Žodis „tatuiruotė“ (wénshēn – marginti kūną) į rašytinę Kinijos istoriją buvo įvestas Hanų dinastijos valdymo laikotarpiu (206 m. pr. m. e. – 220 m.). Nors yra ir keli kiti terminai apibūdinantys tatuiravimą (lou shen- graviruoti kūną; xiu mian – ornamentuoti veidą), tačiau plačiai priimta, kad wénshēn yra labiausiai tinkantis terminas, nes būtent jis yra dažniausiai aptinkamas senoviniuose tekstuose (Krutak 2009).

Hanų dinastijos valdymo laikotarpiu tatuiruotės buvo siejamos su etninėmis mažumomis ir kitataučiais. Hanai save laikė vieninteliais tikrais kinais, o visus kitus, kurie pjaustydavosi, žalodavosi ar tatuiruodavosi savo odą nuolatinėmis žymėmis laikė pirmykščiais žmonėmis. Kitaip tariant, jei buvai ne Hanas, buvai laikomas necivilizuotu ir galimas daiktas suvokiamas kaip šalies priešas. Tai galima pastebėti iš išlikusių trečiojo amžiaus prieš mūsų erą rašytinių šaltinių: „Jei ponas yra agresyvus ir nori pakilti į valdžią, jo žmonės bus priversti jam tarnauti. Tada jie mylės mane, kaip tėvai myli savo vaikus. Aš jiems kvepėsiu irisu ir epidendru.  Jie nusisuks nuo savo pono ir žvelgs į jį taip, lyg jis būtų tatuiruotas, jie žiūrės į jį kaip į priešą“ (Reed 2000).

Iš vėlesnių tekstų galima spręsti, kad vienintelės priimtinos tatuiruotės Kinijos visuomenėje buvo tos, kuriomis buvo baudžiama už vagystes, svetimavimą ar kitus rimtus nusikaltimus. Septinto-aštunto amžiaus prieš mūsų erą „Traktate apie baudimą“ rašoma apie penkis šimtus nusikaltimų baudžiamų tatuiruotėmis(Reed 2000). Šiuose tekstuose naudojamas „rašalo nusikaltimų“ terminas, o nusikaltėliai buvo ne tik tatuiruojami, bet ir ištremiami: „užtikrinti, kad susitepęs asmuo būtų perkeltas kuo toliau nuo įstatymų besilaikančių, civilizuotų žmonių“.

Tų laikų religiniai įsitikinimai taip pat traktavo dirbtines kūno žymes kaip amoralų ir neigiamą reiškinį. Konfucijaus moraliniai principai skatino atsisakyti bet kokių nuolatinių kūno modifikacijų, nes vaikas turi gerbti tėvus ir protėvius, o jo kūnas turi likti toks, kokį jam suteikė gimdytojai. Prie neigiamo požiūrio į kūno modifikacijas galėjo prisidėti ir budistų reinkarnacijos idėja ir kūno tyrumo išsaugojimas.

Šie neigiami požiūriai  tęsėsi iki pat Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 metais. Nuo tada komunistinė valdžia vykdo „prietarų panaikinimo“ ir „vyraujančių papročių keitimo ir socialinių tradicijų pertvarkymo“ programas. Šie įstatymų rinkiniai taikomi prieš penkiasdešimt šešias etninių mažumų grupes Kinijoje ir smarkiai prisidėjo prie tradicinių tatuiruočių papročių nykimo.

