Australija – tai seniausias pasaulio kontinentas, kuriame daugiau nei prieš 60 tūkst. metų apsigyveno aborigenai, o truputį daugiau nei prieš 200 metų, t.y. 1788 metais čia apsigyveno britai. Nuo tada Australija pasikeitė - iš tolimos kolonijinės gyvenvietės Australija tapo tauta, turinčia virš 20 milijonų gyventojų.
Aborigenų kilmė ir paplitimas
Manoma, kad pirmieji gyventojai į Australiją iš Pietryčių Azijos pateko dar sauskeliu prieš 80 tūkst. metų. Tirpstant ledynams Australija tapo atskiru kontinentu, o atėjūnai – visiškai atskirti nuo pasaulio. Pasklidę po sausiausią, nederlingiausią žemyną, jie tapo pusiau klajokliais: ėjo ten, kur sunokdavo vaisiai ir uogos, kur traukėsi gyvūnai.
Aborigenų tikėjimai laikomi klasikiniu totemizmu: žemė ir visa, kas yra ant jos – šventa, nes visur gali būti įsikūniję protėviai – pusiau žvėrys, pusiau žmonės, tvėrimo metu (Dreamtime) plokščią žemę praturtinę kalnais, upėmis, miškais, apgyvendinę joje gyvūnus ir žmones. Aborigenai nesukūrė nei rašto, nei bendros kalbos. Kai 1770 m. Australijoje išsilaipino kapitonas Kukas, vietinių gyventojų buvo nuo 300 tūkst. iki vieno milijono, jie sudarė 500 genčių, kalbėjusių 250 kalbų (dabar likę 20). Kolonizuojant kraštą, aborigenai buvo išvaryti iš savo žemių, masiškai naikinami, 1921 m. jų buvo likę iki 60 tūkst. 1920 m. Australijos vyriausybė uždraudė aborigenų šaudymą ir pradėjo steigti jų rezervatus. 1963 m. aborigenai pripažinti Australijos piliečiais su balsavimo teise. 2008 m. Australijos vyriausybė atsiprašė aborigenų už sukeltą sielvartą ir kančias. 22 milijonų gyventojų turinčioje šalyje dabar yra apie 500 tūkstančiai aborigenų, o išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius beveik nebelikę.
Pavadinimai
· Yolngu – Arnhemo Žemės rytuose,
· Murri – Rytų Australijoje,
· Koori – pietryčių Australijoje,
· Nanga – Australijos pietinėje dalyje,
· Nyungar – pietvakariuose,
· Palawah (Pallawah) – Tasmanijoje,
· Wonghi – Vakarų Australijoje.
Kalbos
XVIII a. Mažiausiai trys šimtai kalbų. Dabar likę apie dvidešimt.
Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių, ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.
Lingvistai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama-Nyungan kalbos. Pastarąją sudaro keletas žemyno šiaurėje vartojamų kalbų grupių, tuo tarpu Pama-Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų būdinga vadinamoji „uošvienės kalbos“ forma, kai prie kai kurių giminaičių vartojami kitokie nei kasdieniniai žodžiai.
Tasmanijos aborigenų kalbų padėtis šioje klasifikacijoje nėra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybės žodžių sąrašų.
Gyvenimo būdas
XVIII amžiuje (europiečių apsigyvenimo Australijoje metu) apytiksliai 750 tūkst. aborigenų turėjo mažiausiai tris šimtus skirtingų kalbų bei plačią gyvenimo būdo įvairovę, kuri priklausė nuo jų gyvenamosios vietos. Šiaurinės pakrantės srities gentys, tokios kaip, pavyzdžiui, Tivis (angl.Tiwis), labiausiai bendravo su pašaliniais žmonėmis, ypač iš Indonezijos. Šiaurės genčių kultūra ganėtinai skyrėsi nuo labiau izoliuotų centrinės Australijos dykumos genčių.
