Dosjė:
Giedrė Simanauskaitė - jauna, vos dvidešimt šešerių metų amžiaus, mergina jau turi ne menką veiklos bagažą. O viskas prasidėjo nuo Psichologijos studijų Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete. Baiginėdama studijas G. Simanauskaitė domėjosi vaikais, turinčiais autizmo sutrikimą, tad išvažiavo bakalauro darbo šia tema rašyti stažuodamasi Ciuricho universitete, Šveicarijoje. Baigusi studijas apsistojo Liublianoje, Slovėnijoje. Čia ją patraukė Socialinės ir kultūrinės antropologijos magistro studijos Liublianos Universitete. Kadangi tai jungtinė šešių universitetų vykdoma studijų programa, studijas Giedrė leido ne tik Liublianoje, bet ir Stokholme bei Barselonoje. Vėliau ji dar metus mokėsi Indonezijos kalbos ir kultūros laipsnio nesuteikiančiose studijose Gadjan Mada Universitete Džakartoje, Indonezijoje.
Turbūt jaunatviškas maksimalizmas lemia tai, jog ši antropologė nepasitenkino vien moksline veikla. Stažuotės Lietuvos Ambasadoje Slovėnijoje, praktika UNESCO komisijoje Slovėnijoje ir UNESCO Pasaulio paveldo centre Prancūzijoje, gausybė įvairių projektų, vykusių Rusijoje, Gruzijoje, Japonijoje, Indonezijoje- ir tai tik dalis G. Simanauskaitės nuveiktų darbų.
Interesų sritis:
Kalbant apie antropologinę veiklą, kol kas plačiausias G. Simanauskaitės lauko tyrimo objektas - Armėnijoje gyvenantys Molokanai. Tai istoriškai Rusijoje susiformavusi religinė bendruomenė, pasižyminti tuo, jog atmeta bažnyčią su jos hierarchija. Vietoj to Molokanai vadovaujasi asmeninėmis Biblijos interpretacijomis. Jiems esminės vertybės gyvenime yra sąžiningumas, dosnumas ir sunkus darbas. Molokanai yra uždara bendruomenė, pavyzdžiui, nepropaguojanti mišrių santuokų tarp vietinių bendruomenės narių ir armėnų, gyvenančių už kaimo ribų. Minėtas kaimas- Fioletovas (esantis Armėnijos respublikoje), vienintelis toks išlikęs, kuriame vis dar gyvena tik šios bendruomenės nariai. Kitur Armėnijoje Molokanai jau susimaišę su vietiniais, dėl to nyksta jų kultūra ir tradicijos.
Giedrė Simanauskaitė - jauna, vos dvidešimt šešerių metų amžiaus, mergina jau turi ne menką veiklos bagažą. O viskas prasidėjo nuo Psichologijos studijų Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete. Baiginėdama studijas G. Simanauskaitė domėjosi vaikais, turinčiais autizmo sutrikimą, tad išvažiavo bakalauro darbo šia tema rašyti stažuodamasi Ciuricho universitete, Šveicarijoje. Baigusi studijas apsistojo Liublianoje, Slovėnijoje. Čia ją patraukė Socialinės ir kultūrinės antropologijos magistro studijos Liublianos Universitete. Kadangi tai jungtinė šešių universitetų vykdoma studijų programa, studijas Giedrė leido ne tik Liublianoje, bet ir Stokholme bei Barselonoje. Vėliau ji dar metus mokėsi Indonezijos kalbos ir kultūros laipsnio nesuteikiančiose studijose Gadjan Mada Universitete Džakartoje, Indonezijoje.
Turbūt jaunatviškas maksimalizmas lemia tai, jog ši antropologė nepasitenkino vien moksline veikla. Stažuotės Lietuvos Ambasadoje Slovėnijoje, praktika UNESCO komisijoje Slovėnijoje ir UNESCO Pasaulio paveldo centre Prancūzijoje, gausybė įvairių projektų, vykusių Rusijoje, Gruzijoje, Japonijoje, Indonezijoje- ir tai tik dalis G. Simanauskaitės nuveiktų darbų.