Pirmosios tatuiruotės Kinijoje

Nuo 1970 –tųjų metų pabaigos šiaurės vakarų Kinijoje buvo atrasta šimtai mumijų, dalis kurių byloja apie aukšto lygio tatuiruočių kultūrą. Dar prieš rašytinių šaltinių atsiradimą Kinijoje šie keliaujantys prekybininkai skverbėsi į vakarinę šalies dalį. Manoma, kad pirmieji iš jų, keliaudami arkliais, skverbtis į Kiniją pradėjo prieš 5500 metų. Nors tiksli jų kilmė nėra nustatyta, yra manoma, kad šie keliautojai kilę iš pietinės, centrinės ir vakarinės Azijos. Jų drabužių liekanų tyrimai atskleidė ryšius su Kaukazo ir Europos regionais, todėl manoma kad jų kalba priklausė indoeuropietiškajai kalbų šeimai (Krutak 2009). Taip pat yra tikėtina, kad šie vakariečiai atgabeno vežimą, ratą, bronzos metalurgiją, ir galbūt net raštą bei chirurgines technikas į Kiniją.

Tačiau neskaitant rastų mumijų ir žymių ant jų mumifikuotų kūnų yra žinoma labai mažai apie tų laikų tatuiravimo tradicijas. Yra žinoma, kad ankstyviausios tatuiruotės siekia antrą tūkstantmetį prieš Kristų ir atvaizduoja saulės motyvus. Panašios saulę garbinančios žymės yra randamos išraižytuose akmenyse centrinėje ir pietinėje Azijoje.  Šie motyvai randami ir ant išlikusių Kaukaziečių arklių apynasrių, kurie vienu iš savo garbinimo objektų laikė saulę (Krutak 2009). Saulės motyvai kūno dažų pavidalu rasti ir ant prieš 3800 metų mirusio kaukaziečio mumijos.

Kita Kinijoje rasta 3500 metų datuojanti moters mumija yra išpuošta sudėtingais tatuiruočių raštais. Atbulos „s“ formos ženklų serijos, kartu su kitais rašto simbolius primenančiais ženklais, puošia mumijos plaštakas. Ši neištrinama kaligrafija primena senovinius Kinijos rašto ženklus, todėl tai galėtų būti kažkokia teksto forma. Ir tai nėra vienintelės ant šios mumijos rastos kūno žymės. Ant jos kaktos ištatuiruotos kelios apskritimo formos žymės.

Hainano salos gyventojų tradicinės tatuiruotės

Hainane per tris tūkstančius metų gyveno Li tauta. Li šimtmečius Kinijos mokslininkų buvo laikomi „tatuiruotaisiais“, „randuotąja rase“ ar tiesiog civilizacijos nepaliestais laukiniais. Jie, kartu su kitomis primityviomis laikytomis pietvakarių Kinijos gentimis, tokiomis kaip Miao, Yao, Lolo ir Shan buvo vadinami „pietiniais barbarais“. Kiniškas Li simbolis reiškia juodą spalvą, tam įtakos galimai turėjo Li tatuiruočių papročiai.

Šiandien, kaip ir praeityje Li propaguoja animizmu paremtą religiją garbinančią protėvius ir gamtą. Jie tiki, kad kiekvienas matomas ir nematomas objektas visatoje turi sielą ir yra nemirtingas. Akmenys ir uolos yra ypatingai svarbūs, nes Li tiki, kad juose gyvena žemės dievas. Beveik kiekvienoje gyvenvietėje yra po šventyklą pripildytą įvairiausių formų ir dydžių akmenų. Li šventais laiko ir kalnus, ypač Penkių Pirštų kalną. Kylant ar leidžiantis kalno šlaitu negalima garsiai šnekėtis ar nenumaldomai kosėti, nes tai gali nepatikti kalno dvasiai. Draudžiama verkti ir atsigręžti, tiek kylant tiek leidžiantis (Liu 1939). Yra tikima, kad šių taisyklių nesilaikymas gali supykdyti kalno dvasias, o šios nusižengusiuosius baudžia užsiundydamos nuodingas gyvates ir kitus laukinius gyvūnus.

Yra manoma, kad Li į Hainaną atyko iš Kinijos, bet kitas kilmės mitas teigia, kad Li „tėvas“ atvyko iš centrinio Vietnamo. Šis mitas yra svarbus, nes gali būti susietas su paukščių motyvais Li tatuiruotėse.

