Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės. Kultūros paveldas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kultūros paveldas su gamtos paveldu sudaro pasaulio paveldą.
Kiekviena šalis turi savo tradicijų, savo savitų patiekalų. Pasaulyje yra labai daug įvairių virtuvių, kiekviena turi tam tikrą savo paveldą,tradicinius patiekalus. Lietuva nėra išimtis. Ji taip pat turi savo kultūrinio paveldo tradicinius patiekalus. Lietuva nuo senų senovės yra garsi savo patiekalais, kurių atvykdavo ir dar tebeatvyksta paragauti iš įvairių pasaulio šalių žmonės.
Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.
Maistas ir valgymo kultūra Lietuvoje, kaip ir dauguma kitokių visuomenės reiškinių, buvo neabejotinai daugiakultūriai. Pažymėtina, kad maistas ir valgymo kultūra taip pat buvo ir socialinis reiškinys (maitinimosi produktai bei kokybė priklausė nuo turimų pajamų ir padėties visuomenėje). Socialiniu pagrindu Lietuvoje galima išskirti valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuves. Valdovo ir didikų virtuvėse ryškūs europinių – gotikinės, renesansinės, barokinės ir švietimo epochos virtuvių poveikis.
Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, neblogai žinomi iš XIX–XX a. pradžios valstietiškos virtuvės . X–XII a. atsiradę glaudesni baltų kontaktai su Rytų (Bizantine) krikščionybe galėję atnešti į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Neabejotinai tai įvyko LDK kunigaikščio Vytauto laikais, užėmus teritorijas Juodosios jūros pakrantėse ir įvykdžius šioje teritorijoje gyvenusių žmonių (totorių, karaimų) perkėlimą į Lietuvą. Persikėleliai atsivežė naujas žemės ūkio kultūras (agurkai) bei naujus maisto produktus. Kadangi totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami įvairiose ,dažniausiai strategiškai svarbiose Lietuvos vietose – jų auginamos daržovės, kulinarinis paveldas sparčiai plito. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).
XVIII-XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei nemenką įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles.
Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.
XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos virtuvė, paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje. Barokinėje virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti - jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių - kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai.
Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. liko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškaja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai.
Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena), ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.
Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).
Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.
Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.
Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.
Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt.
Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.
Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.
Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.
Istoriniuose šaltiniuose aptinkami lietuviškos virtuvės valgiaraščiai gali nustebinti ne tik įvairove, bet ir egzotika: minimas šafranas, imbieras, austrės, apelsinų žiedų uogienė...
Gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvę skyrė nuo valstietiškos. Tai – gotikinės virtuvės tradicija, o barokas ją tik tęsė. Kartais teigiama esą prieskonių gausa slėpdavo sugedusios mėsos skonį. Visiška netiesa! Lyginant prieskonių ir mėsos kainas, pastaroji buvo tokia pigi, kad sugedusią mėsą labiau apsimokėjo išmesti. Tiek gotikiniai, tiek barokiniai virėjai naudodavo itin daug prieskonių – jų gausa patiekaluose buvo vertinama kaip didiko galybės ženklas.
Pats seniausias desertas – vaisiai ir uogos, vyravę Jogailos desertų valgiaraštyje. Be to, žali žirniai ankštyse, kaip ir agurkai, tuo metu buvo priskiriami prie vaisių. Iš kai kurių maisto produktų pirkimo sąrašų galima spėti, kad Jogailos dvare vertinamas desertas buvo žali agurkai su šviežiu medumi. Dar vienas gotikinis skanėstas – mūsų žodžiais tariant – tirštas kompotas. Vėliau atsiranda cukatai, marcipanai. O miltiniai desertai LDK aptinkami tik renesanso pabaigoje. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Tortai pradedami kepti Bonos Sforcos laikais, tačiau į šiandieninius tortus jie nebuvo panašūs: tortu buvo vadinama bandelė su įdaru, kartais – net nesaldi, mėsiška ar su raugintais kopūstais.
Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių, tuo kad, joje yra regionai su savo tradiciniais patiekalais. Apžvelgsime Lietuvos regionų maisto patiekalų kultūrinį paveldą, kas kiekvienam regionui būdinga, kokie patiekalai laikomi jų tradiciniais, savitais, tik tam regionui išskirtiniais iš kitų.
