„kiekviena kultūra, turėdama savo gyvenimo būdą, savo vertybių sistemą, saugo savo išskirtinumą; tokia nuostata yra sveika ir jokiu būdu – kad ir kaip mus verstų tuo patikėti – ne patologiška.“
C. Levi - Strauss
Įvadas
C. Castanedos knygose gausiai aprašomas psichotropinių augalų, grybų ir kitų panašių medžiagų ritualizuotas vartojimas. Norint tinkamai suvokti šiuos tekstus, reikia stengtis pamatyti Jaki genties indėnų maginį mokymą jų pačių akimis. Tuo pačiu tai iššūkis savo gyvenamojo pasaulio nevadinti vieninteliu galimu. Atsisakyti savo „aiškaus“ pasaulio ir greta racionalumo bei gravitacijos įsileisti tuos, kurie gali pasiversti paukščiu, žvėrimi ir tapti nematomais. Darbe bus siekiama parodyti, jog romanuose aprašomos psichotropinių augalų paruošimo ir vartojimo praktikos nėra atsitiktinės; veikiau tikslingos ir turinčios savo loginę sistemą.
Nepaisant to, jog tiek narkotikai, tiek psichotropiniai augalai turi panašų poveikį žmogaus organizmui, darbe bus laikomasis nuostatos, jog romanuose pateikiamų praktikų negalima tapatinti su Vakarų kultūroje egzistuojančiais narkotikų vartojimo įpročiais. Skiriasi tiek medžiagos turinys bei paruošimas, tiek vartojimo tikslai ir būdai. Taigi, žodis narkotikai nėra adekvatus atitikmuo medžiagoms, aprašomoms tekste. Atskiriant šias dvi sąvokas, C. Castanedos aprašomiems psichotropinių augalų vartojimo praktikoms suteikiamas autentiškumas, pabrėžiant jo išskirtinumą nuo paprasto „kaifo“ gaudymo. Tuo pačiu tai sąlygoja galimybę nagrinėti minėtas praktikas „balto popieriaus lapo“ kontekste, atsisakant viso sąvokos narkotikai nešamo svorio. Šis žodis dažnai siejamas su deviacija, neteisėtumu ir priklausomybe. Tuo tarpu romanuose pateikiamos psichotropinių augalų praktikos yra autentiška patirtis ir skiriasi nuo įprasto narkotinių medžiagų vartojimo. Tai bandoma įrodyti išryškinant ir detalizuojant tris šių praktikų savybes:
Pirma savybė: „Saugus“ psichotropinių medžiagų vartojimas. Pasakojime pateikiamas narkotikų vartojimas su aiškia instrukcija žmogaus, kuris jau nuėjo savo kelią ir pats išgyveno (ne išgyvena!) visas patirtis. Yra didžiulis skirtumas, ar prižiūrintis žmogus pats kartu bando kažką naujo, ar jau yra išbandęs, žino kaip tai veikia, kuo tai gali baigtis ir perteikia savo jau susiformavusias žinias mokiniui. Antra savybė: narkotikų vartojimo paskirtis. Pasiekti transcendentinį pasaulį. Išeiti maginį mokymą, kuris turi savo griežtą struktūrą. Narkotikai vartojami neatsitiktinai, o nuosekliai perimant mokymą ir tradicijas. Jame psichotropinių augalų vartojimas atsiranda kaip instrumentas persikėlimui į „kitą tikrovę“. Į ją pradžioje veda psichotropiniai augalai, galintys ir sunaikinti. Vėliau jie tampa tik priedėliu prie transcendentinio šuolio. Trečia savybė: narkotikų vietiškumas ir jų prijaukinimas. Siejasi su pirmąją savybe, jog tai yra ilgos tradicijos dalis, turinti konkrečią paskirtį, kuri nekito per šimtus metų, kaip ir pats mokymas. Antropologas vartojamas medžiagas dažniausiai turėjo ruoštis pats. Tai sietina su išmanymu, atsargumu ir atsakomybe.
Šioje esė taip pat bus pateikiamos susistemizuotos psichotropinių medžiagų vartojimo praktikos, siekiant atskleisti medžiagų panaudojimo paskirtį, rutinizuotus veiksmus bei gaunamus rezultatus. Sistemizuoti psichotropinių augalų vartojimą Pirmos knygos II dalyje bandė ir pats C. Castanda. Didžiąja dalimi ir bus remiamasi jo pateikiamomis schemomis.
I dalis. C. Castanedos darbų kontekstas ir problemiškumas
Amerikiečių antropologijoje gausu darbų apie Amerikos indėnų šamanizmo praktikas. Nei sklandymas ore, nei pasivertimas skirtingais gyvūnais, nei daiktų permatymas nebuvo naujiena antropologams tuo metu, kai pasirodė pirmieji Carlos‘o Castanedos romanai. Tačiau būtent jie susilaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Castanedos tekstai nuo kitų antropologų darbų skiriasi eminiu požiūriu ir vidiniu įsitraukimu; jis pasakoja istoriją „iš vidaus“, sąmoningai leisdamas „emiškumui“ ir savo jausmams dominuoti pasakojime (Harris 2001). Nuo psichotropinių augalų apsvaigęs Castaneda skaitytojams tampa vedliu po Toltekų laikus siekiantį Jakių indėnų maginį pasaulį. Tiksliau tariant, tuo metu, kai antropologas yra augalų poveikio būsenoje, jis dažniausiai nesugeba reflektuoti ir struktūruoti savo mąstymo. Tačiau jam pavyksta atkurti paskirus vaizdinius, ir aptarti juos su mokytoju, kuris ir padeda suteikti jiems prasmę. Reikia pripažinti, jog norint suvokti kitą realybę, kiekvienam iš mūsų reiktų praeitį panašų „gydymo kursą“, kokį patyrė Castaneda.. Tokio pasakojimo tikslas yra priversti skaitytoją perimti šamanų suvokimo praktikas ir parodyti, jog realybė yra tokia, kokią ją nuspręsime esant. Jei mes priimsime šamanų siūlomą realybės suvokimą, tuomet patikėsime, jog šamanai gali skraidyti. Lygiai taip, kaip patikime narkotinių medžiagų sukeltomis haliucinacijomis tuomet, kai jos mus aplanko (Harris 2001). Manoma, jog tokį požiūrio tašką inspiravo Castanedos mokslinio darbo vadovo Haroldo Garfinkelio išskirtinis požiūris į lauko tyrimus.