Mitas: „Kadaise Chiung-chou miesto vakaruose stovėjo Li Motinos šventykla. Griaustinio dvasia ant Li Motinos kalno padėjo kiaušinį iš kurio gimė moteris. Vyras iš Kao-Chi(arba Vietnamo), ieškojęs kvapniųjų augalų, perplaukė jūrą, kad nusigautų į Hainaną. Ten jis sutiko iš Griaustinio dvasios gimusią moterį ir ją vedė. Iš jų vaisingos santuokos gimė daugybė vaikų ir anūkų. Ta moteris buvo Li Motina. Mitas teigia, kad senovėje Li priklausė paukščių ir žvėrių rasei. Kadangi Li yra kilę iš paukščių, jų būdas skiriasi nuo paprastų žmonių, ir jie nuo seno yra įtakojami gamtos.

Dar vienas Li mitas teigia, kad po didelio tvano išgyveno tik du žmonės, motina ir sūnus. Dievų paliepta moteris tatuiruotėmis išmargino savo kūną, kad sūnus jos nepažintų, ir žemė vėl būtų apgyvendinta.

Kitas Li tautos mitas pasakoja apie pirmąjį Li vaiką, kurio motina mirė netrukus po jo gimimo. Vaikas buvo pasmerktas mirčiai, tačiau jį išgelbėjo laukinė gegutė, kuri jį maitino grūdais ir vandeniu. Todėl moterys margina savo kūnus, kad išliktų margos kaip gegutės ir įtiktų savo gamtiškiesiems protėviams. Mergaitėms sulaukus paauglystės būdavo tatuiruojami jų sprandai ir kaklai. Tatuiruotės simbolizuodavo merginų brandą, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir tai, kad jos jau yra pasiruošusios vedyboms. Taip pat buvo tikima, kad šie kūno ženklai leis mirusiems protėviams lengviau pažinti tatuiruotėmis išmargintas moteris pomirtiniame pasaulyje.

Li tatuiravimo reikmenis sudaro rotango (palmių rūšis) adata įtaisyta į bambuko lazdelę ir kitas medinis įrankis kuriuo suduodama per lazdelę su adata. Pigmentas gaminamas iš vietinio dažinio braivėlio. Tatuiruočių ornamentai pirma trafaretuojami prieš odos pradūrimą adata. Tatuiruotes darydavo tik moterys. Li moterų naudojami raštai smarkiai skiriasi tarp skirtingų genčių. Šių ornamentų motyvai kyla iš įvairių augalų, gyvūnų ir toteminių klanų simbolių, kurie yra perduodami iš kartos į kartą (Liu 1939).

Vedybų tarp skirtingų gyvenviečių narių metu, nuotaka buvo tatuiruojama jaunikio klano tatuiruočių ornamentais. Iš moters tatuiruočių galima pasakyti iš kur ji kilusi, kokia yra jos socialinė padėtis ir asmenybė (Liu 1939). Li tautos manymu nevedusiai moteriai tatuiruotis rankas yra nepadoru. Li tautoje tatuiruotės labiau paplitusios tarp moterų, vyrai, dėl medicininių tikslų, tatuiruodavosi tris mėlynos spalvos žiedus ant riešų. 

Taivano salos gyventojų tradicinės tatuiruotės

Pirmieji rašytiniai šaltiniai kuriuose yra minimi Taivano tatuiravimo papročiai datuoja septintą amžių prieš mūsų erą. Nors duomenų apie tai yra nedaug, yra manoma, kad tatuiravimo tradicijos Taivane atsiado tuo pačiu laikmečiu kaip ir Hainane.

