Kanibalizmas – reiškinys, kai vienos rūšies atstovai valgo vieni kitus. Dažniausiai kanibalizmas reiškia žmones valgančius kitus žmones (kartais dar vadinama žmogėdrystė).

Žymiausi kanibalizmo įvykiai:

1. 1846m. traukinys su 81 Amerikos pionieriumi įstrigo sniegynuose Sierra Nevada apylinkėse. 36 nariai žuvo dėl bado poveikio, ligų ir traumų. Visi likę gyvi pionieriai prisipažino kanibalizmu.

  1. 1972m. Andų skrydžio nelaimė. Kuomet po lėktuvo katastrofos, sniegynuose likę gyvi žmonės norėdami išgyventi valgė žuvusiųjų kūnus.
  2. 1932m. – 1933m. Viena didžiausiu nacionalinių katastrofų šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje – Holodomoras. Kuomet po Sovietų Sąjunga dirbtinai sukėlė mokesčius, atėmė iš valstiečių darbo priemones, suvarė juos į kolūkius, rekvizavo maisto produktu. Visa tai sukėlė masinį badą, kuris privedė žmones prie to, jog buvo valgoma viskas, kas papuola, pradedant nuo gyvūnų ir baigiant žmonėmis.
Žymiausi kanibalai:

Albert Fish (1870m.-1936m.) – Amerikos serijinis žudikas. Kitaip žinomas : Pilkasis žmogus, Visterijos vilkolakis, Bruklino vampyras.

Boone Helm (1828m. – 1864m. ) – Taip pat buvo serijinis žudikas.  Pravarde Kentukio kanibalas. 

Istorijos pradžia: 1492 metais Kristupas Kolumbas su savo karavele atplaukęs į Mažųjų Antilų archipelage esančią Santa de Gvadelupa salą, susidūrė su žmogėdromis čiabuviais. Jis pavadino juos karibalais, o šis pavadinimas, pasikeitus „r“ į „n“, pasiekė Europą jau kaip „kanibalai“ sąvoka. Kadangi tie kanibalai valgė žmogieną, jų vardas ir buvo sutapatintas su šiuo reiškiniu. Taigi, kanibalizmas yra žmogėdrystės sinonimas. Biologine prasme tai apibūdinama terminu „antropofagija“ (graikiškai anthropos - žmogus ir phagein – valgyti, ėsti).

Labiausiai žmogėdrystė buvo paplitusi Pusiaujo srityje, Afrikoje, Polinezijoje, Australijoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Šiek tiek mažiau žmogėdros buvo paplitusios Pietryčių ir Vidurinėje Azijoje Šiaurės Amerikoje, netgi Europoje. Dėl antropofagijos atsiradimo priežasčių esama įvairių teorijų. Yra išskiriamos penkios pagrindinės kanibalizmo formos. Viena iš jų – kai žmogus, neturėdamas kito maisto, valgo žmogieną, kurią badmečiu laiko lygiaverte kitam maistui. Likusios keturios formos susideda iš :

1.      Gastronominis kanibalizmas;

2.      Baudžiamasis kanibalizmas;

3.      Magiškasis kanibalizmas;

4.      Ritualinis kanibalizmas.

Gastronominis kanibalizmas – tai patologiško smaguriavimo ir gardžiavimosi žmogiena pasekmė. Ši kanibalizmo forma pasireikšdavo srityse, kur gausu kito maisto – augalų, žuvų, žvėrienos. Žmogaus mėsa čia buvo laikoma delikatesu. Smaližiai gardžiuodavosi net nuo ligų ar gyvatės įkandimų mirusių žmonių lavonais. O potencialios aukos prieš mirtį buvo atpenimos.

Baudžiamasis kanibalizmas - susijęs su genties valia įvykdyti kerštą už nusižengimus prieš visuomeninę grupę arba netgi prieš vieną iš tos grupės narį. Gentys tikėjo, kad aukščiausia bausmė nusikaltėliui – jį suvalgyti, nes šitaip jų manymu būdavo visiškai sunaikinama nusikaltėlio siela. Šia „teise“ naudojasi daugelis Afrikos genčių. Pavyzdžiui variavų gentis suvalgydavo visus, kurie nusižengdavo įstatymams, o surų gentyje, tokiu būdu buvo baudžiamos ir savo vyrams neištikimos moterys.
            Magiškasis kanibalizmas –
šios rūšies žmogėdriškųjų apeigų ceremonialas būdavo visuomet lydymas paslaptingų ritualų. Seniau tikėta, kad tam tikros žmogaus kūno dalys ir organai turi magiškų savybių. Todėl jų suvalgymas,  taip pat paaukoto žmogaus kraujo gėrimas praturtina vartotoją užmuštosios aukos savybėmis ir privalumais, suteikia antgamtinių jėgų ar apsaugo nuo ligų ir užkeikimų. Pavyzdžiui, vahehų genties (Afrika) kariai suvalgydavo užmušto priešo širdį, tikėdami, jog tai suteiks atsparumą iečių smūgiams. Dajakai iš Borneo salos, buvo įsitikinę, jog širdies ir išvirtos kaktos odos suvalgymas suteikia jiems vyriškumo, drąsos ir kovingumo.