Tūkstančius metų aborigenai buvo medžiotojų bei klajoklių tauta. Jie gamino lengvo svorio universalius įrankius, pavyzdžiui, bumerangus bei pastatė tuometinius būstus iš purvo. Jų keliavimo mastą atspindėjo regionas, kuriame jie gyveno – žmonės, kurie gyveno tose vietovėse, kuriose buvo gausu maisto bei vandens išteklių buvo statiški palyginus su tais, kurie gyveno vietose, kuriose maisto bei vandens nebuvo pakankamai. Dėl gyvenimo mažose grupelėse didžiuliame krašte, aborigenų visuomenė tapo suskaldyta į daugybę genčių, kurias skyrė skirtingos kalbos bei papročiai. Netgi šeima, susidedanti iš vyro, žmonos, vaikų, galbūt keleto artimų draugų, gali turėti atskirą kalbą. Grupės laikėsi išvien dėl to, kad retkarčiais vestų religines ceremonijas, organizuotų vedybas bei sutvarkytų konfliktus tarp genčių. Prekyba buvo svarbi visuomeninio gyvenimo dalis. Kriauklės, ochra (dažai) bei mediena buvo pagrindinės mainų prekės, o prekybų keliai kryžiuodavosi skersai išilgai per visą šalį. Nors klajoklių gyvenimo būdas baigėsi, kuomet anglų kolonistai užkariavo milžiniškus šalies plotus, tačiau kitos tradicinio gyvenimo pusės vis tiek išliko. Aborigenų bendruomenėse vyresni nariai yra vis dar labai gerbiami, atsakingi už įstatymų prižiūrėjimą ir bausmės paskirstymą tiems, kurie pažeidė įstatymą ar atskleidė senovinių ritualų paslaptis. Šie ritualai yra aborigenų tikėjimo dalis, kuris vadinamas „Dreamtime“.
Laikui bėgant, Australijos pirmųjų gyventojų kultūra smarkiai keitėsi. Pavyzdžiui, išlikusiuose uolos piešiniuose keliuose regionuose Australijos šiaurėje akivaizdi skirtingų stilių, atitinkančių skirtingus laikotarpius, seka.
Dauguma bendruomenių taip pat turėjo sudėtingą daug kur iki šiol išlikusią giminystės sistemą ir kai kuriose vietose labai griežtas santuokos taisykles. Tradicinėse bendruomenėse negalėdavo tuoktis poros, turinčios tą patį iš kelių odos tipų. Toks tabu apsaugodavo nuo kraujomaišos, taip pat suartindavo bendruomenes. Žmonės galėjo susipažinti su „kurabor“ – būsimaisiais sutuoktiniais per metinius bendruomenių susitikimus (kuraborė – corroboree), kuriuose buvo prekiaujama, pasikeičiama naujienomis, organizuojamos vedybų bei kitos ceremonijos.
Aborigenai klajojo būriais apie 50 žmonių, kuriems vadovavo sumaniausi vyrai; keli būriai sudarė gentį. Atsinešę akmens amžiaus kultūrą, per daug nuo jos neatitolo: nestatė namų, neužsiėmė žemdirbyste, vaikščiojo nuogi. Jų įrankiai – akmeninis kirvis, ietis, žeberklas, bumerangas. Didžiausias išradimas – grįžtantis bumerangas. Vyrai medžiojo ir žūklavo, moterys ieškojo valgomų šaknų, vaisių, vikšrų, žeberklavo, medžiojo paukščius.
Aborigenų kilmė ir paplitimas
Manoma, kad pirmieji gyventojai į Australiją iš Pietryčių Azijos pateko dar sauskeliu prieš 80 tūkst. metų. Tirpstant ledynams Australija tapo atskiru kontinentu, o atėjūnai – visiškai atskirti nuo pasaulio. Pasklidę po sausiausią, nederlingiausią žemyną, jie tapo pusiau klajokliais: ėjo ten, kur sunokdavo vaisiai ir uogos, kur traukėsi gyvūnai.
Aborigenų tikėjimai laikomi klasikiniu totemizmu: žemė ir visa, kas yra ant jos – šventa, nes visur gali būti įsikūniję protėviai – pusiau žvėrys, pusiau žmonės, tvėrimo metu (Dreamtime) plokščią žemę praturtinę kalnais, upėmis, miškais, apgyvendinę joje gyvūnus ir žmones. Aborigenai nesukūrė nei rašto, nei bendros kalbos. Kai 1770 m. Australijoje išsilaipino kapitonas Kukas, vietinių gyventojų buvo nuo 300 tūkst. iki vieno milijono, jie sudarė 500 genčių, kalbėjusių 250 kalbų (dabar likę 20). Kolonizuojant kraštą, aborigenai buvo išvaryti iš savo žemių, masiškai naikinami, 1921 m. jų buvo likę iki 60 tūkst. 1920 m. Australijos vyriausybė uždraudė aborigenų šaudymą ir pradėjo steigti jų rezervatus. 1963 m. aborigenai pripažinti Australijos piliečiais su balsavimo teise. 2008 m. Australijos vyriausybė atsiprašė aborigenų už sukeltą sielvartą ir kančias. 22 milijonų gyventojų turinčioje šalyje dabar yra apie 500 tūkstančiai aborigenų, o išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius beveik nebelikę.
