Polinezijos istorija ir geografinė padėtis
Vis dar yra disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati.
Nuotraukos šaltinis: http://www.yusrablog.com/wp-content/uploads/2010/12/Polynesian-Tattoo.jpg
Vis dar yra disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati.
Nuotraukos šaltinis: http://www.yusrablog.com/wp-content/uploads/2010/12/Polynesian-Tattoo.jpg
Nuotraukos šaltinis: http://maaori.com/images/polynes.gif Polinezijos istorija ir geografinė padėtis
Vis dar yra disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati.
Vis dar yra disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati.
Žodžio „tatuiruotė“ atsiradimas
Kapitonas James Cook buvo pirmasis jūrininkas, kuris bandė ištirti visą Polinezijos trikampį. Laive "HMS Endeavour" gamtininkas Joseph Banks pirmą kartą paminėjo žodį "tatuiruotė", taip pat vadinamą "Tatau". „Ta“ reiškia skausmą, o „tatau“ – tatuiruotę. Savo dienoraštyje paskelbė: "Aš dabar turėčiau paminėti būdą, kaip jie neištrinamai save pažymi, kiekvienas iš jų yra pažymėtas pagal jų humorą ar disponavimą". 1771 metais, kai James Cook grįžo atgal į Tahiti ir Naująją Zelandiją iš savo pirmosios kelionės, žodis "tatuiruotė" atsirado ir Europoje. Jis papasakojo apie Polinezijos kūno žymėjimą, kuris vadinosi "tattaw", beje, pats grįžo ištatuiruotas ir nuo tada tatuiruotės pradėjo tapti sparčiai žinomos. Dar sakoma, kad polineziečių tatuiruotes mėgo Europos jūreiviai ir grįžus iš kelionių jų kūnai būdavo išpuošti, todėl jos labai greitai išplito Europoje.
Polinezijos grožio standartai
Pagal senovės papročius grožio idealas buvo matuojamas kilogramais - kuo daugiau, tuo geriau. Čia kadaise veikė mokyklos aristokratų moterims. Jaunos mergaitės būdavo maitinamos krakmolingu maistu ir uždaromos ankštuose urvuose, kad kuo mažiau judėtų. Tai trukdavo tol, kol mergina priaugdavo svorio, o jos oda, saugoma nuo saulės, tapdavo visai balta. Dabar tokių mokyklų nebėra, tačiau žmogus čia vidutiniškai sveria apie 100kg.
Bene kiekviena moteris Polinezijoje turi tikrų perlų, nes šeimoje tik gimus mergaitei, jai padovanojamas vienas juodasis perlas, per kitą gimtadienį dar vienas ir t.t., kol galiausiai, sulaukusi pilnametystės, mergina jau turi vėrinį. Šioje šalyje niekas nepripažįsta dirbtinių perlų vėrinių.
Dar vienas puošybos elementų Polinezijoje yra gėlės. Jos tiek vyrams, tiek moterims atstoja ir papuošalus, ir makiažą. Nešiojamos girliandos ant kaklo, gėlės plaukuose arba už ausies. Gėlės - tai ne tik papuošalai, bet ir slapta kalba. Užkištos už dešinės ausies reiškia kvietimą, jog asmuo laisvas, laukia pasiūlymų. Už kairės ausies - atvirkščiai: „Turiu partnerį, nesu laisva.“
Kapitonas James Cook buvo pirmasis jūrininkas, kuris bandė ištirti visą Polinezijos trikampį. Laive "HMS Endeavour" gamtininkas Joseph Banks pirmą kartą paminėjo žodį "tatuiruotė", taip pat vadinamą "Tatau". „Ta“ reiškia skausmą, o „tatau“ – tatuiruotę. Savo dienoraštyje paskelbė: "Aš dabar turėčiau paminėti būdą, kaip jie neištrinamai save pažymi, kiekvienas iš jų yra pažymėtas pagal jų humorą ar disponavimą". 1771 metais, kai James Cook grįžo atgal į Tahiti ir Naująją Zelandiją iš savo pirmosios kelionės, žodis "tatuiruotė" atsirado ir Europoje. Jis papasakojo apie Polinezijos kūno žymėjimą, kuris vadinosi "tattaw", beje, pats grįžo ištatuiruotas ir nuo tada tatuiruotės pradėjo tapti sparčiai žinomos. Dar sakoma, kad polineziečių tatuiruotes mėgo Europos jūreiviai ir grįžus iš kelionių jų kūnai būdavo išpuošti, todėl jos labai greitai išplito Europoje.