Skaitant ir analizuojant romaną išlieka neatsakytas klausimas, kaip traktuoti autorių: ar kaip ištikimą šamano mokinį ir būsimą naujosios magų kartos lyderį, ar antropologą, siekiantį detaliai aprašyti indėnų magines praktikas. Yra nemažai dvejojančių paties pasakojimo autentiškumu ir teigia, jog don Chuanas ir visas jo mokymas tėra autoriaus vaizduotės vaisius. Šiame darbe pasakojimo autentiškumas kvestionuojamas nebus. Tai labiau literatūros kritikų, ar biografijos tyrinėtojų sfera. Castanedos romanai (ypač pirmi, kuriais daugiausia remiamasi šiame darbe) laikytini antropologinio tyrimo rezultatais, o jų herojaus gyvenimas, kaip nuoseklus kelias šamanizmo praktikų pažinomo link. Kita vertus, analizuojant narkotikų pateikimą šiuose romanuose, veikėjų autentiškumo problema netenka savo priminės svarbos. Psichotropinių augalų vartojimas pateikimas smulkmeniškai, ir turi gan aiškų vaidmenį visame pasakojime, nepaisant to, ar vartojime dalyvaujantys veikėjai buvo realūs žmonės, ar tik puikios autoriaus vaizduotės vaisiai.
Tuo tarpu norint išgyventi ir suprasti kitokio pasaulio tvarką, mums reikia pasikeisti „kultūrinius akinius“. Ir lygiai taip, kaip išsilaisvinus nuo grandinių, šešėlių pasaulyje, einant saulės šviesos link, šiek tiek apakti. Praėjus tam tikram laiko tarpui, kai apakimas praeis, pasaulį galima pradėti matyti naujai. Taikant Platono olos metaforą, galima teigti, jog psichotropiniai augalai don Chuano mokyme padeda C. Castanedai išsivaduoti iš grandinių, laikančių šešėlių oloje ir rasti išėjimą iš olos. Vėliau, kiek praregėjus, žengti pirmuosius žingsnius šamanų pasaulyje. Išėjus iš olos ir pripratus vaikščioti saulės šviesoje, psichotropiniai augalai naudojami ne ieškant krypties, o siekiant įgauti didesnį pagreitį judant jau atrasta kryptimi.
II dalis. Psichotropinių augalų vartojimas C. Castanedos romanuose
Haliucogeninių augalų vartojimas – viena centrinių temų romane. Kaip rašo pats autorius, tokį didėlį dėmesį šiems augalams lėmė sprendimas beatodairiškai perimti don Chuano mokymą, nebandant racionalizuoti, klasifikuoti, ar kitaip „perdirbti“ jo mokymo sistemos. „Stengdamasis suderinti savo ir don Chuano požiūrius supratau, kad kiekvienąsyk, bandydamas išsiaiškinti man savo žinojimą, jis griebdavosi tik jam vienam suprantamų sąvokų. Kadangi tos sąvokos man buvo visiškai svetimos, tai ir pamatyti pasaulio jo akimis aš negalėjau. Todėl pirmiausia turėjau nustatyti jo konceptualizavimo tvarką. Dirbdamas šia linkme pastebėjau, kad pats don Chuanas labiausiai akcentuoja haliucogeninių augalų panaudojimą. Taigi ir aš pradėjau tai laikyti savo skirstymo pagrindu“ (Castaneda 14). Don Chuanas naudojo durnaropę ir grybą jėgai, kurią vadina sąjungininke, įgauti. Pejotą – išminčiai ir tikrajam gyvenimo keliui suvokti. Iš don Chuano mokymo metodų matyti, jog haliucinogeninių augalų vartojimas yra įprasta maginio mokymo dalis, be kurios negalimas dvasinis tobulėjimas. Pradiniame lygmenyje, kol mokinys dar nėra kompetentingas rinktis, kokį augalą ir kokia proga jis gali vartoti, jo vedliu tampa mokytojas.
Narkotikų vartojimas C. Castanedos romanuose gali būti vertinamas kaip būdas pereiti iš vienos realybės į kitą. Kaip aprašo pats antropologas, į „lauką“ jis atvažiavo laikydamas save įprastu Vakariečiu. Domėjosi motociklais, siekė aukštojo išsilavinimo, buvo plepus ir nesidrovėdamas reikšdavo savo mintis. Tokiam gyvenimo būdui šamanų pasaulėžiūra, atrodytų, visiškai svetima. Jaunąjį antropologą reikėjo įtikinti jog jis gali pasiversti kojotu ar varna, išsiskaidyti į dulkes, ar matyti visas gyvas būtybes šviesulių pavidalu. Psihcotropiniai augalai buvo ta priemonė, padedanti antropologui priimti šamanų realybę ir išmokti ja nesistebėti. Pirmosiose dviejose romano dalyse aiškiai matyti, kaip don Chuanas nenoriai kalba apie „kitą realybę“, vengia atsakinėti į smalsaus užduodamus klausimus. Vietoj to jis verčia antropologą imtis praktinių veiksmų - vartoti skirtingas psichotropinių augalų rūšis ir taip pasiekti kitą realybę. Vėliau, su mokytojo pagalba reflektuoti tai ką, jautė, matė, girdėjo. Kitaip tariant, antropologas pirmiausia priverčiamas pamatyti „anapusybę“ ir šnekėti tik apie tai, ką patyrė jis pats atliekamų praktikų metu. Paprasti klausimai apie magiją ir „stebuklingas žoleles“ užduodami Castanedos - antropologo don Chuanui kelia juoką, arba yra tiesiog ignoruojami. Indėnas apie maginį mokymą pradeda šnekėti tik su Castaneda – mokiniu, kuris pasiryžęs gautas žinias ne tik užsirašyti, bet ir išbandyti praktikoje. Pasakojimai, legendos ar instrukcijos Castanedos mokytojui atrodė per silpni veiksniai, norint išklibinti įprastą pasaulio suvokimą. Visas don Chuano mokymas buvo sutelktas ties įvairių psichotropinių augalų vartojimo ritualais, kurie padėdavo iš vienos realybės persikelti į kitą. Castanedos organizmas pirmaisiais mokinystės metais tapo tarsi bandymų zona, nuolatos ieškant, kokio augalo sukeliamas poveikis yra „saugiausias“ ir geriausiai derinasi su Castanedos organizmu. Kaip matyti iš teksto, savo mokiniui don Chuanas pateikdavo detales ir labai griežtas instrukcijas, kaip naudotis vienu ar kitu psichotropiniu augalu. Negana to, atidžiai stebėdavo mokinio organizmo reakciją ir vėliau detaliai aptardavo, ką matė, girdėjo ir jautė haliucinacijų poveikio metu. Tai rodo senojo indėno atsakingą ir meistrišką požiūrį į psichotropinių augalų naudojimą maginėse praktikose. Dauguma vartojimo praktikų ateina iš praeities ir yra siauriai žinomos. Ritualuose naudojami augalai auga netoliese, juos prižiūri ir vartojimui ruošia patys indėnai. Apie pirkimą ar pardavimą nėra net užsimenama. Tai nėra produktas - labiau gyva ir pažeidžiama būtybė, reikalaujanti dėmesio ir turinti savitą charakterį. Tarp šių augalų jaunajam mokiniui buvo bandoma rasti sąjungininką – ypatingą jėgą suteikiantį augalą, kuris taptų nuolatinių pagalbininku kelionėse į „kitą realybę“. Psichotropinių augalų vartojimo praktikos tapo mažiau intensyvios tada, kai Castaneda patikėjo paraleliai egzistuojant „kitą tikrovę“ ir išmoko ją pasiekti savitos meditacinės technikos, vadinamos matymu pagalba. Vėliau „kitą realybę“ antropologas ne tik pripažino kaip realiai egzistuojančią, bet ir laikė ją savo pasaulėžiūros pagrindu.