Pavadinimai
· Yolngu – Arnhemo Žemės rytuose,
· Murri – Rytų Australijoje,
· Koori – pietryčių Australijoje,
· Nanga – Australijos pietinėje dalyje,
· Nyungar – pietvakariuose,
· Palawah (Pallawah) – Tasmanijoje,
· Wonghi – Vakarų Australijoje.
Kalbos
XVIII a. Mažiausiai trys šimtai kalbų. Dabar likę apie dvidešimt.
Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių, ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.
Lingvistai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama-Nyungan kalbos. Pastarąją sudaro keletas žemyno šiaurėje vartojamų kalbų grupių, tuo tarpu Pama-Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų būdinga vadinamoji „uošvienės kalbos“ forma, kai prie kai kurių giminaičių vartojami kitokie nei kasdieniniai žodžiai.
Tasmanijos aborigenų kalbų padėtis šioje klasifikacijoje nėra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybės žodžių sąrašų.
Gyvenimo būdas
XVIII amžiuje (europiečių apsigyvenimo Australijoje metu) apytiksliai 750 tūkst. aborigenų turėjo mažiausiai tris šimtus skirtingų kalbų bei plačią gyvenimo būdo įvairovę, kuri priklausė nuo jų gyvenamosios vietos. Šiaurinės pakrantės srities gentys, tokios kaip, pavyzdžiui, Tivis (angl.Tiwis), labiausiai bendravo su pašaliniais žmonėmis, ypač iš Indonezijos. Šiaurės genčių kultūra ganėtinai skyrėsi nuo labiau izoliuotų centrinės Australijos dykumos genčių.
Tūkstančius metų aborigenai buvo medžiotojų bei klajoklių tauta. Jie gamino lengvo svorio universalius įrankius, pavyzdžiui, bumerangus bei pastatė tuometinius būstus iš purvo. Jų keliavimo mastą atspindėjo regionas, kuriame jie gyveno – žmonės, kurie gyveno tose vietovėse, kuriose buvo gausu maisto bei vandens išteklių buvo statiški palyginus su tais, kurie gyveno vietose, kuriose maisto bei vandens nebuvo pakankamai. Dėl gyvenimo mažose grupelėse didžiuliame krašte, aborigenų visuomenė tapo suskaldyta į daugybę genčių, kurias skyrė skirtingos kalbos bei papročiai. Netgi šeima, susidedanti iš vyro, žmonos, vaikų, galbūt keleto artimų draugų, gali turėti atskirą kalbą. Grupės laikėsi išvien dėl to, kad retkarčiais vestų religines ceremonijas, organizuotų vedybas bei sutvarkytų konfliktus tarp genčių. Prekyba buvo svarbi visuomeninio gyvenimo dalis. Kriauklės, ochra (dažai) bei mediena buvo pagrindinės mainų prekės, o prekybų keliai kryžiuodavosi skersai išilgai per visą šalį. Nors klajoklių gyvenimo būdas baigėsi, kuomet anglų kolonistai užkariavo milžiniškus šalies plotus, tačiau kitos tradicinio gyvenimo pusės vis tiek išliko. Aborigenų bendruomenėse vyresni nariai yra vis dar labai gerbiami, atsakingi už įstatymų prižiūrėjimą ir bausmės paskirstymą tiems, kurie pažeidė įstatymą ar atskleidė senovinių ritualų paslaptis. Šie ritualai yra aborigenų tikėjimo dalis, kuris vadinamas „Dreamtime“.
Laikui bėgant, Australijos pirmųjų gyventojų kultūra smarkiai keitėsi. Pavyzdžiui, išlikusiuose uolos piešiniuose keliuose regionuose Australijos šiaurėje akivaizdi skirtingų stilių, atitinkančių skirtingus laikotarpius, seka.