Interesų sritis:
Kalbant apie antropologinę veiklą, kol kas plačiausias G. Simanauskaitės lauko tyrimo objektas - Armėnijoje gyvenantys Molokanai. Tai istoriškai Rusijoje susiformavusi religinė bendruomenė, pasižyminti tuo, jog atmeta bažnyčią su jos hierarchija. Vietoj to Molokanai vadovaujasi asmeninėmis Biblijos interpretacijomis. Jiems esminės vertybės gyvenime yra sąžiningumas, dosnumas ir sunkus darbas. Molokanai yra uždara bendruomenė, pavyzdžiui, nepropaguojanti mišrių santuokų tarp vietinių bendruomenės narių ir armėnų, gyvenančių už kaimo ribų. Minėtas kaimas- Fioletovas (esantis Armėnijos respublikoje), vienintelis toks išlikęs, kuriame vis dar gyvena tik šios bendruomenės nariai. Kitur Armėnijoje Molokanai jau susimaišę su vietiniais, dėl to nyksta jų kultūra ir tradicijos.
Molokanai, kaip jau buvo galima pastebėti, išsiskiria savitu religijos suvokimu. Jie meldžiasi maldos namuose, vadinamuose sobranie. Šie maldos namai neturi jokių religinių simbolių ar kitokių išskirtinių bruožų, nes anot Molokanų, Dievui nereikia jokios ypatingos vietos. Meldžiamasi kelis kartus per dieną, ypač sekmadieniais ir per šventes. Į maldos namus galima eiti tik apsirengus baltai, arba bent turint kokią nors šios spalvos detalę, nes tai laikoma dieviška. Jie, kitaip nei katalikai, kapines yra įsirengę atokioje vietoje, toli nuo kaimo. Ten lankomasi retai, tik laidojant žmones. Kapų lankymas, tvarkymas nepropaguojamas, nes manoma, jog mirus žmogui jis patenka į Dangų, ir gyvųjų pasaulyje tas žmogus visiškai nebesvarbus. Jie taip pat nepraktikuoja kai kurių religinių praktikų, pavyzdžiui, Komunijos.
Fioletovo žmonės Armėnijoje išsiskiria savo išvaizda. Jie šviesios odos, strazdanoti, dažniausiai šviesių plaukų, mėlynų akių. Vyrai dažniausiai su ilgomis barzdomis- jos auginamos nuo to laiko, kai vedama. Moterys nuo mažumės linkusios nešioti skaras ant galvos, kad apsisaugotų nuo vėjo, saulės ar kito aplinkos poveikio. Drabužius Molokanai siuvasi patys, tad jie gan paprasti, bet praktiški, tinkantys darbui.
Fioletovo žmonės Armėnijoje išsiskiria savo išvaizda. Jie šviesios odos, strazdanoti, dažniausiai šviesių plaukų, mėlynų akių. Vyrai dažniausiai su ilgomis barzdomis- jos auginamos nuo to laiko, kai vedama. Moterys nuo mažumės linkusios nešioti skaras ant galvos, kad apsisaugotų nuo vėjo, saulės ar kito aplinkos poveikio. Drabužius Molokanai siuvasi patys, tad jie gan paprasti, bet praktiški, tinkantys darbui.
Ši religinė bendruomenė stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo išorinio pasaulio, t.y. Armėnijos. Kaimo gyventojai nepriima jokios paramos iš valstybės (pensijų ir kitos), bet moka jai mokesčius. Molokanai taip pat nesinaudoja technologijomis. Vietiniai atsisako, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių dėl nusikaltimų, pornografijos, smurto, kurį televizija propaguoja. Žemės ūkyje, pagrindinėje Molokanų veiklos srityje, irgi atsisakoma technikos. Naudojamasi arkliais ir savo pačių jėga. Ūkyje auginamos daržovės, vaisiai- Molokanai stengiasi visko sau užsiauginti patys. Taip pat kaime auginami ir gyvuliai mėsai. Molokanai labai gerbia gyvūnus, prieš skerdžiant būtina pasimelsti, paprašyti leidimo žudyti ir padėkoti už gyvulį. Būtina pasimelsti ir kiekvieną kartą prieš valgant.
