Interneto platybėse ieškant informacijos apie Lietuvos sentikius paieškos rezultatai nedžiugina... Pora mokslinių straipsnių apie sentikių religinę istoriją, keletas maldos namų nuotraukų ir galybė įdomios informacijos rusų kalba. O apie šiandieninę sentikių padėtį Lietuvoje, jų veiklą, maldos namus galime pasiskaityti iš poros blog‘erių įrašų. Vedami sociologinių, antropologinių tikslų pradėjome ieškoti sentikių, norinčių papasakoti apie savo tikėjimą bei šiandieninį jų bendruomeninį gyvenimą. Visai netyčia į mūsų rankas pakliuvo „Degučių metraštis“, XIX a. vidurio Lietuvos rusų sentikių istoriografijos paminklas, kuris ir suponavo mums mūsų tyrimo objektą. Internete radus informacijos, kad ir šiandien Degučiuose veikia aktyvi „Degučių rimties“ sentikių bendruomenė, susisiekėme su bendruomenės pirmininke ir buvome maloniai nustebinti, kad „Degučių rimties“ sentikių bendruomenė yra atvira ir laukia mūsų Degučiuose. Nustebome būtent todėl, kad visuomenėje egzistuoja gajus stereotipas esą sentikių bendruomenės uždaros, nenorinčios viešintis ar tuo labiau bendrauti su kitatikiais. Keliaudami į Degučius išsikėlėme tikslą – kuo daugiau sužinoti apie šiuolaikinę Degučių sentikių tapatybę, gyventojų praeitį, jų religinį išskirtinumą. 

Degučių maldos namuose mūsų laukė „Degučių rimties“ sentikių pirmininkė  Jekaterina ir jos vyras Vladimiras Abramovai. Pokalbį pradėti buvo išties nedrąsu, tačiau pirmininkės puiki nuotaiką viską atpirko. 

Pradžioje mus domino „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės veikla, sunkumai, kylantis bendruomenės pirmininkei, bei Degučiuose gyvenantiems sentikiams. Tačiau vėliau aptarėme sentikių kultūrinį paveldą, politinį aktyvumą it kitas temas.

Pokalbis su „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke J. Abramova.

Picture























J. Abramova

-          Kokie svarbiausi iššūkiai, bei darbai kyla Jums, kaip „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkei?

-          Galbūt, mes jau sunkumų tokių didelių ir neturime, anksčiau turėjome materialinių, finansinių problemų. Zarasų savivaldybė yra  padėjusi atstatyti koplyčią, gavome 7 000 tūkst. litų. Tačiau sunkiausia buvo suburti žmones. O dabar mes gyvename materialiai neblogai ir, manyčiau, kad ypatingų sunkumų pas mus nėra. Atsiranda vis daugiau draugų, turime jų ir užsienyje. Šventikai pas mus atvažiuoja iš Daugpilio, Rėzaknės, Medumės, Rygos. Po truputėlį atgimstam. Paprasčiausiai siekiam, kaip 1799 m. buvo pastatyti sentikių maldos namai, tai per Sniegines visi keliai vedė į Degučius, todėl ir dabar siekiame, kad kuo daugiau žmonių prisimintų šią tradiciją. Dabar jau keletą metų nebetelpam koplyčioje, atvažiuoja labai daug žmonių, nes visi žino, kad per Sniegines čia visi meldžiasi. Viskas po truputėlį atgimta. Netgi kulinarinis paveldas. Dabar pradėjome gaivinti seną tradiciją, kuomet po pamaldų visi sėdame prie bendro stalo ir valgome patiekalus, kurios pagamina moterys, kurios dar prisimena tuos patiekalus.

Patys esame kalti, viską pamiršę. Ir norim, kad kažkas pasakytų „žmogau čia buvo taip ir anaip“. Todėl mes ir užsiimame švietėjišką veiklą, per šventes šventikai pasakoja vietiniams religijos istoriją. Net tyrimas padarytas, kad labiausiai savo istorija nesidomi sentikiai.