Ritualinio kanibalizmo - forma yra glaudžiai susijusi su tam tikromis religinėmis apeigomis, kurių pagrindinis bruožas yra aukojimas, o šio aukojimo esmė – bendra visų dalyvių puota. Aukos būdingos beveik visoms pasaulyje egzistavusioms ir egzistuojančioms religijoms, o pačios aukojimo formos labai įvairios. Kartais valgomi augalai, naminiai ar laukiniai gyvūnai, o kartais ir žmonės. Žmones dievams aukodavo ir gana aukštą išsivystymo lygį pasiekusios tautos. Buvo manoma, kad žmogaus aukojimas – pati tinkamiausia dovana dievams. Kadangi daugumoje tautų vadai buvo laikomi dieviškosios kilmės asmenybėmis, jie turėdavo teisę valgyti žmogieną. Tai ypač pasireiškė Polinezijoje ir Meksikoje.

Praktikos egzistavimą palaikantys šalininkai beveik vieningai teigia, kad actekai praktikavo kanibalizmą kaip religinį ritualą, aukojant kūnus Dievui. Dažniausia aukojami buvo karo belaisviai ir vergai, todėl ritualas pavadintas egzokanibalizmu – priešų ir atvykėlių valgymu. Atsiradus valstybei, užkariautose teritorijose žmonių gyvybės tapo esmine valstybės ekspansijos dalimi. Tačiau minėti actekai šioje bendroje tendencijoje buvo išimtis. Michaelio Harnerio teorija teigia, kad didelis gyvūninių išteklių išeikvojimas sutrukdė actekų valstybei uždrausti valgyti žmogieną, valdžiai siekiant ekspansionistinių tikslų. Etiniu požiūriu negalima teigti, kad actekai kariavo pirmiausia dėl belaisvių mėsos, greičiau dėl dalykų, susijusių su valstybei būdinga ekspansionistine prigimtimi. Tačiau esminiu požiūriu vis dėl to galima laikyti pastebėjimą, kad noras imti belaisvius aukojimui ir maistui buvo gana svarbus tikslas.

Ritualinis kanibalizmas taip pat siejosi su protėvių kulto ir laidojimo apeigomis. Kai kuriose gentyse buvo manoma, kad suvalgydami mirusio giminaičio palaikus, gyvieji didžiai jį pagerbia, parodo jam savo meilę ir atsidavimą. Taip pat buvo tikima, jog mirusiojo siela po kiek laiko sugrįžta ir įsikūnija sūnaus arba anūko asmenyje. Todėl dažnai vaikai iš didelės meilės savo tėvams, suvalgydavo jų palaikus. Kai kurios Pietų Amerikos gentys suvalgydavo mirusiųjų palaikus, sumaišę jų pelenus su kažkokiu apeiginiu gėrimu. Nembu genties vyrai ir moterys, šokdami laidojimo šokį, rankose laikydavo kruvinus žmogienos gabalus ir juos valgydavo. Manoma, kad senieji Australijos gyventojai taip pat turėjo savitą kanibalizmo atmainą – endokanibalizmą (artimųjų ir draugų suvalgymą po jų mirties). Šiuo atveju mirusio žmogaus lavonas ritualo metu buvo suvalgomas, taip jam suteikiant amžiną gyvenimą.

Kanibalizmo susiejimas su laidojimo apeigomis atsirado dėl tikėjimo, kad mirusieji valgo žmogieną, o gyvieji dalyvaudami tokiose apeigose susilieja su mirusiųjų sielomis ir taip pasilieja kartu su jais ir po mirties. Taip pat dėl didelės neapykantos ir agresijos  tarp žmonių. Buvo tikima, jog žmogaus mėsos valgymas laikytas didele keršto ceremonija, kadangi tik taip bus galutinai sunaikinta priešo vėlė.

Šiandien daugelyje genčių, kurios praeityje buvo žmogėdriškos, išliko tik kanibališkos apeigos ir ritualai, primenantys žmogėdrystės praktiką. Tačiau žmogaus pasąmonėje glūdi kažkas, verčiantis vėl ir vėl prisiminti kraupius mūsų protėvių polinkius. Žudikai maniakai suvalgantys savo aukas; įsimylėjėliai, psichozės būsenoje nupjaunantys savo meilės objektams lytinius organus ir juos praryjantys – tai jau nebe žilos senovės, o mūsų dienų žiauri statistika ir realybė.
12/20/2014 08:49:05

Reply



Leave a Reply.

    apie projektą

    Blogas, sukurtas studentų, studijavusių antropologijos įvadą Vilniaus Universitete.
    Nenorėdami dėti savo darbų į stalčių, jais norime pasidalinti vieni su kitais, o taip pat ir su tavimi, mielas svety.
    Skaityk, džiaukis, grožėkis ir komentuok. Bet nesikeik. Diskutuok ir tau bus atsakyta.

    Vėliausi Įrašai

    January 2014

    Kategorijos

    All
    Aborigenai
    Degučiai
    Sentikiai