Dauguma bendruomenių taip pat turėjo sudėtingą daug kur iki šiol išlikusią giminystės sistemą ir kai kuriose vietose labai griežtas santuokos taisykles. Tradicinėse bendruomenėse negalėdavo tuoktis poros, turinčios tą patį iš kelių odos tipų. Toks tabu apsaugodavo nuo kraujomaišos, taip pat suartindavo bendruomenes. Žmonės galėjo susipažinti su „kurabor“ – būsimaisiais sutuoktiniais per metinius bendruomenių susitikimus (kuraborė – corroboree), kuriuose buvo prekiaujama, pasikeičiama naujienomis, organizuojamos vedybų bei kitos ceremonijos.
Aborigenai klajojo būriais apie 50 žmonių, kuriems vadovavo sumaniausi vyrai; keli būriai sudarė gentį. Atsinešę akmens amžiaus kultūrą, per daug nuo jos neatitolo: nestatė namų, neužsiėmė žemdirbyste, vaikščiojo nuogi. Jų įrankiai – akmeninis kirvis, ietis, žeberklas, bumerangas. Didžiausias išradimas – grįžtantis bumerangas. Vyrai medžiojo ir žūklavo, moterys ieškojo valgomų šaknų, vaisių, vikšrų, žeberklavo, medžiojo paukščius.
Dreamtime
Dreamtime (tikėjimas sapnų laiku) – tai angliškas aborigenų teisės bei tikėjimo terminas. Jo pagrindas yra turtinga mitologija apie žemės sukūrimą. Tikima, jog žemės sukūrimo protėvis yra milžiniškos gyvatės, kurios pakilo iš žemės branduolio ir bastėsi po pasaulį sukurdamos slėnius, upes ir kalnus. Kitais kūrėjais laikomi lietus ir saulė, kurie sukūrė žmones bei gyvūniją, ir augaliją. Vietos, kuriose protėvių būtybės iškilo iš žemės, yra šventos ir šiandien jos vis dar naudojamos įvairiems ritualams bei ceremonijoms. Iš esmės tikėjimas sapnų laiku yra visų, nepaisant skirtingų genčių, aborigenų religinė ideologija, bei sudaro aborigenų tikėjimo pagrindą. Tikima, kad kiekvienas aborigenas turi dvi sielas – vieną mirtingą ir vieną nemirtingą, kurios yra siejamos su protėvių dvasia (arba totemu). Kiekviena šeimos gentis yra kilusi iš tų pačių protėvių būties. Šios dvasios parūpina apsaugą, tad jeigu atsitinka nelaimė, reiškia, kad žmogus supykdė protėvius. Keletas genties narių yra atsakingi už šventų vietų priežiūrą, o tie, kurie blogai atlieka šias pareigas, yra griežtai nubaudžiami. Kiekviena „dreamtime“ istorija siejasi su tam tikru kraštovaizdžiu; vienas kraštovaizdis siejasi su kitu - taip šios istorijos suformuoja „kelią“. Šie „keliai“ yra vadinami „Songlines“ bei driekiasi per visą Australijos žemyną. Per šias eiles aborigenai gali kontaktuoti su kitomis gentimis.
Dreamtime (tikėjimas sapnų laiku) – tai angliškas aborigenų teisės bei tikėjimo terminas. Jo pagrindas yra turtinga mitologija apie žemės sukūrimą. Tikima, jog žemės sukūrimo protėvis yra milžiniškos gyvatės, kurios pakilo iš žemės branduolio ir bastėsi po pasaulį sukurdamos slėnius, upes ir kalnus. Kitais kūrėjais laikomi lietus ir saulė, kurie sukūrė žmones bei gyvūniją, ir augaliją. Vietos, kuriose protėvių būtybės iškilo iš žemės, yra šventos ir šiandien jos vis dar naudojamos įvairiems ritualams bei ceremonijoms. Iš esmės tikėjimas sapnų laiku yra visų, nepaisant skirtingų genčių, aborigenų religinė ideologija, bei sudaro aborigenų tikėjimo pagrindą. Tikima, kad kiekvienas aborigenas turi dvi sielas – vieną mirtingą ir vieną nemirtingą, kurios yra siejamos su protėvių dvasia (arba totemu). Kiekviena šeimos gentis yra kilusi iš tų pačių protėvių būties. Šios dvasios parūpina apsaugą, tad jeigu atsitinka nelaimė, reiškia, kad žmogus supykdė protėvius. Keletas genties narių yra atsakingi už šventų vietų priežiūrą, o tie, kurie blogai atlieka šias pareigas, yra griežtai nubaudžiami. Kiekviena „dreamtime“ istorija siejasi su tam tikru kraštovaizdžiu; vienas kraštovaizdis siejasi su kitu - taip šios istorijos suformuoja „kelią“. Šie „keliai“ yra vadinami „Songlines“ bei driekiasi per visą Australijos žemyną. Per šias eiles aborigenai gali kontaktuoti su kitomis gentimis.