-          Minėjote tradicinius sentikių patiekalus. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

-          Paprasčiausiai, iš varškės ir tešlos kepame kepinius. Dabar yra taip, kas ką moką, ką prisimena, tą ir gamina. Mes Degučiuose turime bendruomenės namus, šiemet pirmą kartą ten nuėjome. Manėme, kad mūsų šventikai į tas patalpas neis, sakė reikia jas pašventinti, tačiau mes įtikinome juos, kad gyvename čia ir dabar ir turime palaikyti vieni kitus.
Tik noriu pabrėžti, kad tais sunkiais laikais, mes didžiausią paramą pajutome iš katalikų. Kaip bebūtų keistą.. Gal todėl, kad daugiausiai valdininkų yra katalikų. Iš katalikų gauname aukų, kryžių padėjo iš Latvijos gabenti. Vieną kartą atėjo žmogus su auka, sakau jam „jūs juk nesentikis, o katalikas“ o jis „koks skirtumas, koks gražus jūsų kryžius“. Mūsų koplyčioje nebuvo melstąsi 155 m., todėl ir tvarkomės, norime viską atgaivinti.

-          „Degučių rimties“ sentikių bendruomenę gaivinote Jūs ir buvęs jos pirmininkas?

-          Degučiuose yra palaidoti visi mano proseneliai. Na ir tos kapinaitės vis nyko ir nyko, apaugo visiškai. Mes su vyru nutarėme, kad tikrai reikia kažką daryti. Kadangi mes esame Visaginiečiai ir dar tuomet dirbome, labai norėjome susirasti vietinį pirmininką. Norėjome bendrauti daugiau, o vietiniai mūsų beveik nepažįnojo. Tuomet prisikalbinau bendruomenės pirmininką, jis labai daug padėjo, kadangi pats žmogus užsiėmęs, todėl aš perėmiau iš jo darbą.
Pirmininko darbas nėra lengvas, visiems po truputį reiktų jo paragauti. Dažnai reikia važinėti, o iš darbo atsiprašynėti dėl pamaldų tai nei šis nei tas. Todėl pats tas dirbti išėjus į pensiją. Ir po piligrimines keliones važinėjame, Solovkų salyne buvome, ten mūsų daug šventikų palaidota. Jaunystėje tiek nesidomėjau religijos istorija, juk ir privengti tokių dalykų turėjome, todėl melstis važiuodavau į Daugpilį. Kryželį pridengus būvau, kuomet dirbau.

-          Šiandien XXI a., žinome, kad jaunimas vis labiau tolsta nuo religijos, kaip Jums pavyksta pritraukti jaunus žmones?

-          Esame supratę, kad tokių jaunų žmonių kaip Jūs (red. kreipiasi į mus), mes gal ir nelabai sugebėsime pritraukti. Tiesiog, mes pradedame kalbinti močiutes, kad savo vaikus, anūkus atsivestų. Ateina jaunų žmonių, bet labai nedaug. Tačiau mažų vaikų, praeitas Sekmines labai daug turėjome. Kuomet kryžiaus kelia einame reikia nešti ikonas, pernai vienas berniukas labai norėjo jas nešti, bet buvo visos užimtos. Tai jis visus metus laukė ir šiemet ikoną nešė pats. Todėl man kirba širdis, kad jaunimas vis vien truputėlį tiki. Žinote, mūsų labai ilgos pamaldos, labai sunku melstis, reikia labai ilgai stovėti. Pas mus labai griežtai, nebūsi išpažinties priėjęs, tai nelaidos tavęs šventikas. Todėl vyresni žmonės  tai jau labai aktyviai dalyvauja. O dėl jaunimo – svarbu, kad padeda. Reikėjo labai daug dirbti, labai daug fizinio darbo įdėti. Visus takelius, viską daryti. Juk čia baisu kas buvo, tai kas padėjo, tai ir padėjo (red. kalba apie Degučių sentikių kapinių sutvarkymą).

-          Kaip dėl barzdų auginimo, ar ši tradicija nebaugina jaunimo?

-          Pagal mūsų seną tikėjimą tai ir plaukų negalima kirpti. Tačiau tos barzdos yra labiau tradicija nei taisyklė. Dabar tikrai niekas neverčia. Jauniems tai net kalbos negali būti ar kažkokių vertimų dėl to. O jau vyresnio žmogaus tai paklaus šventikas „kodėl be barzdos?“. Nes kaip miršta vyras, jis turėtų būti su barzda. Ir šventikai mūsų visi barzdoti.