Polinezijos grožio standartai
Pagal senovės papročius grožio idealas buvo matuojamas kilogramais - kuo daugiau, tuo geriau. Čia kadaise veikė mokyklos aristokratų moterims. Jaunos mergaitės būdavo maitinamos krakmolingu maistu ir uždaromos ankštuose urvuose, kad kuo mažiau judėtų. Tai trukdavo tol, kol mergina priaugdavo svorio, o jos oda, saugoma nuo saulės, tapdavo visai balta. Dabar tokių mokyklų nebėra, tačiau žmogus čia vidutiniškai sveria apie 100kg.
Bene kiekviena moteris Polinezijoje turi tikrų perlų, nes šeimoje tik gimus mergaitei, jai padovanojamas vienas juodasis perlas, per kitą gimtadienį dar vienas ir t.t., kol galiausiai, sulaukusi pilnametystės, mergina jau turi vėrinį. Šioje šalyje niekas nepripažįsta dirbtinių perlų vėrinių.
Dar vienas puošybos elementų Polinezijoje yra gėlės. Jos tiek vyrams, tiek moterims atstoja ir papuošalus, ir makiažą. Nešiojamos girliandos ant kaklo, gėlės plaukuose arba už ausies. Gėlės - tai ne tik papuošalai, bet ir slapta kalba. Užkištos už dešinės ausies reiškia kvietimą, jog asmuo laisvas, laukia pasiūlymų. Už kairės ausies - atvirkščiai: „Turiu partnerį, nesu laisva.“
Nuotraukos šaltinis: http://www.nancydbrown.com/wp-content/uploads/2010/06/luau-hula-auana-women.jpg
Polinezijos tatuiruotės
Tatuiruotė – amžinas piešinys ant kūno. Būtent tatuiruočių kalba yra tai, kas sieja Ramiajame vandenyne išsibarsčiusių salelių gyventojus į vieną kultūrinę šeimą. Kūno žymėjimas yra Polinezijos kultūros šventa ceremonija. Tatuiruotes ir jų vietą ant kūno lėmė genealogija, padėtis visuomenėje ir asmeniniai pasiekimai. Pagal Maorių kultūrą, visi aukšto rango žmonės čia buvo tatuiruoti, o netatuiruoti buvo laikyti žemo socialinio sluoksnio. Tatuiruotė buvo būdas teikti informaciją apie jo savininką, tai lyg savotiška vizitinė kortelė. Taip pat tai tradicinis metodas atnešti jėgų, dvasinę galią ir apsaugą. Polineziečiai jas naudojo kaip charakterio, pozicijos ir hierarchijos ženklą. Polinezijos tauta tiki, kad asmens dvasinė galia rodoma per tatuiruotę. Beveik kiekvienas polinezietis senovėje turėjo tatuiruotę. Atskirų salų grupės ar net atskiros salos turėjo unikalų dizainą, taigi, remiantis tatuiruotėmis buvo galima nustatyti asmens kilmę.
Tačiau visoje Polinezijoje tatuiruotėms galioja bendri motyvai ir elementų taikymo metodai. Bendri motyvai įvairūs: linijiniai geometriniai motyvai, petroglifai, gyvūnai, paukščiai ar kiti dirbtiniai objektai. Kiekvienas iš geometrinių raštų, įskaitant linijas, trikampius, apskritimus ir kitus daugiakampius simbolius, buvo rodomas ant kūno.
Tatuiruotė – amžinas piešinys ant kūno. Būtent tatuiruočių kalba yra tai, kas sieja Ramiajame vandenyne išsibarsčiusių salelių gyventojus į vieną kultūrinę šeimą. Kūno žymėjimas yra Polinezijos kultūros šventa ceremonija. Tatuiruotes ir jų vietą ant kūno lėmė genealogija, padėtis visuomenėje ir asmeniniai pasiekimai. Pagal Maorių kultūrą, visi aukšto rango žmonės čia buvo tatuiruoti, o netatuiruoti buvo laikyti žemo socialinio sluoksnio. Tatuiruotė buvo būdas teikti informaciją apie jo savininką, tai lyg savotiška vizitinė kortelė. Taip pat tai tradicinis metodas atnešti jėgų, dvasinę galią ir apsaugą. Polineziečiai jas naudojo kaip charakterio, pozicijos ir hierarchijos ženklą. Polinezijos tauta tiki, kad asmens dvasinė galia rodoma per tatuiruotę. Beveik kiekvienas polinezietis senovėje turėjo tatuiruotę. Atskirų salų grupės ar net atskiros salos turėjo unikalų dizainą, taigi, remiantis tatuiruotėmis buvo galima nustatyti asmens kilmę.
