Picture
Gretos Skaraitienės nuotrauka
Dosjė:

Pristatome visame pasaulyje žinomą lietuvių antropologą Mantą Kvedaravičių. Šis, 37-erių metų amžiaus antropologas savo mokslinę karjerą pradėjo Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete, kur studijavo archeologiją. Bakalauro studijų laikotarpiu M.Kvedaravičius domėjosi povandenine antropologija, kartu su kolega išnardė apie trisdešimt ežerų. Galiausiai, Luokesų ežero dugne pirmieji rado gyvenvietę, kuri prieš 2500 metų, Bronzos amžiuje buvo įsikūrusi virš vandens.

Mokslines žinias ir praktinius įgūdžius antropologas plėtė JAV, kur studijuodamas dėstė religijos, teisės ir politikos teoriją. Vėliau studijavo Oksfordo universitete, kur gilinosi į kultūrinę antropologiją. Čia jis ne tik susipažino su Didžiosios Britanijos antropologijos mokslo tradicija, bet ir kartu diskutuodamas su kolegomis realiai atradinėjo antropologiją. Po to M.Kvedaravičius tęsė doktorantūros studijas Kembridžo universitete. Čia rašė disertaciją apie valstybės galią ir skausmą.

Interesų sritis:

M.Kvedaravičių, kaip galima spręsti iš jo daktaro disertacijos temos, labiausiai domina skausmo kultūra ir politiniai galios santykiai. Rašydamas šį darbą, nuo 2006m. antropologas tyrė Šiaurės Čečėnijos  gyventojus. Čečėnijos sovietinėje respublikoje visa šalies teritorija buvo paskelbta teroristine zona ir kiekvienas nors kažkiek įtartinas asmuo galėjo būti be teismo ar įrodymų apšauktas teroristu, pagrobtas, ilgai kankinamas ir nužudytas. M.Kvedaravičių sudomino ne tik tai, kad šie pagrobimai vyksta su šalies valdžios žinia, dažnai jų pačių karinių dalinių kontroliuojančių teritoriją, bet ir pagrobtų, dingusių žmonių artimųjų reakcija. Jų motinos, žmonos sako sapnuojančios dingusius artimuosius gyvus, jaučiančios, kur jie yra. Taip pat įdomūs ir kankinimus išgyvenusių žmonių potyriai, parodantys, kad bet kokį skausmą galima ištverti vardan žmogiškumo, vertybių. Visa tai atsispindi šio tyrimo metu „gimusiame“ dokumentiniame filme „Barzakh“. Būtent dėl jo antropologas pasaulyje susilaukė daug teigiamų reakcijų (pvz., Berlyno kino filmų festivalyje „Barzakh“ įvertintas dviem prestižiniais apdovanojimais ‒ specialiu Ekumeninės žiuri prizu bei Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimu; lietuviškuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose išrinktas geriausiu debiutiniu filmu). Pirmiausia dėl antropologinio filmo turinio- parodymo, jog skausmas dėl artimųjų netekties yra bendražmogiškas dalykas. Taip pat ir dėl politinės filmo potekstės - valdžios patyčių ir nesiskaitymo su savo gyventojais, žmogaus teisių pamynimo problemos iškėlimo. 

Daugiau apie šį antropologą, jo veiklą ir filmo „Barzakh“ kūrimo procesą- interviu su  Mantu Kvedaravičiumi:

Interviu:

Savo bakalauro studijas pradėjote Vilniaus universitete archeologijos srityje. Kas paskatino rinktis būtent šią studijų programą?

Pradžios niekada nėra. O kada mes pradedame – niekada, nes jau seniai esame pradėję. Jokios veiklos mes nepradedame, nes jau joje esame, gimstame joje. Nėra kažkokio įvykio, kuris būtų pradžia. Pradžia jau įvykusi prieš tą įvykį. O istorija tokia kolonialistinė apie H. Šlimaną, kuris atvažiavo ieškoti Trojos, kuri anot Herodoto iš tikrųjų egzistavo. Tai jis atvažiavo į lauką, pasisamdė vietinius kasėjus ir sugalvojo, kad būtent viename iš vietinių kauburių yra Troja. Jis pasakė: „Kaskit čia ir mes atrasim Priamo vartus“. Šią istoriją pasakojo vietinis žmogus. Kaip atvažiavo kažkoks kitatikis ir pasakė – „Čia bus miestas, o čia bus jo vartai“. Kai kasėjai pradėjo darbą jie iš tikrųjų atkasė miestą. Mano proseneliai gyveno ten prieš 400 metų ten. Tai buvo žodžiai, kurie man patiko.