Nors Lietuva yra palyginti nedidelė šalis, lankydamiesi skirtinguose jos regionuose netruksite pastebėti, kokia ji vis dėlto įvairialypė. Skirtingus Lietuvos kultūros ir paveldo bruožus, atspalvius suformavo permaininga mūsų šalies istorija. Tad atvykę į Lietuvą pamatysite, pajusite, išgirsite, patirsite visko po truputį iš skirtingų laikų ir epochų.
Nors Lietuva nedidelė, bet skirtingose etnografinėse srityse gyventojai maitinasi skirtingai, gardžiuojasi ne tais pačiais valgiais. Štai žemaičiai, gyvenantys Šiaurės Vakarų regione, yra didžiausi košių mėgėjai. Kiekvienas žemaitis mėgsta kanapių valgius ir kastinį – valgį iš sviesto ir grietinės. Aukštaičiai, gyvenantys Vidurio ir Šiaurės Rytų regione, labai mėgsta įvairius blynus, virtinius, iš varškės pagamintus valgius.
Dzūkai, gyvenantys pietryčių regione ir savo smėlėtose žemėse nuo seno auginantys grikius, iš jų pagamina labai daug valgių, skaniausių pyragų, dzūkiškai vadinamų babkomis. Gyvendami miškingame krašte, dzūkai yra nepralenkiami uogautojai ir grybautojai, o dzūkės šeimininkės – sumaniausios grybų paruošimo specialistės. Suvalkiečiai, gyvenantys pietvakarių regione, labiausiai mėgsta rūkytos mėsos ir tarkuotų bulvių valgius, riebią kiaulieną. Pajūrio ir pamario regiono gyventojams tradicinis kasdieninis maisto produktas yra žuvis.
Dzūkų virtùvė – pietryčių lietuvių etninės ir šnektų grupės – aukštaičių maistas, kuris žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių.
Nuo seno Dzūkija – miškų kraštas. Grybų ir uogų rinkimas buvo svarbiausias verslas. Ant kiekvieno dzūkų virtuvės vaišių stalo būdavo didžiulis grybų patiekalų asortimentas: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykėliai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnėliu, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grybų sūris, grietinėje troškintos voveraitės ir visaip kaip troškinti, kepti, marinuoti, rauginti, virti, troškinti kiti grybai (bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai), jais įdaromi pyragėliai, virtinukai.
Mėsa buvo sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Vertinama dzūkiška vytinta dešra, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainis, žuvienė arba raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, grietinėje slopinta kuoja, virtiniai su džiovintais baravykais, troškintas kiškis su grietinėje troškintais burokėliais, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpeliena su bobausių padažu, spanguolių kisielius arba čiobrelių arbata su viržių medumi, gerai atšaldyta naminukė, o grikiniai blynai, iškepti lydytame svieste ir patroškinti su grietine, būdavo patiekiami su džiovintų baravykų dažiniu.
Dzūkų virtuvėje dažniausiai verdamos sriubos, daržovės, valgomi pieno produktai, iš jų gaminami patiekalai.
Nuo seno Dzūkijoje valgomi blynai ant kopūstų lapų, įvairios košės su spirgučiais ar be jų, pieniška sriuba, virta ir troškinta kiaulienos taukinė su kopūstais ir krosnyje keptomis bulvėmis su lupenomis, virtinukai. Patiekalams gardinti naudotas peletrūnas prie varškės, gelteklė skaninant sriubas. Maistui buvo naudojamos nasturtų sėklos, medetkos, bijūnai.
Dzūkijos krašto žmonės gamina dzūkišką suktinuką su rūkyta šonine, dzūkiųkas salotas, ūkišką kepsnį su grybais, įvairius bulvinius blynus.
Pusryčiams patiekiami rūgštūs barščiai, kopūstai su mėsa, lašiniai, liesa sriuba (paprastai su mėsa arba balinta), kruopų bulvienė, morkienė, ropienė. Antrajam pusryčių patiekalui valgoma mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais, taip pat bandutės, kiaušinienė, prėskučiai.
Pietums siūloma pašildyta pusryčių sriuba, mėsa, kopūstai su džiovintomis žuvelėmis ir kita.
Pavakariams (dažniausiai vasarą) daug valgoma pieno produktų: sūris, sviestas, darytinis (varškė), geriama kava.