Tradicinės apeigos Aborigenų dainos ir šokiai
Aborigenų dainos pasakoja „dreamtime“ protėvių istorijas ir yra siejamos su dvasių garbinimu. Dažniausiai dainų žodžiai yra nesuprantami dėl daugybės slaptų protėvių istorijų. Dainoms akomponuoja paprasti instrumentai, pavyzdžiui, didgeridoo – maždaug vieno metro ilgio pučiamasis instrumentas su giliu skambesiu. Bendravimui su savo protėviais aborigenai taip pat naudoja ir šokius. Aborigenų šokis šiuo metu išgyvena kultūrinį renesansą, nauji ansambliai atlieka tiek senuosius tradicinius, tiek naujus šokius.
Tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra priklausymo genčiai ženklai, protėviams skirti prašymai, iš protėvių paveldėtos žemės planai, totemų bei protėvių įvaizdžiai ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai. Izoliuotai gyvenusių atskirų aborigenų genčių įvaizdžiai skirtingi ir perteikti nevienodomis medžiagomis. Visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji genties vyrai, o mums belieka grožėtis aborigenų ženklų išraiška ir įvairove.
Visa aborigenų meno istorija atsispindi Šiaurės Australijos uolynuose: seniausi, prieš 50 tūkst. metų daryti rankų, augalų bei įnagių atspaudai, vėliau plonytėmis linijomis tapyti ir raižyti dvasių įvaizdžiai ir gyvūnų bei paukščių figūrų kontūrai; prieš 10 tūkst. metų, tirpstant ledynams, uolų mene pasirodė krokodilai, žuvys, žalčiai; prieš 3 tūkst. metų gyvūnai pradėti vaizduoti rentgeno stiliumi – su matomais vidaus organais. Aborigenai mano, kad uolų raižinius sukūrė protėviai, ir nuolat juos atnaujina per apeigas. Dabar Šiaurės Australijos aborigenai tapo ant eukalipto žievės, o Centrinėje Australijoje, kur ženklus ir simbolius iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų išdėliodavo ant dykumos smėlio, nuo XX a. aštunto dešimtmečio tapoma ant drobės ir popieriaus. Skulptūrų aborigenai nekūrė. Tik šiaurinių Batersto ir Melvilio salų gyventojai laidojimo vietose stato paminklinius stulpus (pukamani), o pačioje žemyno šiaurėje iš termitų išgraužtų medžio kamienų aborigenai daro karstus (dupun) antram laidojimo ciklui ir juos ištapo genties ženklais. Gyvūnų figūrėles, bumerangus, žeberklus, kasimo lazdeles bei dubenis aborigenai puošia išdegintais ornamentais. Ką bekurtų aborigenas dailininkas – jis gali vaizduoti tik savo klano sukūrimo mito (dreaming) įvaizdžius bei simbolius. Australijos vietiniai gyventojai yra sukūrę unikalių muzikos instrumentų ir tautinių stilių. Yidaki ir didgeridoo paprastai laikomi aborigenų tautiniais instrumentais. Šiuolaikinėje aborigenų muzikoje vyrauja kantri stilius.
Aborigenų dainos pasakoja „dreamtime“ protėvių istorijas ir yra siejamos su dvasių garbinimu. Dažniausiai dainų žodžiai yra nesuprantami dėl daugybės slaptų protėvių istorijų. Dainoms akomponuoja paprasti instrumentai, pavyzdžiui, didgeridoo – maždaug vieno metro ilgio pučiamasis instrumentas su giliu skambesiu. Bendravimui su savo protėviais aborigenai taip pat naudoja ir šokius. Aborigenų šokis šiuo metu išgyvena kultūrinį renesansą, nauji ansambliai atlieka tiek senuosius tradicinius, tiek naujus šokius.
Tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra priklausymo genčiai ženklai, protėviams skirti prašymai, iš protėvių paveldėtos žemės planai, totemų bei protėvių įvaizdžiai ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai. Izoliuotai gyvenusių atskirų aborigenų genčių įvaizdžiai skirtingi ir perteikti nevienodomis medžiagomis. Visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji genties vyrai, o mums belieka grožėtis aborigenų ženklų išraiška ir įvairove.