Fioletovo kaime taip pat veikia mokykla. Joje dirba ne vietiniai mokytojai, o Armėnai. Kadangi Molokanų vaikų ir šių mokytojų religiniai įsitikinimai, vertybės skiriasi (Armėnijoje pagrindinė religija yra krikščionybė), mokymo procese susiduriama su tam tikromis problemomis. Pavyzdžiui, labai sunku mokyti vaikus apie kitas religijas. Taip pat mokytojai susiduria su sunkumais dėl technologijų- kad būtų lengviau perteikti informaciją, mokytojai naudojasi, pavyzdžiui, kompiuteriais, kurių naudojimas prieštarauja Molokanų įsitikinimams. Vietiniai mokykloje mokosi užsienio kalbų. Tai labai sudėtinga, dėl to, kad vaikai nejaučia motyvacijos mokytis kitų kalbų, jei niekada neišvyks iš savo uždaros bendruomenės. Tiesa, tai nėra draudžiama. Daug jaunų kaimo gyventojų vasarą važiuoja dirbti į Rusiją. Iš ten, žinoma, parsiveža ne tik pinigų, bet ir kitokių įpročių, kas keičia visą kaimo nusistovėjusį gyvenimą.
Fioletovo kaime taip pat veikia mokykla. Joje dirba ne vietiniai mokytojai, o Armėnai. Kadangi Molokanų vaikų ir šių mokytojų religiniai įsitikinimai, vertybės skiriasi (Armėnijoje pagrindinė religija yra krikščionybė), mokymo procese susiduriama su tam tikromis problemomis. Pavyzdžiui, labai sunku mokyti vaikus apie kitas religijas. Taip pat mokytojai susiduria su sunkumais dėl technologijų- kad būtų lengviau perteikti informaciją, mokytojai naudojasi, pavyzdžiui, kompiuteriais, kurių naudojimas prieštarauja Molokanų įsitikinimams. Vietiniai mokykloje mokosi užsienio kalbų. Tai labai sudėtinga, dėl to, kad vaikai nejaučia motyvacijos mokytis kitų kalbų, jei niekada neišvyks iš savo uždaros bendruomenės. Tiesa, tai nėra draudžiama. Daug jaunų kaimo gyventojų vasarą važiuoja dirbti į Rusiją. Iš ten, žinoma, parsiveža ne tik pinigų, bet ir kitokių įpročių, kas keičia visą kaimo nusistovėjusį gyvenimą.
Šie pokyčiai, santykis su aplinkiniu pasauliu, jo įtaka Molokanų bendruomenei labiausiai ir domino G. Simanauskaitę. Savo magistro darbe ji gilinosi, kaip keičiasi Molokanų kultūra susidurdama su globalizacija. Čia išsamiau aprašoma švietimo situacija, migracija, technologijų įtaka, santykiai su Armėnijos valdžia, neišvengiamai iššaukiantys Molokanų gyvenimo kaitą, vedančią link bendruomenės tradicijų nykimo.
Daugiau apie antropologinius tyrimus, studijas ir kitą veiklą Giedrės paprašėme papasakoti interviu.
Interviu:
Baigėte Psichologijos bakalauro studijas- kaip jose atsidūrėte, kas domino šioje srityje?
Tiesą sakant, aš iš viso niekur nenorėjau stoti, o buvau sugalvojusi keliauti. Tuomet tėvai įkalbėjo pabaigti bent pirmą kursą ir tuomet dėtis kuprinę ant pečių. Sugalvojau, kad labiausiai norėčiau tapti žurnaliste ir apie savo keliones rašyti, bet stojamųjų egzaminų gautas pažymys buvo nepakankamas žurnalistikos studijoms. Antruoju numeriu iškrito psichologija, kuri sąraše atsidūrė dėl socialinių mokslų kategorijos, žmogaus minčių ir galių paslaptingumo bei noro labiau pažinti save bei kitus žmones. O pradėjus mokytis tai atrodė labai vertingas pasirinkimas, ypač atradus savąją sritį – žmones, turinčius specialiųjų poreikių.