Gan aiškiai tekste susidėlioja skirtingi autoriaus požiūriai į psichotropinių augalų vartojimą. Tik atvykęs į lauką, antropologas į augalus žiūri kaip į medžiagas, iš kurių galima daryti „narkotikus“. Tai labiau „populiarusis“ požiūris į psichotropinius augalus, kaip į pramogą, atsipalaidavimo būdą. Su antruoju požiūriu Castanedos knygoje supažindina don Chuanas. Kadangi, kaip jau pats yra prisipažinęs, knygos autorius pradžioje save laikė vakariečiu, jam psichotropiniai augalai yra neįprasta egzotika ir tik paskui transcendentinio indėnų mokymo sudedamoji dalis. Tuo tarpu „Don Chuanas vertino šiuos augalus, nes jie sukelia ypatingą žmogaus imlumą. Juos vartodamas jis mokė mane pažinti ir vertinti magijos pasaulį. „Tokią būseną aš vadinau „neįprastos tikrovės“ būsena, supriešindamas ją su kasdienio gyvenimo įprastumu. Nors don Chuano mokyme tokia būsena ir yra laikoma tikrąja, ji toli gražu neatitinka mums įprastos tikrovės. Don Chuanas buvo įsitikinęs, kad tik pajutus tokią neįprastą tikrovę įgyjamas praktinis žinojimas ir energija. Jis teigė, kad kitos jo mokymo dalys – niekai, palyginti su šia, norint įgauti energijos“ (Castaneda 14). Tai labiau asmeninis ar kontekstinis santykis su psichotropiniais augalais. Didžioji dalis vartojimo praktikų šiuo požiūriu tampa sudėtingos maginės sistemos dalimi. Dar daugiau, jos tampa pasaulio matymo būdu, kuris remiasi kardinaliai kitokiais principais. Remiantis pastaruoju principu į psichotropinių augalų vartojimą žiūrima kaip į natūralią praktiką, siekiant pasisemti energijos. Tokia praktika apima ne tik grynąjį vartojimą, bet ir medžiagos paruošimą, auginimą. Kitaip tariant pats vartojimas yra neatsiejama žmogiškosios būties dalis, turinti savo griežtą struktūrą vartojimui ir patiriamiems pojūčiams aiškinti. Vakarų Pasaulyje panašų vaidmenį galbūt galėtų atlikti malda bažnyčioje, ar šventųjų tekstų skaitymas. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog don Chuano pateikiamame mokyme kelias į anapusybę grindžiamas „išorinių“ medžiagų vartojimu, tuo tarpu Vakarų religinėse tradicijose energijos labiau ieškoma per tekstines praktikas, jų apmąstymą, kartojimą ir suvokimą. Kita vertus,. katalikų tradicijoje ritualų metu yra visiškai priimtinas vyno vartojimas, tačiau lūkesčiai ir proporcijos „iš išorės“ vartojamų medžiagų atžvilgiu aiškiai skiriasi. Svarbu ir tai, jog mums įprastose religinėse praktikose veiksmas dažniausiai būna „įkalintas“ mūsų kūne, pagrindinius judesius atliekant mintimis, o C.Castanedos aprašomuose ritualuose siekiama ne tik fiziškai patekti į „kitą tikrovę“, bet ir veikti joje, bandant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
III dalis. Svarbiausi romane pateikiamų psichotropinių augalų vartojimo praktikų bruožai
Pagrindinis don Chuano mokymo tikslas parodyti savo mokiniui, kaip tapti „žinių žmogumi“. Iš don Chuano pateiktų teiginių galima suprasti, kad „žinių žmogumi“ gali būti diableras, t.y. magas, užsiimantis juodąja magija. Mokymasis – vienintelis kelias norint tapti „žinių žmogumi“, o tai reiškia, kad žmogus turi tvirtai pasiryžti eiti tuo keliu iki galo (Castaneda 157). Tai, kas gali mokytis juo tapti sprendžia beasmenė jėga. Svarbiausioji jos dalis slypi psichotropiniuose augaluose. Ir didžiajam dalimi sėkmingas būsimo mago kelias priklauso nuo to, ar jį savo sąjungininku, ar globotiniu pasirinks kažkuri iš didžiųjų jėgų. Šioje situacijoje galima įžvelgti jėgos ir jos siekiančiojo santykį: būtent jėga renkasi vartotoją, o ne atvirkščiai. Beasmenė jėga turėjo parodyti tinkamą žmogų, leisdama jam atlikti kokį nors ypatingą veiksmą arba sukurdama tam žmogui tam tikras aplinkybes. Mokymasis buvo nesibaigiantis tikrinimas, ir jėga, priėmusi pirminį sprendimą, turėjo parodyti, ar mokinys toliau gali mokytis, ar jis jau nugalėtas. Tokie sprendimai būdavo skelbiami per ženklus, atsirandančius bet kuriame mokymo etape (Castaneda 158). Šie ženklai dažniausiai pasireikšdavo baimę keliančiomis haliucinacijomis psichotropinių augalų poveikio metu, arba fiziniais organizmo negalavimais. Romanuose minimi bent keletas kartų, kai don Chuanas savo mokinį rasdavo praradusį sąmonę ar visiškai išsekusį nuo vykusios kovos.