-          Anot Jūsų, koks yra sentikių požiūris į mišrias santuokas?

-          Dabar labai daug tokių santuokų. Anksčiau gal ir buvo priešiškumas, o dabar tikrai ne. Dabar juk viskas keičiasi, neįmanoma (red. sentikių tuoktuvių ) išlaikyti. Bet taip ir turi būti.
Dabar žmonės tariasi su švetikais kur juos sutuoks. Nebent vaikams gimus tėvai nesutaria kur krikštyti, todėl tenka vienam nusileisti. Jei sentikiams gimsta vaikelis sentikių kalendoriuje nurodyti vardai iš kurių tėvai turi pasirinkti, kaip vaikelį pavadinti. Rinktis turi būtent iš nurodytų, o ne iš visų.

-          Koks yra Jūsų bendruomenės politinis aktyvumas, gal keliate savo kandidatus į miestų tarybas ir pan.?

-          Ne, jokių kandidatų mes neturime. Žinote, sentikiai į politiką tikrai neis, ne dėl to, kad jie nenori, o tai visiškai neaktualu mums. Mes balsuojam, dalyvaujam šalies politiniame gyvenime su visais, savų kandidatų nekeliame.

-          Tuomet, esate viskuo patenkinti, nekyla bendruomenei finansinių sunkumų?

-          Pinigų mes dabar neprašome. Žinote, jau nuo senų laikų sentikiai Lietuvoje stengiasi savarankiškai tvarkytis. Ir tikrai nemaldauti valdžios, kad ji kažką duotų. Turi pats suktis. Mes vieninteli kartą prašėme koplyčios atstatymui ir tiek. O kaip patys žmonės mato, kad už jų pinigus yra kažkas daroma, tuomet jie aukoja. Mes niekada nei vaikštom nei prašom, žmonės patys ateina į koplyčią ir aukoja. Kartais net randame už durų užkištų pinigų.
(red. Įsiterpia p. V.Abramovas) Tačiau vienas prašimas pas mus yra, keliuką užasfaltuoti. Nors prie kapinių, 300 m. Kad nedulkėtų ir purvo tiek nebūtų. Tačiau Zarasų raj. savivaldybė paskaičiavo, kad šalia gyvena nedaug žmonių, todėl neapsimoka.

-          Matant kaip gražiai esatę susitvarkę, peršasi išvada, kad sentikiai labai dosnūs žmonės?

-          Mums nesvarbu kas kiek aukoja. Svarbu aukoti tiek kiek gali. Šalia kapinių turime skelbimų lentą, kurioje paaukojęs žmogus užsirašo. Svarbiausia, kad žmogus dalyvauja, domisi ką mes čia darom, ką veikiam. Vietiniams svarbu, kad jie mato kur aukos yra panaudotos.
Kryžius labai daug kainavo, apie 12 000 tūkst. litų. Rinkome lėšas kapinaičių vandentiekiui, maldos namų elektrifikacijai. Matėme Solovkų salyne kiek daug sentikių kryžių yra, tuomet bendruomenė nutarė statyti kryžių, tokio kryžiaus Lietuvoje nėra. Dabar statysime naują kryžių, kuris kainuos 4 000 tūks. litų. Šiandien visi sudėtingiausi darbai jau padaryti, kryžius pastatytas, takeliai kapinaitėse nutiesti, koplyčia, tvora, vartai jau pastatyti. Tokių kapinaičių vartų Lietuvoje nėra, dabar jau Švenčionyse tokius statys. Žinote, autentika kainuoja. Kaip pirmąjį kryžių statėme, daug ko nežinojome. Reikėjo važinėti, domėtis kaip turi jis atrodyti, juk svarbi simetrija, simboliai. O dabar jau viską žinome, meistrams jau viskas aišku, todėl bus žymiai lengviau.

-          Ar daug, šiuo metu, sentikių gyvena Degučiuose?