Kaip atradote Socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas? Kas paskatino jas pasirinkti, su kokiais iššūkiais susidūrėte studijuodama?
Pabaigusi psichologijos studijas, atsidūriau Slovėnijoje, kur mokiausi universitete įgytas žinias taikyti praktikoje ir mane ten ištiko kokia tai keista meilė Ljubljanai ir visai Slovėnijai. Antropologija mane atrado visai netikėtai, iš tikrųjų, pirmiausia etnografijos ir antropologijos bei su šiais mokslais susijusius terminus turėjau net pagooglinti, nes man jie buvo miglotai žinomi, o atrastos programos aprašymas skambėjo, kaip kultūrinių skirtumų, naujų tapatybių ir medijų sintezės studijos (“Cultural differences and transnational processes”). Taip pat labai domino faktas, jog keletas universitetų įgyvendina vieną programą, kad joje mokysis mažai žmonių ir kad įstoti atrodė labai sudėtinga.
Sunkiausia buvo išlyginti skirtumus ir antropologiją imti studijuoti nuo magistro lygio, taip pat atrasti savyje daugiau disciplinos, nes Slovėnijoje ne dėstytojai bet tu pats turi kontroliuoti kada atsiskaitai, kada skaitai knygas ir pan. Dar vienas didžiausių iššūkių, kuris dar iki šiol su manimi, suprasti ir atrasti kaip pritaikyti antropologiją praktiškai ir šią sritį paversti pritaikoma ir naudinga visuomenei bei finansiškai apsimokančia man.
Studijavote Liublianos, Stokholmo, Barselonos universitetuose- kuo skyrėsi studijos šiuose universitetuose?
Visi universitetai buvo gana skirtingi ir daužė mano išankstines nuostatas, pvz., tikėjausi, jog Stoholme veiks skandinaviškas organizuotumas ir rūpinimasis žmogumi, tuo tarpu Ispanijoje viskas bus manana manana (red. rytoj ). Ir nė velnio – atvažiavus į Stokholmo universitetą manęs nerado sąrašuose, nes buvo pamesti mano dokumentai ir niekas neskubėjo jų ieškoti, kai tuo tarpu Barcelona de Autonoma universitete mano parašyti darbai buvo greitai perskaitomi ir išsamiai pakomentuojami. Liublianos universitete turėjome labai artimus ryšius su dėstytojais, kartu vykome į Kosovą, Lenkiją, treniravomės atlikti lauko tyrimus. Šiaip, nėra tokios šalies Europoje, kur taip gera būti studentu kaip Slovėnijoje. Švedijoje man patiko mokymosi metodika, jog vieną dalyką mokaisi visą mėnesį, o gale jo – turi atsiskaitymą. Labai nuoseklus ir gilus mokymasis gaunasi. Dabar atrandu mokymąsi online, tai šis dalykas dažnai labai maloniai pradžiugina.
Kokius lauko tyrimus atlikinėjote studijuodama?
Jog labiau suprastume, kaip atliekame lauko tyrimai, pirmoji rimta patirtis buvo universiteto organizuota kelionė ir vėliau paskaitos su praktinėmis dalimis į Serbiją ir Kosovą. Mano pasirinkta sritis buvo tarptautinių vystomosios plėtros darbuotojų sukelti socialiniai pokyčiai bendruomenėse. Semestro darbams taip pat teko atlikti vietinės reikšmės tyrimus, kaip surašyti Liublianos garsinį dienoraštį-gidą, taip pat savo mėgstamiausios gatvės kultūrinę analizę.
Kokia neformalia veikla užsiiminėjote? Kokia veikla/projektas labiausiai patiko? Kokias kompetencijas apskritai išsiugdėte užsiimdama neformalia veikla?