O kaip viskas po to perėjo link antropologijos?

Pagaliau, tai nusibodo. Daug metų dirbau povandeniniu archeologu. Suradau nuskendusią gyvenvietę, bet jau tada dirbau ir antropologu. Apskritai, archeologijoje yra visai kitoks santykis su žmogumi. Žmogų pažysti per kažkokį atstumą, materiją, objektą, o man matomai labiau rūpėjo gyvas žmogus. Vėliau išvažiavau į JAV, kur dirbau visokius darbus. Kroviku dirbau, taksi vairavau, sunkvežimius vairavau. Po to Niujorke įstojau į antropologijos doktorantūrą. Atsimokiau du metus. Dirbau ir mokiausi, tačiau vėliau nebegalėjau suderinti šių dalykų. Pradėjau dėstyti. Metus ar pusantrų dėsčiau. Tada išvažiavau į Angliją  ir pradėjau mokytis Oksfordo universitete, bet ten buvo labai neįdomu. Būdamas ten išvažiavau į Kaukazą daryti tyrimą. Atidirbau metus, tada susipykau su universitetu ir perėjau į Kembridžo universitetą. Pasikeitė mano požiūris į savo požiūrį, metodai ir požiūris bendrai pakito į pačią discipliną, į literatūrą, į pačių darbų aprašymo procesą.

Kaip atsidūrėte Kaukaze? Kodėl patraukė skausmo tema?

Ką reiškia „Death drive“. Lietuvių kalbininkai šią sąvoka verčia kaip „vara“.  Mirtis yra labai svarbus dalykas, kaip ir meilė. Tuo labiau, jie labai susiję tarpusavyje. Kas gali būti svarbiau? Niekas. Kadangi ta tema (red. Kaukazas) man rūpėjo, atitiko mano tūrėtus vaizdinius. Kas tai yra mirtis, kas yra skausmas. Kaip jų akivaizdoje galima gyventi ar numirti. Aš žinojau, kad atsakymus į šiuos klausimus galiu užduoti būtent ten.

Skaitėme, kad dirbote ne vienas. Papasakokite plačiau su kokias žmonėmis teko dirbti?

Žinoma dirbau su žmonėmis, ne vienas. Antropologija ir yra, kad susipažįsti su žmonėmis ir dirbi kartu su jais, prieš juos. Tame ir yra darbo esmė.

Kas paskatino sukurti  filmą „Barzakh“ ? Ar jau važiavote su tokiu tikslu?

Aš važiavau ten rinkti medžiagos knygai, t.y. disertacijai. Kamera atsitiktinai atsidūrė, nes vietiniai pradėjo pasakoti apie sapnus. Kaip jie įsivaizduoja savo dingusius artimuosius, kurie juos mato ir kartais pasitvirtina ta informacija, kad iš tikrųjų dingusieji atsiranda tuose kalėjimuose kur sapnavo. Ta prasme man buvo įdomi ta jungtis tarp realybės ir sapno. Kaip galima užfiksuoti sapną. Kas yra ta tikrovės būsena. Sapnas kaip metafora persikėlė į pačią atmosferą, kaip galima nufilmuoti tikrovę, kuri jaučiasi lyg tai būtų sapnas.  Šis klausimas tapo svarbus, o kamera buvo kaip įrankis sapnui fiksuoti.

Filme yra pateikiamos šeimos gyvenimo ištraukos. Kaip jūs patekote pas tą šeimą? Kaip prie jų priėjote?

Aš gyvenau pas Achmedą, kuris irgi yra filme ( rašo laiškus). Jis gyvena su savo  šeima, o aš pas juos buvau apsistojęs. Jis man padėdavo susisiekti ir bendrauti su žmonėmis. Su juo važinėdavome, kadangi jis turi  tinklą žmonių. Jeigu jau patenki į tą tinklą, tai jame ir esi, nes dėl įtemptos situacijos šalyje niekas nenori pasitikėti svetimtaučiais.

O kodėl Achmedas sutiko jums padėti?