-          Daugiau katalikų. Rasti tikrą sentikį nebūtų lengva. Sentikiai, kaip ir visa Lietuva, gyvena panašiai, ir geria ir išsibarstę esą, visokių yra. Bet mes džiaugiames, kad ir geriantys ateina į pamaldas, vis apsiprausę, apsirengę tvarkingai. Žmonės gyvena kaip ir visur, nelabai yra kam ir melstis, močiutės senos, sunkiai bepaeiną, jas reikia vežti į Zarasus. O pas mus koplyčioje meldžiamės tik per didžiąsias šventes. Kiekvieną sekmadienį pamaldos čia nevyksta.

-          Kokias religines šventes švenčia sentikiai?

-          Velykas, Kalėdas, Sniegines. Pas mus daugiau pasnykų. Žinote, ne tik šventės, bet ir maldos yra panašios, tik mūsiškės vyksta senąją rusų kalba. Pas mus šiek tiek kitaip su Vėlinėmis, mes minime ją keturis kartus per metus. Per tas dienas negalima kelti vestuvių.

-          Kas skiria sentikius nuo stačiatikių?

-          Kitaip žegnojamės, rašome ir skaitome senąją slavų kalba, giedame kitaip. Skiriamės šventosiomis knygomis, liturgija. Stačiatikių popai yra išsilavinę, baigę mokslus, o mūsų ne. Tiesiog savo tarpe atrinkdavo žmogų, kuris mokėjo geriau melstis, skaityti, rašyti. Todėl mes labiau išlaikę autentiškumą, jokių naujų vėjų nepriėmėme. Neseniai Turmante mirė šventikas, sentikiai išsirinko naują. Reikia, kad pamaldus žmogus būtų, labiau išsilavinęs nei kiti, mokėtų senąją slavų kalbą.
Dabar ateina visai kiti laikai, stačiatikių šventikai vis dažniau pasisiūlo senąją slavų kalba palaikyti pamaldas mums, bet mūsiskiai labiau užsidarę, tam prieštarauja. Stačiatikiai vis labiau nori su mumis bendrauti, bet mūsiškiai nei už ką.

-          Jūsų nuomone, sentikiai uždari žmonės?

-          Nemanau. Anksčiau gal ir taip. Aš prisimenu savo senelę, tai ji vis apie savo puodelį kalbėdavo, kad kitos tikybos žmogui jo neduoti. Dabar jau šito nėra. Na, mūsų giedoriai laikosi šiokios tokios distancijos. Tačiau tikrai nėra uždarūs.

-          Žinome, kad egzistuoja giedorių mokykla, kurioje mokoma giedoti senąją slavų kalba?

-          Taip, pati pagrindinė mūsų mokykla yra Rygoje. Ten net šventikai važiuoja mokytis. O Vilniuje paprasčiau. Ten paprasti žmonės tiesiog augina savo giedorius. Ten vyksta užsiėmimai sekmadieniais. Reikia mokyti jaunimą senosios slavų kalbos, nes žmonės jos nebemoka.

-          O Jūsų maldos namuose giedama, vietiniai sentikiai moka senąją slavų kalbą?

-          Gieda tik giedoriai, paprasti žmonės gali giedoti, bet nemoka. Todėl meldžiasi. Rasti giedorių, mokančių senąją slavų kalbą, labai sunku. Čia labai sunkus darbas, kuomet žmogus miršta iš karto pradedame melstis. Dieną, naktį skaito ir skaito šventą raštą. Iki pat laidotuvių meldžiamasi. Pabandyk tiek išstovėti, ne visi gali tai daryti.

-          Gal galėtumėte papasakoti apie sentikių apeigas?

-          Kuomet žmogus miršta jis aprengiamas tokiu chalatu, be jokių sagų, su gobtuvu.  Pašventinus kūną, jis yra suvystomas ir uždengiamas karstas. Beabejo, sunkiausia kuomet žmogus miršta, bet laidojimo biurai šiandien jau turi visko ko reikia. Anksčiau neturėdavo. Pas mirusįjį turi būti ilgi, kaip ir naktiniai, marškiniai. Paskui serafanas ant viršaus, balta skara. O vyrams siuvamas juodas chalatas, apatinės kelnės, marškiniai. Ir iš drobulės padėtas savanas, kuriuo po pamaldų žmogų suvysto. Šventikas nesimels, jei nebūsi aprengtas kaip dera. Laidotuvių metu vyrai ir moterys būtinai turi apsirengti taip kaip dera. Pamenu, mano dėdė su kaklaraiščiu kartą buvo atėjęs, tai kaip šventikas pamatė pradėjo bartis.

