikymo pasekmė, kas yra labai žalinga žmonių gyvenimui. Norint įtikti dvasioms būtina su jomis užmegzti kontaktą, palaikyti gerus ryšius su dvasiomis, žmonėmis, gyvūnais, aplinka. Svarbi lygybė ir pagarba gyvūnams, pavyzdžiui, skrodžiant sumedžiotą gyvūną, ant žemės negali likti jokių kraujo pėdsakų. Dar vienas svarbus dalykas medžioklėje- žmogus gali sumedžioti tik tiek, kiek jam reikia, neieškodamas konkretaus grobio. Tiesa, dalijimasis mėsa, ar turimais įgūdžiais, žiniomis, prisijungimas prie kitų ekspedicijų kartu su giminaičiais didina sėkmę. Labai teigiamas ženklas- dalintis su nepažįstamais svečiais ar tais, kuriems nesiseka. Bet medžiotojas pirmiausia turi pasidalinti grobiu su kitais medžioklės dalyviais. Genties nariai, kurie medžioja vieni ar nesidalina mėsa vadinami nuodėmingais. Norint padidinti sėkmę medžioklėje einama medžioti nevalgius, tai padidina dvasių geranoriškumą.

Egzistuoja ir piktosios dvasios- kurios per staigiai mirė arba nebuvo pagerbtos ritualais. Jos prakeikia žmones ir sukelia nesėkmes. Taip būna dėl vadinamųjų nuodėmių- taigos įstatymų nesilaikymo- savanaudiškos medžioklės, nepagarbos gyvoms būtybėms, agresyvaus elgesio, vagysčių. Tokiems nusidėjėliams dvasios sukelia ligas, išveja iš gyvenamųjų ar medžioklės vietų, „užsiundo“ lokį ar net priveda iki beprotybės.

Apibendrinus D. Brandiškauso  lauko tyrimą galime teigti, jog, Oročėnų- Evenkų kultūroje egzistuoja didelis dvasios, sielos, sėkmės kultas. Akcentuojama, jog viskas yra gyva, reikia palaikyti atitinkamus santykius tarp žmonių, gyvūnų, vietovių. 

Toliau pateikiamas interviu su D. Brandišausku, kur kalbėjome apie jo mokslinę patirtį, antropologiją ir jos padėtį Lietuvoje.

Interviu: 

Koks žmogus yra antropologas?

Norint užsiimti antropologija reikia tam tikrų savybių turėti. Visada yra sunku perlipti per save, eiti pas kitus žmones, kalbinti. Įsivaizduokite, jei Jūs gaunate užduotį tirti kokią nors šiaip bendruomenę. Aišku, Jūs turite rinktis tirti tai, kas Jums patinka, bet tarkim jeigu reikėtų pavyzdžiui, Čigonų taborą. Įsivaizduokite, kiek reikėtų fizinių ir moralinių jėgų, kad Jūs prieitumėte prie tų žmonių, kad bandytumėte susidraugauti, surasti priėjimą. Daug kas turbūt būtų nemalonu, nesmagu. Antropologas turi mylėti kitus žmones, gebėti priimti labai įvairų gyvenimo būdą. Kai tyrimus vykdai, išvažiuoji ilgam iš namų, gyveni su kitais žmonėmis vienoje erdvėje, taigi turi būti pripratęs prie tokių dalykų.

Ar nebuvo nemalonu palikti namus ir apsigyventi tarp nepažįstamų žmonių?

Aišku, nemalonu visą laiką. Ne tai, kad nemalonu, tiesiog susiduri su tuo. Kita aplinka, kiti žmonės... Prieiti prie nepažįstamo arba eiti į namus ir belstis, kalbinti, „lysti į dūšią“ yra tam tikras perlipimas per save. Bet yra žmonių, kurie išvis neišdrįsta. Tiems geriau išvis nesiimti antropologais būti. Nes tai yra savidiskomfortai- jeigu jie Jums nėra tokie baisūs, tada tokie tyrimai galimi. Dažniausiai geriausia turėti tokią temą, kurią Jūs norite būtinai tirti, tai, kas tikrai aktualu ir įdomu. Tik tada Jūs galite tuos sunkumus įveikti.

Ar Jūsų tyrimuose buvo kokio nors politinio atspalvio?

Antropologai stengiasi labai stipriai nesivelti į tą politinę sritį, bet tai būna neišvengiama tyrinėjant autochtonus. Yra politinis klausimas- kas yra autochtonas, kas ne, nes dažniausiai tai yra tie žmonės, kurie gyvena valstybėje, bet ne savo pačių sukurtoje. Dažniausiai jie būna marginalizuojami, neturintys galimybių praktikuoti hegemoninio, kitokio kultūrinio konteksto. Jie dažniausiai turi daug politinių reikalavimų ir nori ar nenori, kada tyrinėji juos, susiduri su tam tikra jų politine raiška. Jie nėra politiškai neutralūs. Pavyzdžiui, ritualinės praktikos, jei jos atliekamos viešumoje, tai tampa būdu kalbėti apie savo identitetą, teises.