Manau, kad visi kontaktai, pažintys yra svarbūs. Neturiu galvoje kažkokių išorinių. Pavyzdžiui, kaip mes sutinkame savo mylimuosius? Atsitinka. Ir atrodo prieš tai nepažinom žmogaus, o vėliau jis tampa artimiausias už visus kitus. Mes ateinam į gatves. Ten susipažįstam su žmonėmis. Kažkuria prasme aš atėjau iš gatvės. Mano pažįstamas, o galiausiai ir draugas pasiūlė su juo susitikti. Kalbant apie antropologiją, aš niekada neimdavau interviu. Jeigu aš su žmonėmis susitikdavau, tai pabūdavau su jais pasiklausydavau, pasidomėdavau. Man iš principo svarbu, kad tas kontaktas išliktu kontaktu ir po vieno susitikimo, o nebūtų kažkokiu paėmimu. Nėra formalumo ir tu klausaisi, nes man įdomu ką tas žmogus turi pasakyti, o ne ką aš turiu apie jį paklausti.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas filmą?

Nebuvo sunkumų. Man sunkiau gyventi Vilniuje. Turiu galvoje, kad jeigu yra veikla, kuri jums patinka, tai kokie sunkumai gali būti? Praktiniai? Jie visada būna. Būdavo baisu, kai grobdavo žmones, bet čia ne sunkumai. Visi mes bijome skirtingų dalykų. Rizika yra kvaila, kai rizikuoji be reikalo. Rizikuoji savo laiku, pavyzdžiui praleisti metus nieko gero nenuveikus, arba dieną praleisti nieko nepadarius, nepamąsčius ar nieko nesukūrus. Jeigu tu rizikuoji ir žinai kodėl rizikuoji ir matai ,kad žmonės aplinkui rizikuoja šimtą kartų daugiau ir jaučiasi laimingi, tai pats tada nejauti jokios rizikos. Čia ne polemika, tiesiog taip yra. Tiesiog iš šono atrodo, kad Čečėnijoje ar Sirijoje yra kažko mažiau. Atrodo, gal ir mažiau, bet tuo pačiu yra kažko ir daugiau. Tokia dialektika tarp tų dalykų yra ypatinga.

Papasakokite, kaip Čečėnijoje vykdavo pagrobimai?

Vakaras. Kažkur vienuoliktą valandą mes sėdim geriam arbatą ir girdime kažkas daužo į vartus. Langai su celofanu aptraukti, nes žiema, bet mes pasidarę ,kad jie lengvai atsidarytų ir būtų galima iššokti ir pabėgti per kiemus. Jie dieną atvažiuoja patikrina pasus, išsirenką ką grobti ir dažniausiai paryčiui įsiveržia į namus ir pagrobia tą ką buvo nusižiūrėję. Mes jau būdavom pasiruošę – vartus užstatydavom mašina, kad jie negalėtų greitai įsiveržti. Vieną vakarą barbena kažkas į duris. Achmedo žmona Fatima yra buvusi gydytoja. Ir mes jau nežinom bėgti ar jam, ar man. Nes Achmedas kažkada buvo pagrobtas ir 16 dienų kankintas. Jis gyveno su metaliniu virpu šlaunyje. Jis irgi matė pasaulį iš kitos pusės, bet visą tai išgyvenęs nepametė savęs kas yra labai retas dalykas. Tai va, daužo tuos vartus, o gatvėje stovi ta vadinamoji „tabletė“ – senovinis milicijos kareivių autobusiukas. Fatima ir Achmedas atidaro, o ten  kažkoks spec. būrys ieško žmogaus, kuris gali atlikti teisines ekspertizes, nes pas kaimynus kažką nušovė ir reikia užfiksuoti patį įvykį. O tikrasis ekspertas gyveno kitoje gatvės pusėje. Esmė ne tai, kad pastoviai į mus nukreiptas tas smurtas ar grobimas, bet visada labai arti vyksta veiksmas – kažkas atvažiuoja, kažkas kaimynus pagrobia. Viskas vyksta labai arti. Žmonės kiekvieną dieną gyvena begalinėje įtampoje. Gyvendamas ten tu tiesiog pečiais prisiglaudi prie to. Tiesiogine to žodžio prasme pečiais, nes kažkada nakvojau pas advokatą daugiabučiame rajone ir priešais prasidėjo šturmas. Tie sukilėliai buvo užsiblokavę ir juos visą naktį bandė išsprogdinti. Važiavo tankai, baterai su visokiomis priemonėmis. Šaudė ten, viso namo neevakavo, bet galiausiai visas kampinis butas buvo skylėtas. Sukilėliai laikėsi iki pat paryčių, nes turėjo kuo atsišaudyt. Ir galiausiai iš ryto viskas nurimo, lavonus išvilko. Tai mes kaip ir visi žiopliai norėjom pažiopsoti, nes ta mirtis traukia. Žodžiu, tie kareiviai susibūrę rate žiūri į minią ir eina vienas tiesiai į mus su kulkosvaidžiu. Pasirodo už mūsų stovėjo žmogus, kuris nešiojo barzdą, bet nenešiojo ūsų, o jei nešioji barzdą, bet nenešioji ūsų tai esi bachabistas, t.y. teroristas. Jie supranta, tai kaip islamo fundamentalizmo rūšį. Mes stovim ir kareivis eina link mūsų, pečiais pro mus prasibraukė, pasikvietė tą žmogų, nusivedė iki mašinos, visi apsupo jį ir tu matai kaip to žmogaus veidas keičiasi, kaip smenga jo akys, nes jau jis supranta, kad bus blogai. Jį įgrūda į mašiną ir išveža. Ta prasme, jie pasiima iš žmonių bet ką, kas jiems būtų gyvas teroristas. O pranešime rašoma - penki nušauti, o šeštas sulaikytas.