Svarbiausią vietą tarp psichotropinių augalų užėmė sąjungininkai. Don Chuano klasifikavimo sistemoje „žinių žmogus“ turėjo „sąjungininką“, o paprastas žmogus – ne, ir būtent tai skyrė jį nuo paprastų žmonių. Sąjungininkai – tai jėga, kurią žmogus gali turėti savo gyvenime kaip pagalbininką, kaip patarėją ir stiprybės šaltinį, padedantį atlikti įvairius veiksmus – didelius ar mažus, teisingus ar neteisingus. „Sąjungininkas“ reikalingas tam, kad pagerintų ir sustiprintų žmogų, valdytų jo poelgius ir gilintų žinias. Apskritai „sąjungininkas“ – neįkainojama pagalba siekiantiems žinių (Castaneda 39). Tai jėga, leidžianti žmogui persikelti už įprastos tikrovės ribų. Don Chuano tikslas ir buvo parodyti, kaip įsigyti sąjungininką. Knygose pateikiamame mokyme minimi du „sąjungininkai“. Pirmasis buvo durnaropėse, kurias don Chuanas vadino „velnio žole“. Jo manymu, visose durnaropės rūšyse buvo “sąjungininkas“. Kiekvienas magas turėjo pasodinti kelias durnaropes, kurias jis vadino nuosavomis, bet ne ta prasme, kad jos – asmeninė nuosavybė, bet dėl to, kad jos susitapatindavo su juo. Antrasis „sąjungininkas“ buvo grybuose, kurie priklausė Psilocybe rūšiai. Don Chuanas šį „sąjungininką“ vadino dūmeliu. Jis tvirtino, kad būtent dūmuose slypi sąjungininko jėga. Esama ir kitų jėgų, panašių į „sąjungininką“, bet jos turi formą. Tuo tarpu sąjungininkas jos neturi. Tai svarbi savybė, veikianti pojūčius. Don Chuanas vaizduoja „sąjungininką“ kaip esybę, turinčią žmogišką charakterį, tuo suteikdamas nuorodą, jog kiekvienas magas gali pasirinkti jam labiausiai tinkantįjį. (Castaneda 165) „Sąjungininkas“ pavergia savo pasekėjus, dovanodamas jiems jėgos, suteikdamas fizinės stiprybės ir puikios savijautos jausmą. „Sąjungininkas“, esantis „velnio žolėje“ turi dvi savybes: jis moteriškas ir suteikia nereikalingos jėgos. Manoma, kad šis sąjungininkas yra žiaurus. „Jo moteriškas žiaurumas pasireiškia tuo, jog jo pasekėjai linkę viską griauti ir ardyti, pasitelkę šiukščią jėgą. Ši savybė labiausiai priimtina žiaurios prigimties žmonėms, kurie prievartoje randa asmeninės jėgos išraišką. Kita moteriška savybė – nenuspėjamumas. Don Chunui tai reiškė, jog „sąjungininko“ poveikis niekada nebūna nuoseklus: jis nuolat kinta ir nėra jokio būdo jam nuspėti“ (Castaneda 167). Kitas pavojus, sukeliamas „sąjungininko“, gaunamo iš „velnio žolės“ yra suteikiama papildoma jėga. Poveikio metu ji pasireiškia didžiule fizine jėga ir puikia savijauta. Tačiau ilgainiui šiam „sąjungininkui“ gali išsivystyti priklausomybė. Romane buvo minimi bent keli atvejai, kai magus užvaldė ir pražudė būtent jų pačių sąjungininkai. Antrasis „sąjungininkas“, esantis „dūmelyje“ ir išgaunamas iš grybo (Psilocybe mexicana) turėjo visiškai kitokias savybes. Jis neduodavo jiems lengvos – tiesioginės jėgos, todėl nesukeldavo žiauraus elgesio, nepavergdavo žmonių. Priešingai, skatindavo bekūniškumo pojūtį, kuris vesdavo į ekstazę. Jo poveikis visiems vartojantiems būdavo pastovus ir vienodas. Taip pat grybo dūmas skleisdavo ypatingą emocinio stabilumo būseną, todėl don Chuanas rekomenduodavo jį tiems, kurie iš prigimties buvo linkę į apmąstymus. Skirtingai nei kitus augalus, „sąjungininkus“ buvo galima prisijaukinti. Tai reiškia, kad jis gali naudotis augale slypinčia jėga kada tik panorėjęs. Manipuliavimas buvo svarbus norint magams persikelti į „kitą tikrovę“ bei persikėlus vykdyti reikiamas užduotis.
Norint prisijaukinti „sąjungininką“ ir išgauti iš jo norimą poveikį, reikėjo laikytis griežtų elgesio taisyklių. „Kadangi taisyklė leidžia tik vieną veiksmingą alternatyvą žmogui išgyventi, bet koks bandymas pakeisti ją, ar įvesti naujovių, laikomas ne tik nereikalingu, bet ir mirtinu aktu. Žmogus galėjo tik šį bei tą pridėti prie asmeninio taisyklės supratimo, vadovaujant mokytojui arba pačiam „sąjungininkui“ (Castaneda 171). Susitikimas su juo įvykdavo atitinkamu būdu panaudojus augalą, turintį savyje „sąjungininką“. Tačiau vėliau susitikimai galėdavo vykti net nenaudojant augalo. Kaip teigia autorius, juos buvo galima sukelti „valios pastangomis“. Po persikėlimo į „kitą tikrovę“ buvo siekiama manipuliuoti „sąjungininko“ suteikta jėga ir toliau eiti norimų tikslų link. Tačiau tų tikslų siekimas griežtai turėjo vykti pagal anksčiau nurodytas taisykles. Veiksmo sėkmė didžiąja dalimi priklausydavo nuo to, ar magas jau esantis „kitoje realybėje“ sugebėdavo sutelkti valią ir pažaboti gautą jėgą saviems tikslams, ar tiesiog mėgaudavosi ir žaisdavo su jam suteiktomis galiomis. Po nuolatinių praktikų ir ilgai trunkančių bandymų, su „sąjungininko“ pagalba buvo išmokstama atitrūkti nuo šio pasaulio ir persikelti į „kitą realybę“. Pavykus jėgą panaudoti saviems tikslams, magas tapdavo pajėgus manipuliuoti antgamtinėmis galiomis. Patekus į „kitą realybę“, kūno nebeveikdavo įprasti fiziniai dėsniai, tačiau valia veikti ir sąmonės dalis, pakankama šiai valiai koordinuoti išlikdavo blaivios. Veikdavo ir atmintis, kadangi C. Castaneda daugybę kartų aprašė ką jis veikė vienoje ar kitoje kelionėje. Išmokus tinkamai išnaudoti sąjungininko suteiktą jėgą ir įvykdavo svarbiausieji virsmai: kojotu, varna (tai don Chuano mėgstamiausias pavidalas), ar šešėliu. Tačiau virsmas pats savaime nebuvo laikomas tikslu. Tai procesas, turintis padėti įvykdyti norimą užduotį. O užduotis priklausydavo nuo paties mago sau išsikeltų tikslų.
Išvados
C. Castanedos romanuose pateikiamas psichotropinių augalų vartojimas iš esmės skiriasi nuo Vakaruose paplitusių narkotinių medžiagų vartojimo praktikų. Kaip pagrindinį skirtumą galima išskirti vartojimo tikslą. C. Castanedos dvasinis mokytojas Don Chuanas psichotropinius augalus maginiame mokyme naudoja dviem tikslais: 1) mokymo pradžioje įtiktini antropologą „kitos tikrovės“ egzistavimu 2) jau pažengus mokyme, nuolatiniam persikėlimui į „kitą tikrovę“. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju naudojami konkretūs augalai, galintys tapti nuolatiniais jėgos šaltiniais. Romanuose jie vadinami „sąjungininkais“. Pastarųjų vartojime svarbiausios dvi savybės: 1) griežtas mokytojo nurodytų taisyklių laikymasis bei nuolatinis savęs stebėjimas 2) vartojamų augalų prisijaukinimas - jų „charakterio“ išmanymas. Pastaroji savybė remiasi prielaida, jog skirtingi augalai turi savitas savybes, kurios turi individualiai tikti vartojančiajam. Sėkmingu atveju jos suteikia jėgos, nesėkmingu gali sunaikinti vartojantįjį.
Naudota literatūra
Castanedas, Carlos, Don Chuano mokymas (I); Kita tikrovė (II), Kaunas : Gaivata, 1996.
Harris Marvin, Cultural materialism : the struggle for a science of culture, Walnut Creek : Altamira Press, 2001.