Tarp daugumos Taivano genčių buvo įprasta atskirti nukauto priešo galvą nuo kūno. Vietinių galvažudžių aukomis dažniausiai tapdavo Hanų kolonistai, nes vietiniai juos laikė savo priešais. Galvažudžių tatuiruotėse buvo plačiai naudojami abstraktūs gyvačių motyvai. Viena iš šių gyvačių šimtažingsnė angis. Vietiniai tikėjo, kad ji yra gyvybės dvasia, aukščiausia iš visų dvasių ir yra Paivanų (Taivane gyvenanti gentis) sargas. Tarp Taivano galvų medžiotojų buvo paplitusios ir antropomorfinės, žmogaus pavidalo tatuiruotės, kurios simbolizuodavo nukautus priešus (Krutak 2009). Taivaniečiai tikėjo, kad jų protėvių dvasios gyveno jų peiliuose, skirtuose atskirti priešų galvas nuo jų kūnų. Šie peiliai gentyje buvo perduodami iš kartos į kartą. Paivanai nevisada tatuiruodavosi po priešų nukirsdinimo. Kariams, kuriems pasisekdavo nugalėti priešus, būdavo įteikiamos specialios kepurės, nuaustos genties moterų.

Vyrai ir moterys odą margino skirtingomis žymėmis, pagal savo socialinį statusą. Tatuiruotes paprastai būdavo „dėvimos“ Paivanų diduomenės kaip privilegija, tačiau nekilmingi žmonės galėdavo „įsigyti“ teisę tatuiruotis gavę leidimą iš savo gyvenvietės vadovo (Krutak 2007).

Taivane tatuiruočių meistrės, kaip ir Hainane dažniausiai buvo moterys, kurios savo profesiją paveldėdavo per šeimos liniją. Kiekvienoje gyvenvietėje buvo po vieną ar du tatuiruočių meistres, kurios priklausė aristokratų giminei ir taip pat buvo šamanės (kitaip nei Li tautoje kurioje šamanai buvo vyrai). Paivanų tatuiruotojai imdavo mokestį už tatuiruotes, išskyrus tuos atvejus, kai būdavo tatuiruojami genties vado šeimos nariai. Kaina priklausė nuo rašto sudėtingumo ir pasirinkto dizaino. Vyro krūtinės, nugaros ir rankų tatuiravimas kainavo vieną kiaulę, du geležies grėblius, keturis juosmens peilius, kirvį, vieną audeklo ritinį, porcelianinį dubenį ir butelį vyno (Krutak 2009).

Paivanų tatuiravimo meistrai naudojo bambuko plaušus arba žolės stiebus kaip liniuotes, peilio nugarėlę padengtą suodžiais naudojo vietoj pieštuko norimiems motyvams pavaizduoti. Tatuiravimui naudojamos adatos buvo surišamos poromis lino siūlu ir įstatomos į bambuko lazdelę. Mažu peiliu buvo suduodama  per lazdelę su adatomis suteptomis iš suodžių pagamintu pigmentu, o įrankio rankena buvo naudojama nuvalyti likusį pigmentą ir kraują. Prieš plieninėms adatoms atkeliavus į Taivaną vietiniai naudojo kalnų apelsino spyglius kaip adatas.

Kaip ir kitos pietryčių Azijos kultūros, Paivanų vyrai ir moterys tatuiravosi žiemą, tikėdami, kad sausesnio oro žaizdos sugis greičiau. Tatuiravimo ritualas buvo atliekamas tam tikslui pastatytoje lūšnelėje. Norint išvengti neprašytų svečių, prie durų buvo įsmeigiamas bambuko stiebas. Vyrai tatuiravimo metu galėdavo sėdėti atsilošę, tačiau moterys, kurioms būdavo tatuiruojamos rankos turėdavo sėdėti išsitiesusios. Kiekvienas tatuiruotės elementas būdavo tatuiruojamas iki trijų ar keturių kartų, kol pasidarydavo pakankamai ryškus. Prieš ritualą, tatuiruotės užsakovas turėdavo gyvenvietės vadui pateikti ceremoninius gėrimus, nes būtent vadas nustatydavo dieną tinkamą tatuiravimui (Krutak 2009). Aukos taip pat buvo teikiamos ir dvasioms bei protėviams. Tatuiravimo metu tatuiruotojas kramtydavo betelio riešutus ir jų sultis kartu su seilėmis tepdavo ant tatuiruojamos vietos.