Filme yra rodomas kalėjimas. Kas tai per vieta?

Vienas toks mokytojas buvo pagautas ir jį ten kankino. Kas įdomu, apart žmogiškos kančios ir mirties ant sienų jie rašo vardus ir įstatymo pagal kurį jie buvo nuteisti numerį. Užrašas parašytas krauju: aš toks ir toks, aš esu apkaltintas tuo ir tuo straipsniu. Tie straipsniai visada yra išsigalvojami. Galiausiai man kaip antropologui buvo svarbus tas santykis tarp įstatymo ir žmogaus vardo. Kas tai yra vardas? Tai yra mūsų tapatybės dalis. Galiausiai mirties momentu, kai tu jau nieko nebeturi, tu vis vien savo krauju išgraviruoji savo vardą ir įstatymą. Man tai yra labai svarbūs momentai. Pasakojo, kad ten apsitaškydavo visos sienos krauju, bet jie balindavo tas sienas. Atrodo čia tik graži metafora, bet iš tikrųjų realybė, kuri yra daugiau nei metafora, nes siena yra daiktas apie kurį nereikia mąstyti, galvoti ir analizuoti.

Kas grobė tuos žmones? Kodėl? 

Rusijos Federacijos armijos daliniai, FSB, vietinė policija, vietinės sukarintos organizacijos ir įvairios grupuotės, kurios tarpusavyje kovodavo. Daug grupuočių su savo įvairiais akronimais.  Ten būdavo tokia „deviatka“, tai devynios kažkokios organizacijos ar grupuotės. Jeigu žmogų paimdavo, tai kankindavo, o po to atiduodavo kitom. Taip žmogus pereidavo visas devynias ir galiausiai būdavo nužudomas arba nuteisiamas. Kiekviena organizacija bandydavo ištraukti jiems reikalingos informacijos. Taigi, yra daug tų organizacijų ir kiekvienas jų akronimas man kelia siaubą. Jeigu žmogų kankina milicijos nuovadoje ir galiausiai pasako, jei tu nepasakysi mes tave atiduosim į URB. Į URB niekas nenorėdavo važiuoti, nes iš ten niekas negrįšdavo.

Kiek kartu buvote Čečėnijoje? Kaip ten patekdavote žinant, tai jog ten buvo sunki situacija?

Pragyvenau ten apie metus. Prieš tai nuo 2006 metų gyvenau ir dirbau Ingušijoje. Per tą laiką mes sukonstravome tokią sistemą – kur atskrendi, kur atvažiuoji, kas tave paima, perveža per vieną postą, kur pernakvoji ir t.t. Gaudavosi, kad važiavau nelegaliai, nes tada Čečėnija buvo kontra teroristinės operacijos zona. Ir joks užsienio pilietis negalėdavo atvažiuoti į šalį be specialaus leidimo. Kurį laiką kai gyvenau, tai važiuodavome su dviem automobiliais ir plius dar kariniais ekipažais šalia. Realiai karo nebebuvo, bet buvo palaikoma karo zona.