Visa aborigenų meno istorija atsispindi Šiaurės Australijos uolynuose: seniausi, prieš 50 tūkst. metų daryti rankų, augalų bei įnagių atspaudai, vėliau plonytėmis linijomis tapyti ir raižyti dvasių įvaizdžiai ir gyvūnų bei paukščių figūrų kontūrai; prieš 10 tūkst. metų, tirpstant ledynams, uolų mene pasirodė krokodilai, žuvys, žalčiai; prieš 3 tūkst. metų gyvūnai pradėti vaizduoti rentgeno stiliumi – su matomais vidaus organais. Aborigenai mano, kad uolų raižinius sukūrė protėviai, ir nuolat juos atnaujina per apeigas. Dabar Šiaurės Australijos aborigenai tapo ant eukalipto žievės, o Centrinėje Australijoje, kur ženklus ir simbolius iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų išdėliodavo ant dykumos smėlio, nuo XX a. aštunto dešimtmečio tapoma ant drobės ir popieriaus. Skulptūrų aborigenai nekūrė. Tik šiaurinių Batersto ir Melvilio salų gyventojai laidojimo vietose stato paminklinius stulpus (pukamani), o pačioje žemyno šiaurėje iš termitų išgraužtų medžio kamienų aborigenai daro karstus (dupun) antram laidojimo ciklui ir juos ištapo genties ženklais. Gyvūnų figūrėles, bumerangus, žeberklus, kasimo lazdeles bei dubenis aborigenai puošia išdegintais ornamentais. Ką bekurtų aborigenas dailininkas – jis gali vaizduoti tik savo klano sukūrimo mito (dreaming) įvaizdžius bei simbolius. Australijos vietiniai gyventojai yra sukūrę unikalių muzikos instrumentų ir tautinių stilių. Yidaki ir didgeridoo paprastai laikomi aborigenų tautiniais instrumentais. Šiuolaikinėje aborigenų muzikoje vyrauja kantri stilius.
Bumerangas aborigeno rankoje Bumerangas
Priešingai, nei daugelis mano, ne visi bumerangai grįžta pas jį metusį žmogų. Pagal kilmę bumerangas paprasčiausiai reiškė metimo lazdelę. Bumerangai buvo naudojami medžioklei, kovai, ugnies įžiebimui bei tradiciniams žaidimams. Pavadinimas kilo nuo vienos iš Australijos genčių, gyvenusių į pietus nuo Sidnėjaus. Paprastai medžiotojas, sviesdamas bumerangą į taikinį neturėdavo tikslo, jog jis sugrįžtų. Medžiotojo tikslas buvo sužeisti žvėrį. Su laiku bumerango forma taip patobulėjo, jog buvo galima mesti lazdelę sukantis dideliu lanku ir priversti ją grįžti atgal pas metusįjį. Bumerangas yra plonas, su giliu išlenkimu, galai yra iškreipti į skirtingas puses. Apatinis paviršius yra plokščias, o viršutinis – išgaubtas. Medžioklei naudojami bumerangai turi būti lengvi, kad toli nuskrietų, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sunkūs, kad sužeistų žvėrį. Nemaža dalis Australijos aborigenų naudotų bumerangų buvo negrįžtantys. Manoma, kad grįžtantieji bumerangai naudoti paukščių medžioklėje.
Priešingai, nei daugelis mano, ne visi bumerangai grįžta pas jį metusį žmogų. Pagal kilmę bumerangas paprasčiausiai reiškė metimo lazdelę. Bumerangai buvo naudojami medžioklei, kovai, ugnies įžiebimui bei tradiciniams žaidimams. Pavadinimas kilo nuo vienos iš Australijos genčių, gyvenusių į pietus nuo Sidnėjaus. Paprastai medžiotojas, sviesdamas bumerangą į taikinį neturėdavo tikslo, jog jis sugrįžtų. Medžiotojo tikslas buvo sužeisti žvėrį. Su laiku bumerango forma taip patobulėjo, jog buvo galima mesti lazdelę sukantis dideliu lanku ir priversti ją grįžti atgal pas metusįjį. Bumerangas yra plonas, su giliu išlenkimu, galai yra iškreipti į skirtingas puses. Apatinis paviršius yra plokščias, o viršutinis – išgaubtas. Medžioklei naudojami bumerangai turi būti lengvi, kad toli nuskrietų, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sunkūs, kad sužeistų žvėrį. Nemaža dalis Australijos aborigenų naudotų bumerangų buvo negrįžtantys. Manoma, kad grįžtantieji bumerangai naudoti paukščių medžioklėje.