Tačiau visoje Polinezijoje tatuiruotėms galioja bendri motyvai ir elementų taikymo metodai. Bendri motyvai įvairūs: linijiniai geometriniai motyvai, petroglifai, gyvūnai, paukščiai ar kiti dirbtiniai objektai. Kiekvienas iš geometrinių raštų, įskaitant linijas, trikampius, apskritimus ir kitus daugiakampius simbolius, buvo rodomas ant kūno.
Nuotraukos paimtos iš šio šaltinio: http://www.apolynesiantattoo.com/polynesian-tattoo-designs
Polineziečių kūno žymėjimas
Įspūdingiausiomis tatuiruotėmis garsėjo Markizo salos. Jų kariai būdavo ištatuiruoti nuo kojų iki galvos, o žvelgdami vienas į kitą žinodavo, kiek kitas turi vaikų, žmonų, keliuose ritualuose dalyvavo, iš kokios salos kilęs ir kokiai visuomenės klasei priklauso: prastuomenei ar aristokratijai. Nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų ir Velykų salų visame Polinezijos trikampyje karių bei jų moterų kūnai būdavo išmargini žydrais, juodais ir žaliais raštais.
Moterys buvo tatuiruojamos be didelių ceremonijų, nebuvo statomi specialūs namai. Nuo vyro nuotaikos priklausė, ar po operacijos bus surengta šventė žmonos garbei. Moterų tatuiruotės visų pirma buvo puošmena. Moterims niekada nebūdavo tatuiruojamas visas kūnas, dažniausiai tik rankos, kojos ir veidas. Paauglės pradėdavo tatuiruotis nuo sėdmenų. Prieš vestuves būdavo ištatuiruojamos šlaunys, ausys, lūpos, Havajuose ir krūtys. Prieš vestuves būdavo tatuiruojami ir vyrai. Jaunoji turėjo teisę ir netgi privalėjo atstumti vyrą, jeigu šis nebūdavo tinkamai ištatuiruotas. Pirmosios tatuiruotės atsirasdavo jau ant naujagimio odos. Motina negalėjo pradėjo rūpintis kūdikiu, kuriam nebuvo ištatuiruota alkūnė. Įvairiais ženklais buvo išmarginami delnai, kai vaikas paaugdavo ir pats galėdavo dėtis valgį į burną. Dvylikametėms mergaitėms rankos būdavo išmarginamos specialiomis tatuiruotėmis, kurios leisdavo ruošti valgį kitiems.
Polineziečių kūno žymėjimas
Įspūdingiausiomis tatuiruotėmis garsėjo Markizo salos. Jų kariai būdavo ištatuiruoti nuo kojų iki galvos, o žvelgdami vienas į kitą žinodavo, kiek kitas turi vaikų, žmonų, keliuose ritualuose dalyvavo, iš kokios salos kilęs ir kokiai visuomenės klasei priklauso: prastuomenei ar aristokratijai. Nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų ir Velykų salų visame Polinezijos trikampyje karių bei jų moterų kūnai būdavo išmargini žydrais, juodais ir žaliais raštais.
Moterys buvo tatuiruojamos be didelių ceremonijų, nebuvo statomi specialūs namai. Nuo vyro nuotaikos priklausė, ar po operacijos bus surengta šventė žmonos garbei. Moterų tatuiruotės visų pirma buvo puošmena. Moterims niekada nebūdavo tatuiruojamas visas kūnas, dažniausiai tik rankos, kojos ir veidas. Paauglės pradėdavo tatuiruotis nuo sėdmenų. Prieš vestuves būdavo ištatuiruojamos šlaunys, ausys, lūpos, Havajuose ir krūtys. Prieš vestuves būdavo tatuiruojami ir vyrai. Jaunoji turėjo teisę ir netgi privalėjo atstumti vyrą, jeigu šis nebūdavo tinkamai ištatuiruotas. Pirmosios tatuiruotės atsirasdavo jau ant naujagimio odos. Motina negalėjo pradėjo rūpintis kūdikiu, kuriam nebuvo ištatuiruota alkūnė. Įvairiais ženklais buvo išmarginami delnai, kai vaikas paaugdavo ir pats galėdavo dėtis valgį į burną. Dvylikametėms mergaitėms rankos būdavo išmarginamos specialiomis tatuiruotėmis, kurios leisdavo ruošti valgį kitiems.
Tatuiruočių meistrai
Mitologijos pagrindu, žmonės išmoko tatuiruočių meno is Ta'aroa Dievo. Tatuiravimo meną valdė aukštos kvalifikacijos šamanai religinėje ceremonijoje, kuri buvo laikoma tatuiruočių reikšmių ir įgūdžių ekspertu.