Lévi-Strauss Claude, Éribon Didier, Iš arti ir iš toli : interviu knyga, Vilnius : Baltos lankos, 2002.
C. Levi - Strauss
Įvadas
C. Castanedos knygose gausiai aprašomas psichotropinių augalų, grybų ir kitų panašių medžiagų ritualizuotas vartojimas. Norint tinkamai suvokti šiuos tekstus, reikia stengtis pamatyti Jaki genties indėnų maginį mokymą jų pačių akimis. Tuo pačiu tai iššūkis savo gyvenamojo pasaulio nevadinti vieninteliu galimu. Atsisakyti savo „aiškaus“ pasaulio ir greta racionalumo bei gravitacijos įsileisti tuos, kurie gali pasiversti paukščiu, žvėrimi ir tapti nematomais. Darbe bus siekiama parodyti, jog romanuose aprašomos psichotropinių augalų paruošimo ir vartojimo praktikos nėra atsitiktinės; veikiau tikslingos ir turinčios savo loginę sistemą.
Nepaisant to, jog tiek narkotikai, tiek psichotropiniai augalai turi panašų poveikį žmogaus organizmui, darbe bus laikomasis nuostatos, jog romanuose pateikiamų praktikų negalima tapatinti su Vakarų kultūroje egzistuojančiais narkotikų vartojimo įpročiais. Skiriasi tiek medžiagos turinys bei paruošimas, tiek vartojimo tikslai ir būdai. Taigi, žodis narkotikai nėra adekvatus atitikmuo medžiagoms, aprašomoms tekste. Atskiriant šias dvi sąvokas, C. Castanedos aprašomiems psichotropinių augalų vartojimo praktikoms suteikiamas autentiškumas, pabrėžiant jo išskirtinumą nuo paprasto „kaifo“ gaudymo. Tuo pačiu tai sąlygoja galimybę nagrinėti minėtas praktikas „balto popieriaus lapo“ kontekste, atsisakant viso sąvokos narkotikai nešamo svorio. Šis žodis dažnai siejamas su deviacija, neteisėtumu ir priklausomybe. Tuo tarpu romanuose pateikiamos psichotropinių augalų praktikos yra autentiška patirtis ir skiriasi nuo įprasto narkotinių medžiagų vartojimo. Tai bandoma įrodyti išryškinant ir detalizuojant tris šių praktikų savybes:
Pirma savybė: „Saugus“ psichotropinių medžiagų vartojimas. Pasakojime pateikiamas narkotikų vartojimas su aiškia instrukcija žmogaus, kuris jau nuėjo savo kelią ir pats išgyveno (ne išgyvena!) visas patirtis. Yra didžiulis skirtumas, ar prižiūrintis žmogus pats kartu bando kažką naujo, ar jau yra išbandęs, žino kaip tai veikia, kuo tai gali baigtis ir perteikia savo jau susiformavusias žinias mokiniui. Antra savybė: narkotikų vartojimo paskirtis. Pasiekti transcendentinį pasaulį. Išeiti maginį mokymą, kuris turi savo griežtą struktūrą. Narkotikai vartojami neatsitiktinai, o nuosekliai perimant mokymą ir tradicijas. Jame psichotropinių augalų vartojimas atsiranda kaip instrumentas persikėlimui į „kitą tikrovę“. Į ją pradžioje veda psichotropiniai augalai, galintys ir sunaikinti. Vėliau jie tampa tik priedėliu prie transcendentinio šuolio. Trečia savybė: narkotikų vietiškumas ir jų prijaukinimas. Siejasi su pirmąją savybe, jog tai yra ilgos tradicijos dalis, turinti konkrečią paskirtį, kuri nekito per šimtus metų, kaip ir pats mokymas. Antropologas vartojamas medžiagas dažniausiai turėjo ruoštis pats. Tai sietina su išmanymu, atsargumu ir atsakomybe.
Šioje esė taip pat bus pateikiamos susistemizuotos psichotropinių medžiagų vartojimo praktikos, siekiant atskleisti medžiagų panaudojimo paskirtį, rutinizuotus veiksmus bei gaunamus rezultatus. Sistemizuoti psichotropinių augalų vartojimą Pirmos knygos II dalyje bandė ir pats C. Castanda. Didžiąja dalimi ir bus remiamasi jo pateikiamomis schemomis.
I dalis. C. Castanedos darbų kontekstas ir problemiškumas
Amerikiečių antropologijoje gausu darbų apie Amerikos indėnų šamanizmo praktikas. Nei sklandymas ore, nei pasivertimas skirtingais gyvūnais, nei daiktų permatymas nebuvo naujiena antropologams tuo metu, kai pasirodė pirmieji Carlos‘o Castanedos romanai. Tačiau būtent jie susilaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Castanedos tekstai nuo kitų antropologų darbų skiriasi eminiu požiūriu ir vidiniu įsitraukimu; jis pasakoja istoriją „iš vidaus“, sąmoningai leisdamas „emiškumui“ ir savo jausmams dominuoti pasakojime (Harris 2001). Nuo psichotropinių augalų apsvaigęs Castaneda skaitytojams tampa vedliu po Toltekų laikus siekiantį Jakių indėnų maginį pasaulį. Tiksliau tariant, tuo metu, kai antropologas yra augalų poveikio būsenoje, jis dažniausiai nesugeba reflektuoti ir struktūruoti savo mąstymo. Tačiau jam pavyksta atkurti paskirus vaizdinius, ir aptarti juos su mokytoju, kuris ir padeda suteikti jiems prasmę. Reikia pripažinti, jog norint suvokti kitą realybę, kiekvienam iš mūsų reiktų praeitį panašų „gydymo kursą“, kokį patyrė Castaneda.. Tokio pasakojimo tikslas yra priversti skaitytoją perimti šamanų suvokimo praktikas ir parodyti, jog realybė yra tokia, kokią ją nuspręsime esant. Jei mes priimsime šamanų siūlomą realybės suvokimą, tuomet patikėsime, jog šamanai gali skraidyti. Lygiai taip, kaip patikime narkotinių medžiagų sukeltomis haliucinacijomis tuomet, kai jos mus aplanko (Harris 2001). Manoma, jog tokį požiūrio tašką inspiravo Castanedos mokslinio darbo vadovo Haroldo Garfinkelio išskirtinis požiūris į lauko tyrimus.
Skaitant ir analizuojant romaną išlieka neatsakytas klausimas, kaip traktuoti autorių: ar kaip ištikimą šamano mokinį ir būsimą naujosios magų kartos lyderį, ar antropologą, siekiantį detaliai aprašyti indėnų magines praktikas. Yra nemažai dvejojančių paties pasakojimo autentiškumu ir teigia, jog don Chuanas ir visas jo mokymas tėra autoriaus vaizduotės vaisius. Šiame darbe pasakojimo autentiškumas kvestionuojamas nebus. Tai labiau literatūros kritikų, ar biografijos tyrinėtojų sfera. Castanedos romanai (ypač pirmi, kuriais daugiausia remiamasi šiame darbe) laikytini antropologinio tyrimo rezultatais, o jų herojaus gyvenimas, kaip nuoseklus kelias šamanizmo praktikų pažinomo link. Kita vertus, analizuojant narkotikų pateikimą šiuose romanuose, veikėjų autentiškumo problema netenka savo priminės svarbos. Psichotropinių augalų vartojimas pateikimas smulkmeniškai, ir turi gan aiškų vaidmenį visame pasakojime, nepaisant to, ar vartojime dalyvaujantys veikėjai buvo realūs žmonės, ar tik puikios autoriaus vaizduotės vaisiai.