Į neformalųjį ugdymą įsitraukiau būdama mokykloje ir didžiausias tramplynas man buvo Lietuvos mokinių parlamentas. Vėliau, didėjant užmojams drauge su kolegomis įkūrėme savą platformą – organizaciją “Self-fish”, tapau Lietuvos neformalaus ugdymo asociacijos nare. Mokymai, seminarai kuriuose dalyvavau padėjo įgyti mokymosi mokytis kompetenciją, taip pat suprasti tarpkultūrinio dialogo, atvirumo pasauliui svarbą. Kiekvienas įgyvendintas projektas buvo erdvė mokytis, išbandyti nauja, iššūkis ieškoti kompromisų, dirbti su labai skirtingais žmonėmis. Paskutinis man asmeniškai labai svarbus projektas buvo renginys moterims ir merginoms iš Armėnijos, Gruzijos, Turkijos, Rusijos ir Lietuvos “Being a Woman”, kuris daliai dalyvių privertė imtis pokyčių savo aplinkoje. Kalbant bendrąja prasme, kai susitinku savo draugus su kuriais prieš daug metų drauge darėme veiklas ir įgyvendinome idėjas, matau, kad neformalusis ugdymas jiems visiems yra suteikęs socialinės atsakomybės jausmą, kas, mano galva, yra vienas didžiausiu galimų pasiekimų.
Daug keliaujate, papasakokite, kaip randate tam galimybių? Ką įdomaus patyrėte?
Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad pasaulis mažas ir dar tu tiek daug jo nematei. Prie mano tarptautinių patirčių labai prisidėjo veiklos neformalaus ugdymo srityje, kadangi jos išsiplėtė iki tarptautinio lygmens ir laikui bėgant vykau į mokymus, susitikimus užsienio valstybėse, ten ir čia įgyvendinome bendrus projektus, taip pat jungtinės magistro studijos socialinės ir kultūrinės antropologijos srityje. Man atrodo, kad šiuo metu yra labai daug galimybių jauniems žmonėms keliauti, keliaujant mokytis, pažinti, atlikti praktikas, savanoriauti skirtingose valstybėse. Tam reikia tik noro, pasiryžimo, šiek tiek laiko pildant paraiškas ir žiūrėk, jau sėdi kitam pasaulio krašte rašydamas mamai laišką, kaip plečiasi tavo pasaulio supratimo horizontai. Taigi matyt, tai ir yra svarbiausias dalykas kurį aš patyriau – supratimas kiek daug nežinai ir kiek naujo supranti. Tas jausmas pagauna ir nebepaleidžia.
Koks turėtų būti šiuolaikinis antropologas? Kokias nišas šio mokslo atstovams matote?
Visų pirma šiuolaikinis antropologas ir turėtų būti šiuolaikinis: šiandieniniame pasaulyje informacijos sklaida vyksta greitai, interaktyviai ir įtraukiančiai kitus – taigi tai turėtų būti ambicija ir postūmis antropologijai. Taip pat svarbu, kad sukauptas žinias ir įžvalgas antropologai dalintųsi ne tik savo mažame akademiniame ratelyje, bet iš tos turėtų naudos ir plačioji visuomenės dalis, taigi – antropologijai reikia pritaikomumo, naujų medijų vartojimo sukauptai informacijai skleisti. Norėtųsi tikėti, jog ši sritis išlaikys etikos balansą bendradarbiaudama su verslo sektoriumi.
Kokie antropologijos tyrimų objektai Jus labiausiai domina?
Šiuo metu mane labiausia domina naujai besikuriančios bendruomenės (eco bendruomenės, žaidimų vienijamos grupės ir pan.). Įdomu stebėti žmonių tapatumą atsiradusį virtualioje erdvėje ir moderniųjų technologijų atnešamus pokyčius žmonių socialumo suvokimui. Iš kitos pusės, domina taip pat dialogas tarp skirtingų religijų ir jų sintezė Indonezijoje.
Kokie Jūsų tolimesni veiklos planai? Kokia veikla žadate užsiimti?