Tatuiruočių meistras buvo aukštos kvalifikacijos asmuo, paprastai vyras, kuris turėjo viską žinoti apie tatuiruotes, jų reikšmes, motyvus ir vietą, kur jos daromos. Dažniausiai meistras, spręsdavo ne tik tai, kam kokia tatuiruotė bus tinkama, bet ir tai, kas gali būti tatuiruojama ir kada. Meistras taip pat galėdavo įsakyti laikytis tam tikrų reikalavimų, prieš pradedant piešti kūną. Tatuiruojamas žmogus turėdavo patirti ilgą valymosi periodą. Per šį laikotarpį vyrams reikėjo susilaikyti nuo seksualinių santykių ir kontaktų su moterimis. Tai pat buvo liepiama nevalgyti arba laikytis specialios dietos, tam, kad asmuo dvasiškai pasiruoštų. Meistrui buvo gerai atlyginama už jo pastangas. Kadangi dauguma tatuiruočių padaroma aukštos socialinės klasės žmonėms, meistrai dažnai būna apgyvendinami, jiems suteikiamas maistas, tol, kol tatuiruotė bus baigta. Ši puiki dovana turi ir didelių aukų, nes meistrui dažnai tenka atsisakyti šeimos ar kitų nuolatinių ryšių už savo amato. Tatuiruočių meistrai yra svarbiausi žmonės, nes jų atmintyje paženklinti simboliai ir fragmentai. Jie žino, kaip juos sujungti, sukurti prasmingą meno kūrinį kiekvienam asmeniui. Kiekvienas ženklas turi prasmę, susijusią su vidine prigimtimi, o tatuiruotės įkūnija tą prasmę ant kūno. Polinezijos tatuiruočių meistrai gali išreikšti reikšmių įvairovę derinant skirtingus polinezietiškus simbolius ir motyvus kartu. Paprastai tatuiruotės pažymi žmogaus įšventinimo ritualus ir svarbiausius gyvenimo įvykius.Tatuiruočių dizainas pasižymėjo tuo, kad oda buvo paruošiama tatuiravimui, pažymint ją dažniausiai su medžio anglimis arba spalvotomis žemėmis. Tada meistras pradėdavo dirbti su adatomis, kurios buvo pagamintos iš paukščių kaulų, vėžlio kiauto, bambuko ir kartais netgi iš ryklio dantų. Šios priemonės buvo skirtos įpjauti odai, kad būtų galima įšvirkšti rašalą. Tai buvo itin skausminga procedūra. Po keleto savaičių operacija būdavo kartojama ant dar neužgijusių žaizdų. Ir taip tris kartus, kad tatuiruotė būtų tobula.
Nuotraukos šaltinis: http://www.apolynesiantattoo.com/wp-content/uploads/2013/03/Polynesian-Tattoo-Master.jpg
Mitologijos pagrindu, žmonės išmoko tatuiruočių meno is Ta'aroa Dievo. Tatuiravimo meną valdė aukštos kvalifikacijos šamanai religinėje ceremonijoje, kuri buvo laikoma tatuiruočių reikšmių ir įgūdžių ekspertu.
Tatuiruočių meistras buvo aukštos kvalifikacijos asmuo, paprastai vyras, kuris turėjo viską žinoti apie tatuiruotes, jų reikšmes, motyvus ir vietą, kur jos daromos. Dažniausiai meistras, spręsdavo ne tik tai, kam kokia tatuiruotė bus tinkama, bet ir tai, kas gali būti tatuiruojama ir kada. Meistras taip pat galėdavo įsakyti laikytis tam tikrų reikalavimų, prieš pradedant piešti kūną. Tatuiruojamas žmogus turėdavo patirti ilgą valymosi periodą. Per šį laikotarpį vyrams reikėjo susilaikyti nuo seksualinių santykių ir kontaktų su moterimis. Tai pat buvo liepiama nevalgyti arba laikytis specialios dietos, tam, kad asmuo dvasiškai pasiruoštų. Meistrui buvo gerai atlyginama už jo pastangas. Kadangi dauguma tatuiruočių padaroma aukštos socialinės klasės žmonėms, meistrai dažnai būna apgyvendinami, jiems suteikiamas maistas, tol, kol tatuiruotė bus baigta. Ši puiki dovana turi ir didelių aukų, nes meistrui dažnai tenka atsisakyti šeimos ar kitų nuolatinių ryšių už savo amato. Tatuiruočių meistrai yra svarbiausi žmonės, nes jų atmintyje paženklinti simboliai ir fragmentai. Jie žino, kaip juos sujungti, sukurti prasmingą meno kūrinį kiekvienam asmeniui. Kiekvienas ženklas turi prasmę, susijusią su vidine prigimtimi, o tatuiruotės įkūnija tą prasmę ant kūno. Polinezijos tatuiruočių meistrai gali išreikšti reikšmių įvairovę derinant skirtingus polinezietiškus simbolius ir motyvus kartu. Paprastai tatuiruotės pažymi žmogaus įšventinimo ritualus ir svarbiausius gyvenimo įvykius.Tatuiruočių dizainas pasižymėjo tuo, kad oda buvo paruošiama tatuiravimui, pažymint ją dažniausiai su medžio anglimis arba spalvotomis žemėmis. Tada meistras pradėdavo dirbti su adatomis, kurios buvo pagamintos iš paukščių kaulų, vėžlio kiauto, bambuko ir kartais netgi iš ryklio dantų. Šios priemonės buvo skirtos įpjauti odai, kad būtų galima įšvirkšti rašalą. Tai buvo itin skausminga procedūra. Po keleto savaičių operacija būdavo kartojama ant dar neužgijusių žaizdų. Ir taip tris kartus, kad tatuiruotė būtų tobula.