Vakarienei tenkinamasi kiek lengviau virškinamu maistu. Valgoma bulvienė, bulviniai ar miltiniai kukuliai, daržovių sriubos (lapienė, morkienė ir kt.), troškintos bulvės su salde, ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgusiu pienu.
Iš gėrimų dzūkai gerdavo girą, kisielių, kompotą, gaivą, natūralias sultis, vandenį arba pieną, dzūkišką naminukę. Alus Dzūkijoje nebuvo labai populiarus. Arbata dažniausiai būdavo čiobrelių ar kitų vaistažolių. Kava verdama iš maltų grūdų.
Aukštaĩčių virtùvė – didžiosios etninės lietuvių dalies, gyvenančios į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai, į pietus nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančios atskira tarme, grupės maistas, kuris labai įvairus. Jį sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai, tarmė ir pan.
Valstiečių šeima valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: pirkioje. Aukštaitijoje, kur pirkia sudarė galinę gyvenamojo namo patalpą, stalas stovėjo lygiagrečiai su galine siena. Vasarą stalas dažnai būdavo išnešamas į kiemą ar sodą.
Lietuviai visuomet mėgo skanų ir sotų maistą. Nuo senų senovės sakoma: kaip valgo, taip ir dirba. Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.
Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo XX a. pradžios.
Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai.
Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais.
Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena – šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena.
Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus. Mėgstamas ir obuolių bei uogų vynas.
Aukštaitija garsi įvairiais blynais.
Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais. Nuo seno patiekiamos įvairiausios alaus sriubos, pieniška daržovių, leistinukų arba aukštaitiška vėžių sriuba, karališkoji žuvelė seliava, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu, lietuviškai su obuoliais kepta žąsis arba aukštaitiškai grietinėje troškintas gaidys, žagarėliai arba aukštaitiškos burnoje tirpstančios spurgos su džiovintų kriaušių gira, naminis alus.
Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regione valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams buvo verdama kopūstų arba burokų sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildoma nuo pusryčių likę valgiai. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų, barščių, kruopų, bulvių), pietums – sausienę arba bulvių plokštainį, kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių.
Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums – barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.
Pagal teritorinį pasiskirstymą, gyvenimo būdą, tradicijas ir tarmę aukštaičiams priklauso vakarų, rytų ir pietų Lietuvos dalys. Aukštaičių valgiai skiriasi nuo kitų etninių grupių – dzūkų ir suvalkiečių – valgių, o ypač nuo žemaičių valgių.
Būdingesnieji Rytų aukštaičių maisto ypatumai: pusryčiams didieji sklindžiai (blynai) su dažiniu, kruopų sriuba, pietums – barščių ar kopūstų sriuba su duona, mėsa su duona ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kruopų sriuba.
Vakarų aukštaičių (suvalkiečių) valgiai turi regioninių ypatumų: pusryčiams – mėsa, raugintų kopūstų arba barščių sriuba; pietums pašildomi tie patys valgiai; vakarienei valgoma baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgusiu pienu.
Suvalkiečiai labai mėgsta rūkytos mėsos produktus, didžkukulius, bulvines dešras. Riebus pietų patiekalas – virta rūkyta šoninė iš kiaulienos, patiekiama su virtomis bulvėmis, pupomis, pupelėmis ar žirniais. Atskirai duodama tarkuotų krienų, raugintų agurkų. Įdaryti (kepti) veršienos kepsneliai – pietums su riešutų padažu.
Šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Joniškio, Pakruojo rajonuose) pusryčiams verdamos bulvės, kurios valgomos su padažu, arba miltiniai skryliai, miltiniai virtiniai su varškės, mėsos, spirgų ar bulvių košės įdaru, pietums – barščių ar kopūstų sriuba, mėsa su bulvėmis ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kukulaičių sriuba arba bulvienė, miltų košė su pienu.
Pietinėje Lietuvos dalyje (tarp Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Kėdainių, Jurbarko, Kauno) pusryčiams verdama kopūstų ar burokėlių sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildomi nuo pusryčių likę valgiai, vakarienei – pieniška sriuba. Daromas stiprus miežių salyklo alus.