-          Jūs laidojate žmogų kojomis į paminklą?

-          Taip. Tokia istorija yra, kuomet ateis prisikėlimas - įsitversi rankomis į paminklą ir atsikelsi. Čia močiutės taip pasakoja.

-          Sentikiams labai svarbios ikonos, ar tiesa, kad kiekvienas sentikis turi turėti ikonų namuose?

-          Taip. Pas žmogų būtinai turi būti ikonų. Įėjus į sentikio namus, būtina pasimelsti prie ikonos. Tik paskui pasakyti „Laba diena“.  Kryžiai, ikonos turi būti rytuose. O jei jau žmogus neturi ikonos, turi išsitraukti kryželį nuo kaklo ir žiūrėdamas į jį melstis.
Matote, mūsų maldos namuose taip pat yra ikonų. Jos nėra vertingos, nes nėra senos. Tačiau jos visos mums labai brangios, nes tikinčiųjų atiduotos.

-          Ar įmanoma atsiversti į sentikių tikėjimą?

-          Taip. Reikia pasikrikštyti ir gali išpažinti sentikybę. Nors Šv. Rašte parašyta, kad kuo esi pakrikštytas, tuo ir turėtum būti. Bet čia visuose tikėjimuose taip. Bet krikštijasi ir suaugusieji. Tačiau nemažai išeina iš sentikių. Visagine daug sentikių perėjo į stačiatikybę. Paprasčiausiai žmonėms važinėti reikia, ne kiekviena močiutė gali sau leisti važiuoti į Turmanto sentikių maldos namus. O stačiatikiai nieko nesako, tu žegnokis kaip nori, jie visus kviečia.

-          O kaip dėl politinio susipriešinimo? Ar negalvoja žmonės, kad jūs esate prorusiški?

-          Mes nepamename patys kada Rusijoje paskutinį kartą buvom. Mes kai ten nuvažiuojam, tai mus laiko lietuviais. Mes džiaugiamės, kad mus čia priima ir mūsų neišskiria, mes esame čia vietiniai. Aš visada būdama mokytoja sakydavau, kad gėda nekalbėti lietuviškai gyvenant Lietuvoje.

-          Kokia kalba kalba Lietuvoje gyvenantys sentikiai?

-          Na, jų yra visokių. Vieni rusiškai, o kiti lietuviškai. Kaip kam lengviau. Dažniausiai abejomis kalbomis moka, bet yra, kad ir rusiškai nebemoka, o tik lietuviškai.  Štai Visagine yra tokia norma, kad jeigu eisi į Lietuvių mokyklą, tai daug ką prarasi, neteksi kažko savo, bet iš savo patirties sakau, kad viską turiu, viskas liko ir dar tik geriau mokėt kuo daugiau kalbų.

-          Norint laidoti žmogų Degučių kapinėse, kieno reikia atsiklausti?

-          Seniūno, jis turi žinot, nes jis atsakingas. Labai geras seniūnas, viską sutvarko, kai mes patys čia nespėjam. Kryžių padėjo pastatyti, per šventes aptvarko aplinką. Štai vakar laidojo vieną iš Zarasų, bet laidoja ir iš kitur.

-          Koks sentikių požiūris į alkoholio vartojimą?

-          Pas mus griežtai draudžiama, kai mes susirenkam, tai nevartojam jokių gėrimų ir rūkyti negalima. Jeigu laikaisi, aišku, visų tų tikėjimo dogmų.

-          Ar šventikai leidžia fotografuoti maldos namuose?

-          Dažniausiai leidžia, bet ko labiausiai bijo, tai ikonų vagysčių. Pavyzdžiui Lenkijoje ikonos yra sekcijoje. Jas atidaro kai meldžiasi, o kai baigia, tai uždaro.

-          Ačiū už pokalbį.