Ar filmas „Barzakh“ yra vienintelis jūsų kaip režisieriaus darbas?

Šiuo metu kuriu naują filmą meilės tematika. Filmas apie geismą ir politikos santykį. Filmuoju trijuose miestuose: Stambule, Atėnuose ir Odesoje. Trys skirtingos istorijos, trys skirtingi miestai, bet jos visos susijusios. Šis filmas eksperimentinis. Nėra vieno žanro. Tačiau nėra nei vaidybinis, nei dokumentinis. Išeis dar negreit, nes reikia dirbti, ir dirbti.

Save šiuo metu pristatinėjat kaip archeologą, antropologą ar režisierių?

Šiuo metu kaip arbatos gerėja ( juokiasi).

Koks turėtų būti geras šiuolaikinis antropologas?

Toks, kuris neskiria savo profesijos nuo gyvenimo. Kiek aš pažįstu gerų antropologų, tai jie tokie yra.

Kokių etikos normos turėtų laikytis antropologas?

Kokių taisyklių? Etikos normos. Aš irgi esu girdėjęs apie tokias. Aš ne kartą pasirašinėjau etikos taisykles prieš gaunant finansavimą iš įvairių universitetų. Reikia pasirašyti ar tavo tyrimas atitiks tas taisykles. Iš vienos pusės yra tam tikras santykis su žmogumi. Tu nori ar nenori, ateini su savo tikslais ir ketinimais, kurie yra apibrėžti disciplinos. Reikia apmąstyti  kaip tavo komunikacija su tuo žmogumi apibrėžia ta tavo tapatybės dalis, kuri yra suformuota antropologijos. Daug svarbesnė yra tavo etinė pozicija, nei ta kurią yra suformavusi antropologijos disciplina. Negali remtis etiniu kodeksu. Tu gali remtis tik savo etika ir ta situacija, kurioje esi tuo momentu. Į ją įeina jau apmąstyta tapatybė. Tada iš karto kvestionuoji tą poziciją. Aš esu su tuo žmogumi, nes jis man yra įdomus. Mano užduotis nuspręsti ar kelti jam kažkokius iššūkius ar būti su juo švelniu ar grubiu, ar aš jį paliksiu ar užmegsiu tam tikrą ryšį, kuris man bus svarbesnis nei jam pačiam. Kiekvieną dieną mes užduodame aibę klausimų. Jei laikysiesi etikos kodekso, tai nebūsi antropologas. Viską diktuoja situacija ir jos supratimas, kuris yra susiformavęs per visą gyvenimą. Kiek aš skaičiau etikos kodeksą, tai man labai nepatiko visos tos formuluotės. Manau neįmanomas būtų joks mano tyrimas, jei turėčiau laikytis normų, kodeksų. Gyvenimas žymiai sudėtingesnis.

Dėkojame už pokalbį!

 

Šaltiniai:

1.  Kvedaravičius, M., Lietuvos archeologų draugija, [interaktyvus].  Prieiga per internetą: http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&Itemid=61&id=194%203. [Žiūrėta 2014 01 10].

2.   Maželytė, E. 2011. „M. Kvedaravičius: režisūra – ne profesija – tai poelgis“ [interaktyvus].  Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/531451/m-kvedaravicius-rezisura-ne-profesija-tai-poelgis [Žiūrėta 2014 01 10].

3.      M. Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“, [interaktyvus]  Prieiga per internetą: http://www.barzakhfilm.com [Žiūrėta 2014 01 10].

4.      Nuotraukos iš „Barzakh“ filmo

5.      Gretos Skaraitienės nuotrauka

Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė



Leave a Reply.

    apie projektą

    Blogas, sukurtas studentų, studijavusių antropologijos įvadą Vilniaus Universitete.
    Nenorėdami dėti savo darbų į stalčių, jais norime pasidalinti vieni su kitais, o taip pat ir su tavimi, mielas svety.
    Skaityk, džiaukis, grožėkis ir komentuok. Bet nesikeik. Diskutuok ir tau bus atsakyta.

    Vėliausi Įrašai

    January 2014

    Kategorijos

    All
    Aborigenai
    Degučiai
    Sentikiai