Pietų aukštaičių – dzūkų (Varėna, Alytus, Druskininkai) – valgiai: šaltibarščiai, trintų bulvių sklindžiai (vadinami bandos), virti jautienos kukulaičiai. Dzūkams būdingas grybų ir uogų rinkimas kaip verslas. Mėsa sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Pusryčiams valgoma kopūstų ar barščių sriuba su šutintomis bulvėmis, mėsa su duona ar blynai ir kruopų sriuba, liesa mėsa (kruopienė, bulvienė, morkienė, ropienė), mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais. Liesa sriuba esti arba su mėsa, arba balinta. Dažnai vietoj mėsos duoda įvairių bandučių, kiaušinienės. Pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje ar viryklėje: pašildo likusią nuo pusryčių sriubą, mėsą ir kita. Vakarienei dažniausiai verda pieniškas sriubas, dažniausiai bulvienę, bulvinius ar miltinius kukulius, daržovių sriubas (morkienę, lapienę). Neretai valgo troškintas bulves su ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgščiu pienu. Vasarą pavakariams dar duodama sūrio, sviesto, kavos.
Aukštaičiai (drauge ir suvalkiečiai) pusryčiams kepa blynus, kuriuos valgo su dažiniu, pietums verda barščius ar kopūstus, kruopų sriubą, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, o vakarienei – sriuba, virtos bulvės su saldžiu pienu.
Suvalkiẽčių virtùvė – etninės ir tarminės lietuvių (pietinių vakarų aukštaičių) grupės – kapsų ir zanavykų – maistas.
Suvalkiečių pasididžiavimas – fantastiško skonio mėsos gaminiai: naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, idealaus skonio rūkyti kumpiai ir išpjovos, rūkytos dešros.
Suvalkiečių virtuvėje nuo seno gaminami barščiai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.
Kur ne kur dar Suvalkijoje yra mokančių pagaminti tikrą skilandį. Lapkričio mėnesį paskerstos kiaulės mėsa kapojama ką tik išskobtame tik žaljovario lovyje, – žaljovario syvai mėsai išlaiko raudoną spalvą (salietros skilandin nedėdavo), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiais kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kolyta (suvalkiečiai puikiai pažįsta šį prieskonį). Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai ir kabinama aukštai kamine, kad šaltų dūmų apgaubtyje skilandis raugintųsi du metus. Iš kiaulės pūslės yra gaminami darata ir kindziulis, – jiedu yra ovalo formos, bet taip pat rauginami šaltų dūmų apgaubtyje. Darata yra dedama ant stalo per kitų metų bulviakasį, – daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio. Dar ir dabar Suvalkijoje Kindziulis, ryškesnio raugintos mėsos skonio ovalus gaminys, yra į stalą patiekiamas per kitų metų šienapjūtę arba rugiapjūtę, o pats karalius – dviem ragais skilandis būdavo pjaunamas po dviejų metų per rugiapjūtę. Tai suvalkiečių neįprasto skonio raugintos mėsos gaminys, supjaustytas plonytėmis juostomis (du metus rauginta susifermentavusi mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, kad tampa vientisos konsistencijos), patiekiamas su juoda rugine duona ir grietine.
Tradicinis suvalkietiškas gėrimas – naminis juodųjų serbentų vynas.
Žemaĩčių virtùvė – Vakarų Lietuvos etninės grupės lietuvių, gyvenančių į vakarus nuo Vegerių-Raseinių, į šiaurę nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančių atskira tarme, maistas, kuris toks įvairus, kad žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių. Tai sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos, valgio ir vaišių papročiai, tarmė, ir pan.
Valstiečių šeima anksčiau valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: virtuvėje. Žemaitijoje iš virtuvės durys vedė į vaikų kambarį, todėl stalas buvo statomas prie išilginės sienos.
Žemaičiai beveik nevalgo riebios virtos mėsos, lašinių. Jie verda tik liesą mėsą, kumpį su kaulu, avieną, veršieną. Lašinius supjausto riekutėmis ir spirgo keptuvėje tol, kol išbėga iš jų visi taukai. Spirgus valgo, o taukus supila į sriubą.