 
Baigus pokalbį, Jekaterina ir Vladimiras Abramovai aprodė mums sutvarkytas Degučių sentikių kapinaites, paaiškino paminklų ir kryžių simbolių prasmę ir pasiūlė susitikti su Degučiuose gyvenančiais sentikiais. Nuvykome pas Degučiuose gyvenantį sentikį menininką, kurio žemės sklype statomas naujas sentikių kryžius. Kryžius primins sentikiams apie kadais čia buvusius sentikių maldos namus, iš kurių likę tik pamatų akmenys. Vėliau „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkė mus pakvietė aplankyti Degučiuose gyvenančią sentikių šeimą, kurioje nuo seno puoselėjama sentikystės tradicija. Pokalbio eigoje, sužinojome, kad kalbintos moters vyro tėvas buvo sentikių šventikas, todėl šeimoje gausu sentikystės atributų.

Picture











Sentikių maldos namai

Pokalbis su Degučiuose gyvenančia sentikių šeima

 
-          Iš kur Jūs esate kilusi?

-          Visai netoli nuo čia, ne iš pačių Degučių, bet iš Zarasų rajono.

-          Gal galėtumėt papasakoti savo šeimos istoriją? Ar jiems teko bėgti iš Rusijos (red. Carinės Rusijos laikotarpiu. Dėl sentikių persekiojimo dalis sentikių bėgo į Vakarus)?

-          Iš mano pusės niekas nebėgo, mano giminaičiai visi vietiniai. Aišku gal jie kažkada atvyko čia. Proseneliai nežinau kaip, bet seneliai tai jau Degučių parapijos gyventojai. Mano tėvo tėviškė čia, o mamos už Zarasų, Antazavės apylankėje. Tai aš čia jau tikrai vietinė.

-          Ar sovietmečiu nekilo jokių problemų dėl tikėjimo, nes kaip žinia Komunistų partija vykdė ateistinę politiką?

-          Niekur nesislapsčiau, nebuvau jokia partinė ir nebuvo man tada jokių problemų. Tada manęs niekas nevarė ir dabar niekas nevaro. Lankau bažnyčia pagal savo galimybes. Labai dėkoju pirmininkei, kad sutvarkė mūsų koplytėle ir vyksta šventės, iškilmės.

-          Kiek Degučiuose yra sentikių? Ar nebūtinai tik jūsų miestelio gyventojai renkasi į mišias?

-          Labai nebedaug. Pas mus renkasi ir atvažiuoja iš visur, ir iš Latvijos ir iš Rusijos. Kas kur išvažiavę ir kieno čia likę kapai, tai tie ir lanko.

-          Kalbant apie Jūsų vaikus, ar jie sentikiai? Ar jie patys nori būti jais, neteko versti?

-          Viešpatie, aišku, kad jie patys, nevertėm niekada. Sūnus, tai žinot, gyvenam Lietuvoj, tai jis mato daugiau lietuvių katalikų, bet savo tikėjimo neatsisakė. Visi baigę mes lietuvių mokyklą, tik vyras rusų baigęs ir blogiau kalba lietuvių kalba. Degučiai ankščiau buvo labiau rusų kaimas, tai ir tikėjimą lengviau išlaikyti buvo.

-          Po nepriklausomybės čia viskas pasikeitė?

-          Taip, visi išsilakstė, su darbo vietomis blogai, uždarė mokyklas ir paliko tik pradinę. Paštas bedirba 2 valandas, dar yra parduotuvė. Jaunimo nebėra čia beveik, tik nuo sovietmečio likę tie, kurie turėjo bent kokį ūkį.

-          Ar pati giedate mišių metu ir ar tai sunkus darbas?

-          Ne, pati negiedu. Labai sunku, ne šiaip čia. Dar reikia sugebėti paskaityti tą seną raštą, ne visi sugeba.

-          O kur randate giesmininkų?

-          Zarasuose yra, kurie specialiai moka, kurie bažnyčiai gieda. Per laidotuves ilgokai gieda. Labai mūsų sunki malda, kaip miršta tai taip ir gieda. Prasideda mūsų mišios nuo 6 valandų ryto ir baigiasi kokia 12 dienos. Labai sunkus tikėjimas. Viskas vyksta stovint. Kitur suolų išvis nebūdavo. Per Kalėdas, Velykas reikia ir visą naktį išstovėti.

-          Kokia Jūsų nuomonė apie mišrių tikėjimų šeimas?