Kuo skiriasi antropologija Lietuvos universitetuose nuo antropologijos Škotijoje?

Pas mus Lietuvoje kaip ir nėra tokios mokslo krypties kaip antropologija. Yra socialinės antropologijos magistrantūra, bet nėra doktorantūros. Yra studijų programa, bet mokslo krypties nėra. Būtent dėl to išvažiavau studijuoti į Aberdyną. O šiaip, viskas prasidėjo nuo to, jog VU Istorijos fakultete buvo toks Vytis Čiublinkas, kuris pradžioje bandė kurti antropologiją čia, šituose rūmuose (VU Istorijos fakultete), o po to išėjo į Sociologiją Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune. Kadangi Antropologija yra toks kaip ir socialinis mokslas, jis buvo labiau tinkamas prie sociologijos nei prie istorijos.

Lyginti tai negali lyginti to, ko čia nėra, Škotijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Amerikoje tai yra atskira mokslo kryptis. Kai kur net, Amerikoje pavyzdžiui, archeologija yra sudėtine antropologijos dalis. Pas mus ji „pakišta“ po sociologija. Iš principo, daug kursų turėtų būti dėstoma sociologams, jie turėtų turėti galimybę specializuotis antropologijos srityje.

Taigi, Lietuvoje nėra paruošiami tikrieji antropologai?

Šiaulių universitete yra sociokultūrinės antropologijos bakalauras, Filosofijos ir antropologijos katedroje. Bet ten visi dėstytojai yra filosofai, kultūrologai, etnologai, o antropologų nėra. Bet yra magistrantūra Kaune, VDU, taigi pavyzdžiui, sociologai gali drąsiai ten stoti. Taigi, kaip ir yra.

Visgi dėstytojaujate būsimiems Kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurams, kokie jie? Kuo apskritai gali išsiskirti būsimi Lietuvos antropologai?

Man atrodo nelabai tokių kaip antropologijos studentų ir yra, nes mūsų programoje dauguma kursų yra istoriniai. Taigi, nedaug turbūt žmonių, kurie ateina žinodami, kas yra antropologija ir nelabai didelę galimybę ir gauna čia su sociokultūrine antropologija susipažinti.

Kitas dalykas, tai pasyvėja studentai, mano akimis. Gal demografinė krizė lemia tai, kad dalis studentų tikrai ne intensyviai domisi tuo, ką studijuoja, dar nėra suradę savo interesų. Bet galbūt čia bakalauro pakopoje tiktai taip ir būna.

Ar antropologijos studentai Lietuvoje turi lauko tyrimų praktiką?

Žinau, kad Šiauliuose (ŠU) studentų bakalauro darbai visi labai įdomūs, susieti su lauko tyrimais. Jie tikrai tuo užsiima, turi visišką laisvę, įdomiausius dalykus tyrinėja- nuo iki, viską, ką sugalvoja. Nuo vizualinės antropologijos, kokių nors filmų iki meno performansų. Ten aišku visos subkultūrinės grupės jau seniai ištirtos, daug tokių darbų būna.

Kaune antropologijos magistrantų taip pat labai platūs darbai. Pradedant Šiaurės Amerikos indėnais, visomis Lietuvių emigrantų bendruomenėmis... Yra daugybė įvairių temų- nuo Raudonojo kryžiaus iki gatvėje prostitucija užsiimančių moterų.

Ar dabar vykdote kokius nors lauko tyrimus?

Senai dabar nevažiavau- jau daugiau kaip metai. Tačiau, pavasarį žadu važiuoti į Amūro kraštą. Labai norėčiau bent kartą per metus palaikyti tą važiavimą į lauką. Kiek dar fiziškai sunku- reikia vis tiek pasiruošti ir finansiškai, žinoma.

Dėkojame už pokalbį!

 

Šaltiniai:

1.      Binkauskienė, L.2012. „ Ką civilizuotam pasauliui nori pasakyti senosios tautos?“  Spectrum. Vilniaus universiteto žurnalas.     Nr. 19, p. 20-23 Prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/wp-content/uploads/2013/11/Spectrum19.pdf [Žiūrėta 2014 01 10].

2.      Asmeninis D. Brandišausko CV

3.      Asmeninis D. Brandišausko pranešimas „Oročėnų medžioklės sėkmė, ritualai ir kraštovaizdžio suvokimas

4.      Asmeninės D. Brandišausko nuotraukos

5.      Vladimiro Ivanovo nuotrauka

Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė
]]>