Mėgstamiausi žemaičių valgiai – košė iš ruginių arba kvietinių miltų,verdama piene arba vandenyje, priedas prie košės – rūgpienis ir duona, rečiau – aguonų pienas; kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais maltais miltais išvirta apytirštė košė, vadinama mirkė. Valgoma su troškintomis bulvėmis (nuluptą bulvės gabalėlį paduria ant šakutės ar peilio, pakabina tos košės ant bulvės). Pusryčiams mėgstama košė su riebalų mirkalu ir rūgusiu pienu; pietums – rūgšti bulvienė su mėsa arba šutynė su užtrinu; vakarienei pieniška rūgšti miltų arba kukulaičių sriuba, kruopienė, Pasninkų dienomis daromas kastinys.
Žemaičių valgių asortimentą sudaro:
• sriubos (vasarbarščiai, rasalynė, cibulynė, šiupinys);
• antrieji patiekalai (šventinis kastinys, pusmarškonė košė, paprastas ir šventinis kastinys, lašinuočiai, bulviniai blynai, mirkalas su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, spirgynė);
• šaltieji užkandžiai ir patiekalai (Platelių dešra, rūkytos nugarinės ir kt.);
• gėrimai (žemaičių midus, džiovintų obuolių gira, mėtų arbata).
Verdami žirniai su bulvėmis, ypač penktadieniais, ir patiekiami su rūgusiu pienu ar silke.
Šiupinys verdamas per Užgavėnes ir pirmąją Kalėdų dieną: iš kiaulės galvos, uodegos ir dešros, juos išimant ir į sriubą supilant mirkytų žirnių, kruopų ar grucės, tarkuotų bulvių. Po to viskas sudedama dubenin, į košės vidurį įstatoma kiaulės uodega, aplinkui dedama gabaliukais supjaustyta galvos mėsa ir dešros.
Iš sriubų žemaičiai labiausiai mėgsta rūgščią bulvienę, virtą be mėsos, parūgštintą pasukomis, kartais actu, ir paskanintą grietine ar grietinėle. Prie sriubų dera bulvės ar duona, mėsa ar silkė ir rūgštus pienas. Silkės valgomos žalios ar keptos taukuose. Dar minėtinos burokynė, kopūstynė kartu su bulvėmis ir užbaltinta kleckienė. Priedas – parūgštintos pasukos, taukai, spirgučiai ar grietinė. Pietums dažniausiai valgoma bulvienė, virta be mėsos, parūgštinta pasukomis, paskaninta grietine ar grietinėle, versputrė (tinkanti ir pusryčiams), miltynė, liesa mėsa, kumpis su kaulu, aviena, veršiena, miltų, pusiau su bulvėmis, košė (vadinama pusmarškone) su spirgintų lašinių padažu, kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais miltais išvirta apytirštė košė, žirniai su bulvėmis, avižų kisielius.
Žemaičiai ypač mėgsta gaminti kastinį prie bulvių, kepa ir duoną, bulvių plokštainį, vadinamą kugeliu. Verdamas dar avižų kisielius – žiūrė, valgomas su pabarstytu cukrumi su duona ar su bulvėmis, su aguonų, kanapių ar pasaldintu karvės pienu.
Žemaitijoje kepami įmantrūs pyragai su uogomis, vaisiais, uogienėmis, gaminama ruginukė.
Žemaičiai tradiciškai vertina kastinį su virtomis bulvėmis,- originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Gardžiuojasi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių spirgutį ar sėmenų spirgynę, žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitiškai rūkytą nugarinę, žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais rūkytą jaučio liežuvį ir naminę su bulvėmis duoną, keptą ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu. Ant vaišių stalo žemaičiai būtinai patiekia aluje virtus vėžius, keptą šapalą su rūgštoku vijoklių padažu, aluje virtą karpį, troškintą jautieną su džiovintais obuoliais, aluje su slyvomis troškintą veršieną, keptą medumi ir įtrintą antimi, įdarytą lazdyno riešutais, grietinėje troškintą vištą su bruknėmis, šafraninę bobą su agrastų uogiene ir žemaitišką vyšnių girą. Desertui pasiūloma reliktinių žagarvynių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, atšaldytos ruginukės, kilusios nuo Plungės krašto, kuršiškai šaltai rūkytų ungurių, žalio oto, salakio, starkio, žiobrio, kurių gabaliukai pašlakstomi trupučiu obuolių acto, pagardintų peletrūno, kraujažolės, čiobrelio lapeliais (Šventosios ir Palangos kuršiai gardindavo rūtomis) su keliomis sutrintomis kadagio uogomis. Ypač vertinamas ant grotelių iškeptas žiobris, kuris itin riebus, gardus ir burnoje tirpstantis, lydytame svieste skrudintos strimelės su bulvių koše, keptos plekšnės su rūkytos šoninės spirgučiais, marinuotos su svogūnais stintos, su kadagio uogomis marinuotos nėgės, užšaldytos žalios prieskoniuotos menkės, džiovintos menkės su šviežiomis bulvytėmis, troškinti sterko suktinukai su mažulyčių kazlėkiukų padažu, lydytame svieste kepti ešeriai su obuolių koše, orkaitėje kepti karšiai, įdaryti juoda rugine duona, rūkyta kiaulienos šonine ir svogūnais.