Nuotraukos šaltinis: http://www.apolynesiantattoo.com/wp-content/uploads/2013/03/Polynesian-Tattoo-Master.jpg
Nuotraukos šaltinis: http://www.tahititatou.com/images/db_dwayne-meaning4.jpg Polinezietiškos tatuiruotės raštai ir jų paaiškinimai:
A – Tai kokoso lapai arba tai, kas žymi Samoa vyriausiąjį karį.
B – Tai saulė, kuri atneša sėkmę.
C – Tai trys žmonės viename. Tai aš su pravertomis rankomis. Ir tai tęsiasi ant mano krūtinės ir tai jungiasi su mano žmona, Dany, ir mano dukra, Simone Alexandra.
D - Šie mažėjimo tvarka išsidėstę sūkuriai reprezentuoja praeitį, dabartį ir ateitį, kur ateitis tampa vis didesnė. Raštas tęsiasi per mano ranka, kur parašyta jo reikšmė: Tai keičiasi toje vietoje, kur turėtų pasibaigti.
E – Tai dvi akys, vadinamos, o mata e lua, reprezentuoja mano protėvius, žiūrinčius mano gyvenimo kelią.
F – Tai puikioji akis. Tai bauginantis simbolis, kuris leidžia jos vartotojui turėti savo priešo dvasią. Akis naudojama atitraukti priešo konfrontaciją.
G – Tai sumaitotas veidas, paženklintas ryklių dantimis – stiprybės šaltiniu – yra mano dvasios gynėjas ir mano kovos simboliu.
H – Tai kunigas ir dvasinis vadovas, kuris kelia kariui nušvitimą ir antgamtines galias kario protėvio akimis.
A – Tai kokoso lapai arba tai, kas žymi Samoa vyriausiąjį karį.
B – Tai saulė, kuri atneša sėkmę.
C – Tai trys žmonės viename. Tai aš su pravertomis rankomis. Ir tai tęsiasi ant mano krūtinės ir tai jungiasi su mano žmona, Dany, ir mano dukra, Simone Alexandra.
D - Šie mažėjimo tvarka išsidėstę sūkuriai reprezentuoja praeitį, dabartį ir ateitį, kur ateitis tampa vis didesnė. Raštas tęsiasi per mano ranka, kur parašyta jo reikšmė: Tai keičiasi toje vietoje, kur turėtų pasibaigti.
E – Tai dvi akys, vadinamos, o mata e lua, reprezentuoja mano protėvius, žiūrinčius mano gyvenimo kelią.
F – Tai puikioji akis. Tai bauginantis simbolis, kuris leidžia jos vartotojui turėti savo priešo dvasią. Akis naudojama atitraukti priešo konfrontaciją.
G – Tai sumaitotas veidas, paženklintas ryklių dantimis – stiprybės šaltiniu – yra mano dvasios gynėjas ir mano kovos simboliu.
H – Tai kunigas ir dvasinis vadovas, kuris kelia kariui nušvitimą ir antgamtines galias kario protėvio akimis.
Taigi, Polinezijoje tatuiruotės buvo ne tik puošmena, bet ir ritualas, suteikiantis dvasinių, jėgų bei savotiška vizitinė kortelė. Salose nebuvo nei knygų, nei popieriaus. Viskas buvo rašoma ant kūnų.
RSS Feed