Tuo tarpu norint išgyventi ir suprasti kitokio pasaulio tvarką, mums reikia pasikeisti „kultūrinius akinius“. Ir lygiai taip, kaip išsilaisvinus nuo grandinių, šešėlių pasaulyje, einant saulės šviesos link, šiek tiek apakti. Praėjus tam tikram laiko tarpui, kai apakimas praeis, pasaulį galima pradėti matyti naujai. Taikant Platono olos metaforą, galima teigti, jog psichotropiniai augalai don Chuano mokyme padeda C. Castanedai išsivaduoti iš grandinių, laikančių šešėlių oloje ir rasti išėjimą iš olos. Vėliau, kiek praregėjus, žengti pirmuosius žingsnius šamanų pasaulyje. Išėjus iš olos ir pripratus vaikščioti saulės šviesoje, psichotropiniai augalai naudojami ne ieškant krypties, o siekiant įgauti didesnį pagreitį judant jau atrasta kryptimi.
II dalis. Psichotropinių augalų vartojimas C. Castanedos romanuose
Haliucogeninių augalų vartojimas – viena centrinių temų romane. Kaip rašo pats autorius, tokį didėlį dėmesį šiems augalams lėmė sprendimas beatodairiškai perimti don Chuano mokymą, nebandant racionalizuoti, klasifikuoti, ar kitaip „perdirbti“ jo mokymo sistemos. „Stengdamasis suderinti savo ir don Chuano požiūrius supratau, kad kiekvienąsyk, bandydamas išsiaiškinti man savo žinojimą, jis griebdavosi tik jam vienam suprantamų sąvokų. Kadangi tos sąvokos man buvo visiškai svetimos, tai ir pamatyti pasaulio jo akimis aš negalėjau. Todėl pirmiausia turėjau nustatyti jo konceptualizavimo tvarką. Dirbdamas šia linkme pastebėjau, kad pats don Chuanas labiausiai akcentuoja haliucogeninių augalų panaudojimą. Taigi ir aš pradėjau tai laikyti savo skirstymo pagrindu“ (Castaneda 14). Don Chuanas naudojo durnaropę ir grybą jėgai, kurią vadina sąjungininke, įgauti. Pejotą – išminčiai ir tikrajam gyvenimo keliui suvokti. Iš don Chuano mokymo metodų matyti, jog haliucinogeninių augalų vartojimas yra įprasta maginio mokymo dalis, be kurios negalimas dvasinis tobulėjimas. Pradiniame lygmenyje, kol mokinys dar nėra kompetentingas rinktis, kokį augalą ir kokia proga jis gali vartoti, jo vedliu tampa mokytojas.
Narkotikų vartojimas C. Castanedos romanuose gali būti vertinamas kaip būdas pereiti iš vienos realybės į kitą. Kaip aprašo pats antropologas, į „lauką“ jis atvažiavo laikydamas save įprastu Vakariečiu. Domėjosi motociklais, siekė aukštojo išsilavinimo, buvo plepus ir nesidrovėdamas reikšdavo savo mintis. Tokiam gyvenimo būdui šamanų pasaulėžiūra, atrodytų, visiškai svetima. Jaunąjį antropologą reikėjo įtikinti jog jis gali pasiversti kojotu ar varna, išsiskaidyti į dulkes, ar matyti visas gyvas būtybes šviesulių pavidalu. Psihcotropiniai augalai buvo ta priemonė, padedanti antropologui priimti šamanų realybę ir išmokti ja nesistebėti. Pirmosiose dviejose romano dalyse aiškiai matyti, kaip don Chuanas nenoriai kalba apie „kitą realybę“, vengia atsakinėti į smalsaus užduodamus klausimus. Vietoj to jis verčia antropologą imtis praktinių veiksmų - vartoti skirtingas psichotropinių augalų rūšis ir taip pasiekti kitą realybę. Vėliau, su mokytojo pagalba reflektuoti tai ką, jautė, matė, girdėjo. Kitaip tariant, antropologas pirmiausia priverčiamas pamatyti „anapusybę“ ir šnekėti tik apie tai, ką patyrė jis pats atliekamų praktikų metu. Paprasti klausimai apie magiją ir „stebuklingas žoleles“ užduodami Castanedos - antropologo don Chuanui kelia juoką, arba yra tiesiog ignoruojami. Indėnas apie maginį mokymą pradeda šnekėti tik su Castaneda – mokiniu, kuris pasiryžęs gautas žinias ne tik užsirašyti, bet ir išbandyti praktikoje. Pasakojimai, legendos ar instrukcijos Castanedos mokytojui atrodė per silpni veiksniai, norint išklibinti įprastą pasaulio suvokimą. Visas don Chuano mokymas buvo sutelktas ties įvairių psichotropinių augalų vartojimo ritualais, kurie padėdavo iš vienos realybės persikelti į kitą. Castanedos organizmas pirmaisiais mokinystės metais tapo tarsi bandymų zona, nuolatos ieškant, kokio augalo sukeliamas poveikis yra „saugiausias“ ir geriausiai derinasi su Castanedos organizmu. Kaip matyti iš teksto, savo mokiniui don Chuanas pateikdavo detales ir labai griežtas instrukcijas, kaip naudotis vienu ar kitu psichotropiniu augalu. Negana to, atidžiai stebėdavo mokinio organizmo reakciją ir vėliau detaliai aptardavo, ką matė, girdėjo ir jautė haliucinacijų poveikio metu. Tai rodo senojo indėno atsakingą ir meistrišką požiūrį į psichotropinių augalų naudojimą maginėse praktikose. Dauguma vartojimo praktikų ateina iš praeities ir yra siauriai žinomos. Ritualuose naudojami augalai auga netoliese, juos prižiūri ir vartojimui ruošia patys indėnai. Apie pirkimą ar pardavimą nėra net užsimenama. Tai nėra produktas - labiau gyva ir pažeidžiama būtybė, reikalaujanti dėmesio ir turinti savitą charakterį. Tarp šių augalų jaunajam mokiniui buvo bandoma rasti sąjungininką – ypatingą jėgą suteikiantį augalą, kuris taptų nuolatinių pagalbininku kelionėse į „kitą realybę“. Psichotropinių augalų vartojimo praktikos tapo mažiau intensyvios tada, kai Castaneda patikėjo paraleliai egzistuojant „kitą tikrovę“ ir išmoko ją pasiekti savitos meditacinės technikos, vadinamos matymu pagalba. Vėliau „kitą realybę“ antropologas ne tik pripažino kaip realiai egzistuojančią, bet ir laikė ją savo pasaulėžiūros pagrindu.