Klaipėda iki Antrojo pasaulinio karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais takais su kavinėmis. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių: garsieji Memelio strimelių kukuliai pomidorų padaže, ruginėje tešloje keptas kiaulienos kumpis, didysis kiaulienos kepsnys, slyvų pudingas ir žemaitiška medaus gira, meduolių tešla, pagardinta aitriais prieskoniais.
Žemaičių patiekalų asortimentas – bandelės su uogiene, varške ar lašinukais, bulviniai ir kraujiniai vėdarai, šviežios bulvės su mirkalu, agurkinė su rūkytais šonkauliukais, pieniška tarkuotų bulvių kukulaičių (vadinama kleckynė) arba naminių makaronų sriuba, barščiai iš raugintų burokėlių, šviežių kopūstų, morkų, pupelių, žemaitiškas košių mirkalas, daržovių troškiniai su mėsa ir be jos, silkių patiekalai (rasalynė ir cibulynė, šmakalas ir silksriubė, mizerija ir prakandas, silkių apkepas ir silkių didžkukuliai, kepta ar grietinėje virta, apkepta duonos tešloje ar su lakštiniais), o labiausiai mėgstami žemaičių valgiai – kastinys, košės ir šiupinys.
Kulinarinis paveldas nėra materialus – tai maisto gamybos ir valgymo tradicija, ilgus šimtmečius buvusi labai konservatyvi. Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių šio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Dabar ši tradicija akivaizdžiai nyksta. Pastarieji dešimtmečiai išugdė kartą, kuri maitinasi iš esmės kitaip nei šimtmečius buvo įprasta. Kita vertus, ši karta ir gyvena visai kitaip – nearia arkliu pakinkytu plūgu ir nepjauna šieno dalgiu.
Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu – čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, aišku, kad jis valgė sunkų maistą. Pavyzdžiui, Europoje savo sunkumu garsėja taip vadinami „angliški pusryčiai“ – kiaušinienė su kumpiu. Bet kartais mes pamirštame, kad tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. Todėl ir pusryčiai buvo valgomi kelias valandas sunkiai padirbėjus, o ne tik tik iš lovos išlipus. Senovėje patiekalų buvo be galo daug, dalis iš jų tinka ūkininkui, bet dalis – ir sveikuoliui. Čia jau reikalinga atranka, patiekalų adaptavimas, tinkama komunikacija. Reikėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu, pavyzdžiui, prancūziška virtuvė 2010 metais yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Kartais sakoma, kad Lietuvos kulinariniam paveldui žalą daro atsiveriantis pasaulis: picos, jūros gėrybės ir t.t. Nesutikčiau. Mūsų kulinarinio paveldo stiprioji pusė – jau daugiau nei 600 metų trunkantis atvirumas pasauliui. Taigi, nematau nieko blogo, jei pica po gero šimtmečio bus ir mūsų kulinarijos patiekalas, kaip kažkada tokiu tapo iš Italijos atkeliavusios „lazankės“. Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją, kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą.
Mūsų naudota ir platesnė literatūra :
http://www.lietuva.lt
kulinarijospaveldofondas.wordpress.com
http://www.technologijos.lt
http://maistologija.wordpress.com/
Kiekviena šalis turi savo tradicijų, savo savitų patiekalų. Pasaulyje yra labai daug įvairių virtuvių, kiekviena turi tam tikrą savo paveldą,tradicinius patiekalus. Lietuva nėra išimtis. Ji taip pat turi savo kultūrinio paveldo tradicinius patiekalus. Lietuva nuo senų senovės yra garsi savo patiekalais, kurių atvykdavo ir dar tebeatvyksta paragauti iš įvairių pasaulio šalių žmonės.
Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.
Maistas ir valgymo kultūra Lietuvoje, kaip ir dauguma kitokių visuomenės reiškinių, buvo neabejotinai daugiakultūriai. Pažymėtina, kad maistas ir valgymo kultūra taip pat buvo ir socialinis reiškinys (maitinimosi produktai bei kokybė priklausė nuo turimų pajamų ir padėties visuomenėje). Socialiniu pagrindu Lietuvoje galima išskirti valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuves. Valdovo ir didikų virtuvėse ryškūs europinių – gotikinės, renesansinės, barokinės ir švietimo epochos virtuvių poveikis.
Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, neblogai žinomi iš XIX–XX a. pradžios valstietiškos virtuvės . X–XII a. atsiradę glaudesni baltų kontaktai su Rytų (Bizantine) krikščionybe galėję atnešti į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Neabejotinai tai įvyko LDK kunigaikščio Vytauto laikais, užėmus teritorijas Juodosios jūros pakrantėse ir įvykdžius šioje teritorijoje gyvenusių žmonių (totorių, karaimų) perkėlimą į Lietuvą. Persikėleliai atsivežė naujas žemės ūkio kultūras (agurkai) bei naujus maisto produktus. Kadangi totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami įvairiose ,dažniausiai strategiškai svarbiose Lietuvos vietose – jų auginamos daržovės, kulinarinis paveldas sparčiai plito. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).
XVIII-XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei nemenką įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles.
Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.
XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos virtuvė, paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje. Barokinėje virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti - jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių - kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai.
Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. liko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškaja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai.
Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena), ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.
Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).
Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.
Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.
Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.
Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt.
Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.
Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.
Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.
Istoriniuose šaltiniuose aptinkami lietuviškos virtuvės valgiaraščiai gali nustebinti ne tik įvairove, bet ir egzotika: minimas šafranas, imbieras, austrės, apelsinų žiedų uogienė...
Gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvę skyrė nuo valstietiškos. Tai – gotikinės virtuvės tradicija, o barokas ją tik tęsė. Kartais teigiama esą prieskonių gausa slėpdavo sugedusios mėsos skonį. Visiška netiesa! Lyginant prieskonių ir mėsos kainas, pastaroji buvo tokia pigi, kad sugedusią mėsą labiau apsimokėjo išmesti. Tiek gotikiniai, tiek barokiniai virėjai naudodavo itin daug prieskonių – jų gausa patiekaluose buvo vertinama kaip didiko galybės ženklas.
Pats seniausias desertas – vaisiai ir uogos, vyravę Jogailos desertų valgiaraštyje. Be to, žali žirniai ankštyse, kaip ir agurkai, tuo metu buvo priskiriami prie vaisių. Iš kai kurių maisto produktų pirkimo sąrašų galima spėti, kad Jogailos dvare vertinamas desertas buvo žali agurkai su šviežiu medumi. Dar vienas gotikinis skanėstas – mūsų žodžiais tariant – tirštas kompotas. Vėliau atsiranda cukatai, marcipanai. O miltiniai desertai LDK aptinkami tik renesanso pabaigoje. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Tortai pradedami kepti Bonos Sforcos laikais, tačiau į šiandieninius tortus jie nebuvo panašūs: tortu buvo vadinama bandelė su įdaru, kartais – net nesaldi, mėsiška ar su raugintais kopūstais.
Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių, tuo kad, joje yra regionai su savo tradiciniais patiekalais. Apžvelgsime Lietuvos regionų maisto patiekalų kultūrinį paveldą, kas kiekvienam regionui būdinga, kokie patiekalai laikomi jų tradiciniais, savitais, tik tam regionui išskirtiniais iš kitų.
Nors Lietuva yra palyginti nedidelė šalis, lankydamiesi skirtinguose jos regionuose netruksite pastebėti, kokia ji vis dėlto įvairialypė. Skirtingus Lietuvos kultūros ir paveldo bruožus, atspalvius suformavo permaininga mūsų šalies istorija. Tad atvykę į Lietuvą pamatysite, pajusite, išgirsite, patirsite visko po truputį iš skirtingų laikų ir epochų.