Aš vėl išvažiuoju į Indoneziją, kur kasdien tave užpuola lauko tyrimas vos tik atsikėlus iš lovos. Dirbsiu su projektu “Caucult-Caucasus cultural initiatives network”, kuriuo siekiama kultūrinės įvairovės pripažinimo ir atviresnės kultūros politikos Pietų Kaukazo regione. Dar labai norėčiau save suturėti ir parašyti knygą apie dienas ir naktis gyvenant salų šalyje, aplankyti Papua ir Myanmar, sukurti savo verslą... Tų planų tiek daug, tik vėl grįžtame prie noro, pasiryžimo, idėjos ir šiek tiek laiko!
Dėkojame už interviu!
Šaltiniai:
1. Asmeninis Giedrės Simanauskaitės CV
2. Giedrės Simanauskaitės magistro rašto darbas „Molokanai Armėnijoje: uždaros religinės bendruomenės susidūrimas su globalizacija“ (MOLOKANS IN ARMENIA: Closed religiuos community facing globalization)
3. 15min.lt. 2013. Sėkmės istorija. Neformaliojo ugdymo auklėtinė Giedrė Simanauskaitė: „Man vis atrodo, kad pasaulis vis laukia manęs“ [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/neformaliojo-ugdymo-aukletine-giedre-simanauskaite-man-vis-atrodo-jog-pasaulis-laukia-manes-599-384695 [ Žiūrėta: 2014-01-10 ]
4. Vanja Čelebičic nuotraukos. Prieiga per internetą: http://www.vanjacelebicic.com/molokans.html [ Žiūrėta 2014-01-10]
Daugiau apie antropologinius tyrimus, studijas ir kitą veiklą Giedrės paprašėme papasakoti interviu.
Interviu:
Baigėte Psichologijos bakalauro studijas- kaip jose atsidūrėte, kas domino šioje srityje?
Tiesą sakant, aš iš viso niekur nenorėjau stoti, o buvau sugalvojusi keliauti. Tuomet tėvai įkalbėjo pabaigti bent pirmą kursą ir tuomet dėtis kuprinę ant pečių. Sugalvojau, kad labiausiai norėčiau tapti žurnaliste ir apie savo keliones rašyti, bet stojamųjų egzaminų gautas pažymys buvo nepakankamas žurnalistikos studijoms. Antruoju numeriu iškrito psichologija, kuri sąraše atsidūrė dėl socialinių mokslų kategorijos, žmogaus minčių ir galių paslaptingumo bei noro labiau pažinti save bei kitus žmones. O pradėjus mokytis tai atrodė labai vertingas pasirinkimas, ypač atradus savąją sritį – žmones, turinčius specialiųjų poreikių.
Kaip atradote Socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas? Kas paskatino jas pasirinkti, su kokiais iššūkiais susidūrėte studijuodama?
Pabaigusi psichologijos studijas, atsidūriau Slovėnijoje, kur mokiausi universitete įgytas žinias taikyti praktikoje ir mane ten ištiko kokia tai keista meilė Ljubljanai ir visai Slovėnijai. Antropologija mane atrado visai netikėtai, iš tikrųjų, pirmiausia etnografijos ir antropologijos bei su šiais mokslais susijusius terminus turėjau net pagooglinti, nes man jie buvo miglotai žinomi, o atrastos programos aprašymas skambėjo, kaip kultūrinių skirtumų, naujų tapatybių ir medijų sintezės studijos (“Cultural differences and transnational processes”). Taip pat labai domino faktas, jog keletas universitetų įgyvendina vieną programą, kad joje mokysis mažai žmonių ir kad įstoti atrodė labai sudėtinga.
Sunkiausia buvo išlyginti skirtumus ir antropologiją imti studijuoti nuo magistro lygio, taip pat atrasti savyje daugiau disciplinos, nes Slovėnijoje ne dėstytojai bet tu pats turi kontroliuoti kada atsiskaitai, kada skaitai knygas ir pan. Dar vienas didžiausių iššūkių, kuris dar iki šiol su manimi, suprasti ir atrasti kaip pritaikyti antropologiją praktiškai ir šią sritį paversti pritaikoma ir naudinga visuomenei bei finansiškai apsimokančia man.