Gan aiškiai tekste susidėlioja skirtingi autoriaus požiūriai į psichotropinių augalų vartojimą. Tik atvykęs į lauką, antropologas į augalus žiūri kaip į medžiagas, iš kurių galima daryti „narkotikus“. Tai labiau „populiarusis“ požiūris į psichotropinius augalus, kaip į pramogą, atsipalaidavimo būdą. Su antruoju požiūriu Castanedos knygoje supažindina don Chuanas. Kadangi, kaip jau pats yra prisipažinęs, knygos autorius pradžioje save laikė vakariečiu, jam psichotropiniai augalai yra neįprasta egzotika ir tik paskui transcendentinio indėnų mokymo sudedamoji dalis. Tuo tarpu „Don Chuanas vertino šiuos augalus, nes jie sukelia ypatingą žmogaus imlumą. Juos vartodamas jis mokė mane pažinti ir vertinti magijos pasaulį. „Tokią būseną aš vadinau „neįprastos tikrovės“ būsena, supriešindamas ją su kasdienio gyvenimo įprastumu. Nors don Chuano mokyme tokia būsena ir yra laikoma tikrąja, ji toli gražu neatitinka mums įprastos tikrovės. Don Chuanas buvo įsitikinęs, kad tik pajutus tokią neįprastą tikrovę įgyjamas praktinis žinojimas ir energija. Jis teigė, kad kitos jo mokymo dalys – niekai, palyginti su šia, norint įgauti energijos“ (Castaneda 14). Tai labiau asmeninis ar kontekstinis santykis su psichotropiniais augalais. Didžioji dalis vartojimo praktikų šiuo požiūriu tampa sudėtingos maginės sistemos dalimi. Dar daugiau, jos tampa pasaulio matymo būdu, kuris remiasi kardinaliai kitokiais principais. Remiantis pastaruoju principu į psichotropinių augalų vartojimą žiūrima kaip į natūralią praktiką, siekiant pasisemti energijos. Tokia praktika apima ne tik grynąjį vartojimą, bet ir medžiagos paruošimą, auginimą. Kitaip tariant pats vartojimas yra neatsiejama žmogiškosios būties dalis, turinti savo griežtą struktūrą vartojimui ir patiriamiems pojūčiams aiškinti. Vakarų Pasaulyje panašų vaidmenį galbūt galėtų atlikti malda bažnyčioje, ar šventųjų tekstų skaitymas. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog don Chuano pateikiamame mokyme kelias į anapusybę grindžiamas „išorinių“ medžiagų vartojimu, tuo tarpu Vakarų religinėse tradicijose energijos labiau ieškoma per tekstines praktikas, jų apmąstymą, kartojimą ir suvokimą. Kita vertus,. katalikų tradicijoje ritualų metu yra visiškai priimtinas vyno vartojimas, tačiau lūkesčiai ir proporcijos „iš išorės“ vartojamų medžiagų atžvilgiu aiškiai skiriasi. Svarbu ir tai, jog mums įprastose religinėse praktikose veiksmas dažniausiai būna „įkalintas“ mūsų kūne, pagrindinius judesius atliekant mintimis, o C.Castanedos aprašomuose ritualuose siekiama ne tik fiziškai patekti į „kitą tikrovę“, bet ir veikti joje, bandant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
III dalis. Svarbiausi romane pateikiamų psichotropinių augalų vartojimo praktikų bruožai
Pagrindinis don Chuano mokymo tikslas parodyti savo mokiniui, kaip tapti „žinių žmogumi“. Iš don Chuano pateiktų teiginių galima suprasti, kad „žinių žmogumi“ gali būti diableras, t.y. magas, užsiimantis juodąja magija. Mokymasis – vienintelis kelias norint tapti „žinių žmogumi“, o tai reiškia, kad žmogus turi tvirtai pasiryžti eiti tuo keliu iki galo (Castaneda 157). Tai, kas gali mokytis juo tapti sprendžia beasmenė jėga. Svarbiausioji jos dalis slypi psichotropiniuose augaluose. Ir didžiajam dalimi sėkmingas būsimo mago kelias priklauso nuo to, ar jį savo sąjungininku, ar globotiniu pasirinks kažkuri iš didžiųjų jėgų. Šioje situacijoje galima įžvelgti jėgos ir jos siekiančiojo santykį: būtent jėga renkasi vartotoją, o ne atvirkščiai. Beasmenė jėga turėjo parodyti tinkamą žmogų, leisdama jam atlikti kokį nors ypatingą veiksmą arba sukurdama tam žmogui tam tikras aplinkybes. Mokymasis buvo nesibaigiantis tikrinimas, ir jėga, priėmusi pirminį sprendimą, turėjo parodyti, ar mokinys toliau gali mokytis, ar jis jau nugalėtas. Tokie sprendimai būdavo skelbiami per ženklus, atsirandančius bet kuriame mokymo etape (Castaneda 158). Šie ženklai dažniausiai pasireikšdavo baimę keliančiomis haliucinacijomis psichotropinių augalų poveikio metu, arba fiziniais organizmo negalavimais. Romanuose minimi bent keletas kartų, kai don Chuanas savo mokinį rasdavo praradusį sąmonę ar visiškai išsekusį nuo vykusios kovos.