Taivano moterys tatuiruodavosi rankas, nugaras, kelius ir šlaunis. Didžiąją dalį naudojamų dizainų sudarydavo linijos ir taškai. Vyrai tatuiruodavosi krūtines, nugaras, rankas, kelius ir šlaunis. Kartais buvo naudojami realistiški motyvai, pavyzdžiui žmonių galvos, žmogiškos figūros, gyvačių bei saulės motyvai.

Rukai gentyje šamanės taip pat buvo moterys. Prieš tatuiruojant pirmąsias žymes, maldos ir aukos (stiklo karoliai ir betelio riešutai) buvo skiriamos dvasioms, kad šios apsaugotų tatuiruojamąjį nuo piktųjų dvasių, kurios yra sužadinamos praliejant kraują. Prieš ceremoniją buvo draudžiama turėti lytinių santykių, nebuvo galima tatuiruoti, kai gyvenvietėje yra miręs žmogus. Prieš tatuiravimą nebuvo leidžiama valgyti mėsos ir vilkėti raudonos spalvos drabužių.

Kita Taivane gyvenanti gentis, Atayalai, kaip ir Paivanai žymėdavo laimėtą kovą ir nukirsdintą priešą tatuiruotėmis. Atayalų kariai dažniausiai tatuiruodavosi kaktos sritį, smakrus ir liemenis. Kariai turintys penkias ar daugiau priešų galvų, pagal Atayalų paprotį, įgaudavo privilegiją tatuiruotis krūtinę ir plaštakas.

 Atayalai tikėjo, kad nukirsdintos priešų galvos skatindavo spartesnį gyvenvietės vaikų augimą:

„Jauniems vyrams grįžus iš mūšio buvo tatuiruojami jų smakrai ir kaktos. Net vykdami į kovą mūsų protėviai su savimi kartu pasiimdavo savo vaikus. Kiekvienam vaikui duodavo po vieną plauką nuo nukauto priešo galvos. Tuomet vaikai augo taip greitai kaip vėjas.

Kai męs grįžtam iš kovos, mus seka karo šauksmai. Grįžę namo, mes susirenkame į vietą skirtą nukautųjų galvoms ir dainuojam. Kitą dieną susirenkame bendriems šokiams ir sudedame galvas į galvų aptvarą. Į jų burnas visada įdedame ryžių blynelių, pagamintų mūsų žmonų. Po to šiuos blynelius suvalgo grįžusių iš galvų medžioklės vyrų vaikai. Ta proga męs gaminame sorų vyną ir einame į medžioklę. Vynui subrendus visi kaimelio gyventojai susirenka jo ragauti.“ (Krutak 2009).

Vienintelės mergaitės kurios galėjo tatuiruotis Atayolų gentyje buvo tos, kurios mokėjo meistriškai austi. Joms būdavo leidžiama tatuiruotis skruostus ir kitas kūno vietas. Jų skruostų tatuiruočių struktūra primena įstrižines Li genties moterų tatuiruotes. Nors Li genties moterų veido tatuiruotės yra minimalistiškesnės, galimas daiktas, kad abi veido tatuiruočių rūšys kilo iš to paties šaltinio.

Dulongų genties moterų tatuiruotės

Kinijos pietų provincijoje, Junane, prieš įsikuriant Kinijos Liaudies respublikai, tarp Dulongų genties moterų buvo plačiai paplitusios veido tatuiruotės. Dulongų gentyje mergaitės ankstyvoje paauglystėje būdavo tatuiruojamos savo gimtajam regionui būdingomis veido tatuiruotėmis.