Studijavote Liublianos, Stokholmo, Barselonos universitetuose- kuo skyrėsi studijos šiuose universitetuose?
Visi universitetai buvo gana skirtingi ir daužė mano išankstines nuostatas, pvz., tikėjausi, jog Stoholme veiks skandinaviškas organizuotumas ir rūpinimasis žmogumi, tuo tarpu Ispanijoje viskas bus manana manana (red. rytoj ). Ir nė velnio – atvažiavus į Stokholmo universitetą manęs nerado sąrašuose, nes buvo pamesti mano dokumentai ir niekas neskubėjo jų ieškoti, kai tuo tarpu Barcelona de Autonoma universitete mano parašyti darbai buvo greitai perskaitomi ir išsamiai pakomentuojami. Liublianos universitete turėjome labai artimus ryšius su dėstytojais, kartu vykome į Kosovą, Lenkiją, treniravomės atlikti lauko tyrimus. Šiaip, nėra tokios šalies Europoje, kur taip gera būti studentu kaip Slovėnijoje. Švedijoje man patiko mokymosi metodika, jog vieną dalyką mokaisi visą mėnesį, o gale jo – turi atsiskaitymą. Labai nuoseklus ir gilus mokymasis gaunasi. Dabar atrandu mokymąsi online, tai šis dalykas dažnai labai maloniai pradžiugina.
Kokius lauko tyrimus atlikinėjote studijuodama?
Jog labiau suprastume, kaip atliekame lauko tyrimai, pirmoji rimta patirtis buvo universiteto organizuota kelionė ir vėliau paskaitos su praktinėmis dalimis į Serbiją ir Kosovą. Mano pasirinkta sritis buvo tarptautinių vystomosios plėtros darbuotojų sukelti socialiniai pokyčiai bendruomenėse. Semestro darbams taip pat teko atlikti vietinės reikšmės tyrimus, kaip surašyti Liublianos garsinį dienoraštį-gidą, taip pat savo mėgstamiausios gatvės kultūrinę analizę.
Kokia neformalia veikla užsiiminėjote? Kokia veikla/projektas labiausiai patiko? Kokias kompetencijas apskritai išsiugdėte užsiimdama neformalia veikla?
Į neformalųjį ugdymą įsitraukiau būdama mokykloje ir didžiausias tramplynas man buvo Lietuvos mokinių parlamentas. Vėliau, didėjant užmojams drauge su kolegomis įkūrėme savą platformą – organizaciją “Self-fish”, tapau Lietuvos neformalaus ugdymo asociacijos nare. Mokymai, seminarai kuriuose dalyvavau padėjo įgyti mokymosi mokytis kompetenciją, taip pat suprasti tarpkultūrinio dialogo, atvirumo pasauliui svarbą. Kiekvienas įgyvendintas projektas buvo erdvė mokytis, išbandyti nauja, iššūkis ieškoti kompromisų, dirbti su labai skirtingais žmonėmis. Paskutinis man asmeniškai labai svarbus projektas buvo renginys moterims ir merginoms iš Armėnijos, Gruzijos, Turkijos, Rusijos ir Lietuvos “Being a Woman”, kuris daliai dalyvių privertė imtis pokyčių savo aplinkoje. Kalbant bendrąja prasme, kai susitinku savo draugus su kuriais prieš daug metų drauge darėme veiklas ir įgyvendinome idėjas, matau, kad neformalusis ugdymas jiems visiems yra suteikęs socialinės atsakomybės jausmą, kas, mano galva, yra vienas didžiausiu galimų pasiekimų.
Daug keliaujate, papasakokite, kaip randate tam galimybių? Ką įdomaus patyrėte?
Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad pasaulis mažas ir dar tu tiek daug jo nematei. Prie mano tarptautinių patirčių labai prisidėjo veiklos neformalaus ugdymo srityje, kadangi jos išsiplėtė iki tarptautinio lygmens ir laikui bėgant vykau į mokymus, susitikimus užsienio valstybėse, ten ir čia įgyvendinome bendrus projektus, taip pat jungtinės magistro studijos socialinės ir kultūrinės antropologijos srityje. Man atrodo, kad šiuo metu yra labai daug galimybių jauniems žmonėms keliauti, keliaujant mokytis, pažinti, atlikti praktikas, savanoriauti skirtingose valstybėse. Tam reikia tik noro, pasiryžimo, šiek tiek laiko pildant paraiškas ir žiūrėk, jau sėdi kitam pasaulio krašte rašydamas mamai laišką, kaip plečiasi tavo pasaulio supratimo horizontai. Taigi matyt, tai ir yra svarbiausias dalykas kurį aš patyriau – supratimas kiek daug nežinai ir kiek naujo supranti. Tas jausmas pagauna ir nebepaleidžia.
Koks turėtų būti šiuolaikinis antropologas? Kokias nišas šio mokslo atstovams matote?
Visų pirma šiuolaikinis antropologas ir turėtų būti šiuolaikinis: šiandieniniame pasaulyje informacijos sklaida vyksta greitai, interaktyviai ir įtraukiančiai kitus – taigi tai turėtų būti ambicija ir postūmis antropologijai. Taip pat svarbu, kad sukauptas žinias ir įžvalgas antropologai dalintųsi ne tik savo mažame akademiniame ratelyje, bet iš tos turėtų naudos ir plačioji visuomenės dalis, taigi – antropologijai reikia pritaikomumo, naujų medijų vartojimo sukauptai informacijai skleisti. Norėtųsi tikėti, jog ši sritis išlaikys etikos balansą bendradarbiaudama su verslo sektoriumi.
Kokie antropologijos tyrimų objektai Jus labiausiai domina?
Šiuo metu mane labiausia domina naujai besikuriančios bendruomenės (eco bendruomenės, žaidimų vienijamos grupės ir pan.). Įdomu stebėti žmonių tapatumą atsiradusį virtualioje erdvėje ir moderniųjų technologijų atnešamus pokyčius žmonių socialumo suvokimui. Iš kitos pusės, domina taip pat dialogas tarp skirtingų religijų ir jų sintezė Indonezijoje.
Kokie Jūsų tolimesni veiklos planai? Kokia veikla žadate užsiimti?
Aš vėl išvažiuoju į Indoneziją, kur kasdien tave užpuola lauko tyrimas vos tik atsikėlus iš lovos. Dirbsiu su projektu “Caucult-Caucasus cultural initiatives network”, kuriuo siekiama kultūrinės įvairovės pripažinimo ir atviresnės kultūros politikos Pietų Kaukazo regione. Dar labai norėčiau save suturėti ir parašyti knygą apie dienas ir naktis gyvenant salų šalyje, aplankyti Papua ir Myanmar, sukurti savo verslą... Tų planų tiek daug, tik vėl grįžtame prie noro, pasiryžimo, idėjos ir šiek tiek laiko!
Dėkojame už interviu!
Šaltiniai:
1. Asmeninis Giedrės Simanauskaitės CV
2. Giedrės Simanauskaitės magistro rašto darbas „Molokanai Armėnijoje: uždaros religinės bendruomenės susidūrimas su globalizacija“ (MOLOKANS IN ARMENIA: Closed religiuos community facing globalization)
3. 15min.lt. 2013. Sėkmės istorija. Neformaliojo ugdymo auklėtinė Giedrė Simanauskaitė: „Man vis atrodo, kad pasaulis vis laukia manęs“ [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/neformaliojo-ugdymo-aukletine-giedre-simanauskaite-man-vis-atrodo-jog-pasaulis-laukia-manes-599-384695 [ Žiūrėta: 2014-01-10 ]
4. Vanja Čelebičic nuotraukos. Prieiga per internetą: http://www.vanjacelebicic.com/molokans.html [ Žiūrėta 2014-01-10]
Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė
RSS Feed