Kūno laikymas viešai
Australijos aborigenai turi ne vieną keistą paprotį, vienas jų – kanibalizmas ir viešas mirusiojo kūno eksponavimas. Vienas iš unikaliausių ritualų buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirmiausiai mirusiojo kūnas būdavo padedamas ir apdengiamas lapais, o vėliau, po kelių mėnesių, kūnas buvo perkeliamas į kokią nors olą ir nudažomas ochra. Tuo metu būdavo sunaikinamas mirusiojo turtas ir net jo vardo nebuvo leidžiama ištarti. Buvo bijoma, kad netinkamai palaidotas žmogus sugrįš į gyvųjų pasaulį.
Australijos aborigenai turi ne vieną keistą paprotį, vienas jų – kanibalizmas ir viešas mirusiojo kūno eksponavimas. Vienas iš unikaliausių ritualų buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirmiausiai mirusiojo kūnas būdavo padedamas ir apdengiamas lapais, o vėliau, po kelių mėnesių, kūnas buvo perkeliamas į kokią nors olą ir nudažomas ochra. Tuo metu būdavo sunaikinamas mirusiojo turtas ir net jo vardo nebuvo leidžiama ištarti. Buvo bijoma, kad netinkamai palaidotas žmogus sugrįš į gyvųjų pasaulį.
Aborigeniškos laidotuvės – unikalus paprotys
Ankstyvą diskriminaciją pakeitė aborigenų kultūros įvertinimas Europiečių ir Aborigenų santykiai
1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidėjo Sidnėjuje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikūrimo regione epideminiu mastu pradėjo plisti europietiškos ligos – vėjaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas vietas.
Kita britų įsikūrimo pasekmė buvo žemės ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo būdą leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenėms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemės, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dėl žemės pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradėjo plisti ir venerinės ligos, dėl ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimstamumas. Europiečiai taip pat supažindino Australiją su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).
Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinysis tikras aborigenas Truganini mirė 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemės netekimo, aborigenų bendruomenes paveikė ir masinės žudynės.
Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10-20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.
Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemės buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystę, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenės naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikė neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidėjus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jėga, dauguma dirbdavo už maistą, aprangą ir pan. 1867 m. į Angliją vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.
Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tūkstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikę aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradėjo vėl augti.
Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiūrų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietės gimimų kontrolės aktyvistės Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rūšis, pagal smegenų išsivystymą tik laipteliu aukščiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinės kontrolės, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvėse“).
Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybės, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybėms. Tuo tarpu šiaurinėje Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai iniciavo streiką (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnėms technologijoms, kada darbams pradėjo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymą (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidėjo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabėgėliais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakraščiuose.
Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultūra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judėjimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbūt norėjo išreikšti savo atsiskyrimą nuo europietiškos kilmės.
1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidėjo Sidnėjuje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikūrimo regione epideminiu mastu pradėjo plisti europietiškos ligos – vėjaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas vietas.
Kita britų įsikūrimo pasekmė buvo žemės ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo būdą leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenėms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemės, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dėl žemės pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradėjo plisti ir venerinės ligos, dėl ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimstamumas. Europiečiai taip pat supažindino Australiją su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).
Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinysis tikras aborigenas Truganini mirė 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemės netekimo, aborigenų bendruomenes paveikė ir masinės žudynės.
Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10-20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.
Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemės buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystę, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenės naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikė neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidėjus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jėga, dauguma dirbdavo už maistą, aprangą ir pan. 1867 m. į Angliją vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.
Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tūkstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikę aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradėjo vėl augti.
Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiūrų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietės gimimų kontrolės aktyvistės Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rūšis, pagal smegenų išsivystymą tik laipteliu aukščiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinės kontrolės, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvėse“).
Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybės, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybėms. Tuo tarpu šiaurinėje Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai iniciavo streiką (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnėms technologijoms, kada darbams pradėjo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymą (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidėjo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabėgėliais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakraščiuose.
Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultūra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judėjimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbūt norėjo išreikšti savo atsiskyrimą nuo europietiškos kilmės.
RSS Feed