Svarbiausią vietą tarp psichotropinių augalų užėmė sąjungininkai. Don Chuano klasifikavimo sistemoje „žinių žmogus“ turėjo „sąjungininką“, o paprastas žmogus – ne, ir būtent tai skyrė jį nuo paprastų žmonių. Sąjungininkai – tai jėga, kurią žmogus gali turėti savo gyvenime kaip pagalbininką, kaip patarėją ir stiprybės šaltinį, padedantį atlikti įvairius veiksmus – didelius ar mažus, teisingus ar neteisingus. „Sąjungininkas“ reikalingas tam, kad pagerintų ir sustiprintų žmogų, valdytų jo poelgius ir gilintų žinias. Apskritai „sąjungininkas“ – neįkainojama pagalba siekiantiems žinių (Castaneda 39). Tai jėga, leidžianti žmogui persikelti už įprastos tikrovės ribų. Don Chuano tikslas ir buvo parodyti, kaip įsigyti sąjungininką. Knygose pateikiamame mokyme minimi du „sąjungininkai“. Pirmasis buvo durnaropėse, kurias don Chuanas vadino „velnio žole“. Jo manymu, visose durnaropės rūšyse buvo “sąjungininkas“. Kiekvienas magas turėjo pasodinti kelias durnaropes, kurias jis vadino nuosavomis, bet ne ta prasme, kad jos – asmeninė nuosavybė, bet dėl to, kad jos susitapatindavo su juo. Antrasis „sąjungininkas“ buvo grybuose, kurie priklausė Psilocybe rūšiai. Don Chuanas šį „sąjungininką“ vadino dūmeliu. Jis tvirtino, kad būtent dūmuose slypi sąjungininko jėga. Esama ir kitų jėgų, panašių į „sąjungininką“, bet jos turi formą. Tuo tarpu sąjungininkas jos neturi. Tai svarbi savybė, veikianti pojūčius. Don Chuanas vaizduoja „sąjungininką“ kaip esybę, turinčią žmogišką charakterį, tuo suteikdamas nuorodą, jog kiekvienas magas gali pasirinkti jam labiausiai tinkantįjį. (Castaneda 165) „Sąjungininkas“ pavergia savo pasekėjus, dovanodamas jiems jėgos, suteikdamas fizinės stiprybės ir puikios savijautos jausmą. „Sąjungininkas“, esantis „velnio žolėje“ turi dvi savybes: jis moteriškas ir suteikia nereikalingos jėgos. Manoma, kad šis sąjungininkas yra žiaurus. „Jo moteriškas žiaurumas pasireiškia tuo, jog jo pasekėjai linkę viską griauti ir ardyti, pasitelkę šiukščią jėgą. Ši savybė labiausiai priimtina žiaurios prigimties žmonėms, kurie prievartoje randa asmeninės jėgos išraišką. Kita moteriška savybė – nenuspėjamumas. Don Chunui tai reiškė, jog „sąjungininko“ poveikis niekada nebūna nuoseklus: jis nuolat kinta ir nėra jokio būdo jam nuspėti“ (Castaneda 167). Kitas pavojus, sukeliamas „sąjungininko“, gaunamo iš „velnio žolės“ yra suteikiama papildoma jėga. Poveikio metu ji pasireiškia didžiule fizine jėga ir puikia savijauta. Tačiau ilgainiui šiam „sąjungininkui“ gali išsivystyti priklausomybė. Romane buvo minimi bent keli atvejai, kai magus užvaldė ir pražudė būtent jų pačių sąjungininkai. Antrasis „sąjungininkas“, esantis „dūmelyje“ ir išgaunamas iš grybo (Psilocybe mexicana) turėjo visiškai kitokias savybes. Jis neduodavo jiems lengvos – tiesioginės jėgos, todėl nesukeldavo žiauraus elgesio, nepavergdavo žmonių. Priešingai, skatindavo bekūniškumo pojūtį, kuris vesdavo į ekstazę. Jo poveikis visiems vartojantiems būdavo pastovus ir vienodas. Taip pat grybo dūmas skleisdavo ypatingą emocinio stabilumo būseną, todėl don Chuanas rekomenduodavo jį tiems, kurie iš prigimties buvo linkę į apmąstymus. Skirtingai nei kitus augalus, „sąjungininkus“ buvo galima prisijaukinti. Tai reiškia, kad jis gali naudotis augale slypinčia jėga kada tik panorėjęs. Manipuliavimas buvo svarbus norint magams persikelti į „kitą tikrovę“ bei persikėlus vykdyti reikiamas užduotis.
Norint prisijaukinti „sąjungininką“ ir išgauti iš jo norimą poveikį, reikėjo laikytis griežtų elgesio taisyklių. „Kadangi taisyklė leidžia tik vieną veiksmingą alternatyvą žmogui išgyventi, bet koks bandymas pakeisti ją, ar įvesti naujovių, laikomas ne tik nereikalingu, bet ir mirtinu aktu. Žmogus galėjo tik šį bei tą pridėti prie asmeninio taisyklės supratimo, vadovaujant mokytojui arba pačiam „sąjungininkui“ (Castaneda 171). Susitikimas su juo įvykdavo atitinkamu būdu panaudojus augalą, turintį savyje „sąjungininką“. Tačiau vėliau susitikimai galėdavo vykti net nenaudojant augalo. Kaip teigia autorius, juos buvo galima sukelti „valios pastangomis“. Po persikėlimo į „kitą tikrovę“ buvo siekiama manipuliuoti „sąjungininko“ suteikta jėga ir toliau eiti norimų tikslų link. Tačiau tų tikslų siekimas griežtai turėjo vykti pagal anksčiau nurodytas taisykles. Veiksmo sėkmė didžiąja dalimi priklausydavo nuo to, ar magas jau esantis „kitoje realybėje“ sugebėdavo sutelkti valią ir pažaboti gautą jėgą saviems tikslams, ar tiesiog mėgaudavosi ir žaisdavo su jam suteiktomis galiomis. Po nuolatinių praktikų ir ilgai trunkančių bandymų, su „sąjungininko“ pagalba buvo išmokstama atitrūkti nuo šio pasaulio ir persikelti į „kitą realybę“. Pavykus jėgą panaudoti saviems tikslams, magas tapdavo pajėgus manipuliuoti antgamtinėmis galiomis. Patekus į „kitą realybę“, kūno nebeveikdavo įprasti fiziniai dėsniai, tačiau valia veikti ir sąmonės dalis, pakankama šiai valiai koordinuoti išlikdavo blaivios. Veikdavo ir atmintis, kadangi C. Castaneda daugybę kartų aprašė ką jis veikė vienoje ar kitoje kelionėje. Išmokus tinkamai išnaudoti sąjungininko suteiktą jėgą ir įvykdavo svarbiausieji virsmai: kojotu, varna (tai don Chuano mėgstamiausias pavidalas), ar šešėliu. Tačiau virsmas pats savaime nebuvo laikomas tikslu. Tai procesas, turintis padėti įvykdyti norimą užduotį. O užduotis priklausydavo nuo paties mago sau išsikeltų tikslų.
Išvados
C. Castanedos romanuose pateikiamas psichotropinių augalų vartojimas iš esmės skiriasi nuo Vakaruose paplitusių narkotinių medžiagų vartojimo praktikų. Kaip pagrindinį skirtumą galima išskirti vartojimo tikslą. C. Castanedos dvasinis mokytojas Don Chuanas psichotropinius augalus maginiame mokyme naudoja dviem tikslais: 1) mokymo pradžioje įtiktini antropologą „kitos tikrovės“ egzistavimu 2) jau pažengus mokyme, nuolatiniam persikėlimui į „kitą tikrovę“. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju naudojami konkretūs augalai, galintys tapti nuolatiniais jėgos šaltiniais. Romanuose jie vadinami „sąjungininkais“. Pastarųjų vartojime svarbiausios dvi savybės: 1) griežtas mokytojo nurodytų taisyklių laikymasis bei nuolatinis savęs stebėjimas 2) vartojamų augalų prisijaukinimas - jų „charakterio“ išmanymas. Pastaroji savybė remiasi prielaida, jog skirtingi augalai turi savitas savybes, kurios turi individualiai tikti vartojančiajam. Sėkmingu atveju jos suteikia jėgos, nesėkmingu gali sunaikinti vartojantįjį.
Naudota literatūra
Castanedas, Carlos, Don Chuano mokymas (I); Kita tikrovė (II), Kaunas : Gaivata, 1996.
Harris Marvin, Cultural materialism : the struggle for a science of culture, Walnut Creek : Altamira Press, 2001.
Lévi-Strauss Claude, Éribon Didier, Iš arti ir iš toli : interviu knyga, Vilnius : Baltos lankos, 2002.
RSS Feed