Tiksli šių žymių paskirtis mokslininkams nėra žinoma. Yra spėjama, kad jos galėjo būti skirtos apsaugoti moteris nuo vergų prekeivių iš Tibeto ir kitų genties priešų, kurie grobdavo vietinių gyventojų moteris. Taip pat yra manoma, kad šios veido žymės galėjo būti vienas iš būdų, užkertančių kelią Dulongų genties moterims palikti savo gimtinę kalnuose ir migruoti į modernius miestus, kur dėl savo veido tatuiruočių jos būtų diskriminuojamos (McCabe 2008).

2003 metais Kinijoje vykdyto surašymo duomenimis, Junano kalnuose gyveno šešiasdešimt penkios tatuiruotos Dulongų genties moterys. Jų gyvenamo regiono dalis plyti keturių tūkstančių metrų virš jūros lygio aukštyje ir bent pusę metų yra smarkių pūgų atskiriama nuo likusio pasaulio. Dulongų genties moterų veido tatuiruotės yra nykstantis fenomenas. Per pastarąjį dešimtmetį moterų turinčių veido tatuiruotes skaičius sumažėjo iki mažiau nei trisdešimties. Paskutinė veido tatuiruotė buvo atlikta 1960 metais. Moterų, pažymėtų šiais veidą puošiančiais ženklais amžius svyruoja nuo septyniasdešimties iki šimto metų. Spartus tradicijų nykimas yra ne tik globalizacijos, bet ir Kinijos valdžios vykdomos politikos padarinys. Spartus tradicijų nykimas nutraukė genties ryšius su protėviais. Kadangi tatuiravimo ritualas nebuvo atliekamas ilgą laiką, buvo prarasta ir jo kilmės bei reikšmės istorija. Nei viena genties moteris negali pasakyti, kodėl paauglystėje buvo tatuiruojama. Vienintelis dalykas, kurį prisimena vyriausioji genties senolė, yra tai, kad ji buvo tatuiruojama kartu su dvejomis kitomis mergaitėmis, ir visos jos verkė, dėl nepakeliamo skausmo (Krutak 2009).

Dulongų genties moterų veido tatuiruotėse atsispindi drugio motyvai. Drugio kūnas ir antenos plyti nosies ir kaktos srityse, o sparnai plinta nuo skruostų per visą veido sritį. Drugio raštas, pasak vietinių moterų būdavo pasirenkamas ne vien dėl kosmetinių priežasčių. Drugiai Dulongų kultūroje yra asocijuojami su perėjimu iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį (Krutak 2007). Yra tikima, kad mirusių sielos transformuojasi į drugius. Nubraižius tatuiruotės trafaretą buvo tatuiruojama bambuko adata mirkant ją iš suodžių, vandens ir seilių gaminamame rašale. Tatuiravimas trukdavo iki septynių ar aštuonių valandų. Kelias dienas po tatuiravimo moterys negalėjo praustis ar valytis veido, baiminantis, kad tai gali pakenkti veido raštams. 
          Šaltiniai:

·         Krutak, L. (2009). Wen Shen : The Vanishing Art of Chinese Tribal Culture

·         Krutak, L. (2007). The Tattooing Arts of Tribal Women. London: Bennett & Bloom.

·         Liu, H. (1939). "Hainan: The Island and the People." The China Journal

·         McCabe, M. (2008). "Tattooed Women of Yunnan, China." Skin and Ink Magazine

·         Reed, C.E. (2000). "Early Chinese Tattoo." Sino-Platonic Papers




Leave a Reply.

    apie projektą

    Blogas, sukurtas studentų, studijavusių antropologijos įvadą Vilniaus Universitete.
    Nenorėdami dėti savo darbų į stalčių, jais norime pasidalinti vieni su kitais, o taip pat ir su tavimi, mielas svety.
    Skaityk, džiaukis, grožėkis ir komentuok. Bet nesikeik. Diskutuok ir tau bus atsakyta.

    Vėliausi Įrašai

    January 2014

    Kategorijos

    All
    Aborigenai
    Degučiai
    Sentikiai