-          Aišku, aš norėčiau, kad mano šeimoje būtų viena religija. Mums ir patiems lengviau, nes mažiau švenčių, o čia reiktų gerbti žmogų ir ruoštis jo tikėjimo šventėms.

-          Ką norėtumėt atgaivinti sentikybėje?

-          Norėtųsi tokio kaip Kalėdojimo, nebėra to. Svarbiausia, kad nebėra kam. Nebėra šventikų, nebėra kam mokytis. Yra ten Rygoj ta mokykla šventikų, bet iš mūsų jaunimo ten niekas nenori važiuoti.

-          Ar šiuo metu įžvelgiat kokių jaunų žmonių, kurie galėtų būti šventikais?

-          Žinokit ne, dabar nėra jokių pasišventusių tokių jaunų žmonių. Tas mūsų tikėjimas yra senas ir mūsų mokslas yra sunkus. Pas mus galima kunigams tuoktis, bet nepritraukia vis tiek jaunimo. Galima tuoktis vieną kartą, o jeigu antrą kartą nori tuoktis tai tada jis jau nebe šventikas.

-          Ankščiau  Degučiai buvo sentikių kaimas, bet buvo ir lietuvių. Nebuvo trinties tarp tikėjimų?

-          Aišku, kad buvo. Buvo ir tų (red. žmonių) blogų, buvo ir tų (red. žmonių) gerų. Viskas nuo žmogaus priklauso. Buvo įvairių maišytų šeimų. Aišku buvo tokia tradicija, tėvai neišmokė manęs to tokio tikrojo tikėjimo, kuris turėtų būti. Mano tėvai buvo beraščiai, o štai kai apsivedžiau, tai vyro tėvas nenorėjo sūnaus pamokyti to mokslo. Tai taip, kad ką žinom tą darom.

-          Kokios trukmės Jūsų pamaldos?

-          Pavyzdžiui sekmadienį nuo 6 val. ryto iki 11 val., o per šventes net ir iki puse 1 val., o vakarais kokia 20 minučių maldelė sukalbam ir reikia būtinai žvakutę uždegti. Poteriai, pamaldos vienodos kaip ir stačiatikių. Skiriasi giedojimas.

-          Anot Jūsų, sentikybėje vyrų ir moterų teisės vienodos?

-          Pas mus moterys turi būti truputi žemiau negu vyrai. Mes turim tokią didesnė pagarbą vyrui. Pirma reikia rašyti vyro vardą ir pavardę, o po to moters. Moterys meldžiasi kairėje pusėje maldos namuose, o vyrai dešinėje pusėje.

-          Kaip išsilaiko Jūsų šventikai?

-          Tik iš aukų. Jie labai liūdnai gyvena, nes mažai žmonių meldžiasi ir mažai surenka čia tų aukų. Dažniausiai jie būna pensininkai, tai ir dar pensija gauna. Nėra hierarchijos kaip pas katalikus. Senais laikais reikdavo aukoti apie 10proc. savo lėšų.

-          Ačiū už pokalbį. 

Baigus pokalbį, šeimininkai parodė namuose esančias ikonas, kryžius ir kitus religinius atributus. Tačiau labiausiai nustebino turima sentikių religine knyga, parašyta senąją slavų kalba, išleista 1860 m. Šeimos siekis restauruoti turimas religines knygas. 
Picture












Sentikių religinė knyga

Degučiuose praleidome visą dieną. Atsisveikinę su mus priėmusia sentikių šeima ir „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke Jekaterina ir jos vyru Vladimiru Abramovais patraukėme atgal į Vilnių. Sulaukėme kvietimo sugrįžti į Degučius pavasarį.

Autoriai: Vilniaus Universiteto studentai – Liutauras Vičkačka ir Vytautas Butkus. 

    apie projektą

    Blogas, sukurtas studentų, studijavusių antropologijos įvadą Vilniaus Universitete.
    Nenorėdami dėti savo darbų į stalčių, jais norime pasidalinti vieni su kitais, o taip pat ir su tavimi, mielas svety.
    Skaityk, džiaukis, grožėkis ir komentuok. Bet nesikeik. Diskutuok ir tau bus atsakyta.

    Vėliausi Įrašai

    January 2014

    Kategorijos

    All
    Aborigenai
    Degučiai
    Sentikiai