Nors Lietuva nedidelė, bet skirtingose etnografinėse srityse gyventojai maitinasi skirtingai, gardžiuojasi ne tais pačiais valgiais. Štai žemaičiai, gyvenantys Šiaurės Vakarų regione, yra didžiausi košių mėgėjai. Kiekvienas žemaitis mėgsta kanapių valgius ir kastinį – valgį iš sviesto ir grietinės. Aukštaičiai, gyvenantys Vidurio ir Šiaurės Rytų regione, labai mėgsta įvairius blynus, virtinius, iš varškės pagamintus valgius.
Dzūkai, gyvenantys pietryčių regione ir savo smėlėtose žemėse nuo seno auginantys grikius, iš jų pagamina labai daug valgių, skaniausių pyragų, dzūkiškai vadinamų babkomis. Gyvendami miškingame krašte, dzūkai yra nepralenkiami uogautojai ir grybautojai, o dzūkės šeimininkės – sumaniausios grybų paruošimo specialistės. Suvalkiečiai, gyvenantys pietvakarių regione, labiausiai mėgsta rūkytos mėsos ir tarkuotų bulvių valgius, riebią kiaulieną. Pajūrio ir pamario regiono gyventojams tradicinis kasdieninis maisto produktas yra žuvis.
Dzūkų virtùvė – pietryčių lietuvių etninės ir šnektų grupės – aukštaičių maistas, kuris žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių.
Nuo seno Dzūkija – miškų kraštas. Grybų ir uogų rinkimas buvo svarbiausias verslas. Ant kiekvieno dzūkų virtuvės vaišių stalo būdavo didžiulis grybų patiekalų asortimentas: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykėliai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnėliu, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grybų sūris, grietinėje troškintos voveraitės ir visaip kaip troškinti, kepti, marinuoti, rauginti, virti, troškinti kiti grybai (bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai), jais įdaromi pyragėliai, virtinukai.
Mėsa buvo sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Vertinama dzūkiška vytinta dešra, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainis, žuvienė arba raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, grietinėje slopinta kuoja, virtiniai su džiovintais baravykais, troškintas kiškis su grietinėje troškintais burokėliais, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpeliena su bobausių padažu, spanguolių kisielius arba čiobrelių arbata su viržių medumi, gerai atšaldyta naminukė, o grikiniai blynai, iškepti lydytame svieste ir patroškinti su grietine, būdavo patiekiami su džiovintų baravykų dažiniu.
Dzūkų virtuvėje dažniausiai verdamos sriubos, daržovės, valgomi pieno produktai, iš jų gaminami patiekalai.
Nuo seno Dzūkijoje valgomi blynai ant kopūstų lapų, įvairios košės su spirgučiais ar be jų, pieniška sriuba, virta ir troškinta kiaulienos taukinė su kopūstais ir krosnyje keptomis bulvėmis su lupenomis, virtinukai. Patiekalams gardinti naudotas peletrūnas prie varškės, gelteklė skaninant sriubas. Maistui buvo naudojamos nasturtų sėklos, medetkos, bijūnai.
Dzūkijos krašto žmonės gamina dzūkišką suktinuką su rūkyta šonine, dzūkiųkas salotas, ūkišką kepsnį su grybais, įvairius bulvinius blynus.
Pusryčiams patiekiami rūgštūs barščiai, kopūstai su mėsa, lašiniai, liesa sriuba (paprastai su mėsa arba balinta), kruopų bulvienė, morkienė, ropienė. Antrajam pusryčių patiekalui valgoma mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais, taip pat bandutės, kiaušinienė, prėskučiai.
Pietums siūloma pašildyta pusryčių sriuba, mėsa, kopūstai su džiovintomis žuvelėmis ir kita.
Pavakariams (dažniausiai vasarą) daug valgoma pieno produktų: sūris, sviestas, darytinis (varškė), geriama kava.
Vakarienei tenkinamasi kiek lengviau virškinamu maistu. Valgoma bulvienė, bulviniai ar miltiniai kukuliai, daržovių sriubos (lapienė, morkienė ir kt.), troškintos bulvės su salde, ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgusiu pienu.
Iš gėrimų dzūkai gerdavo girą, kisielių, kompotą, gaivą, natūralias sultis, vandenį arba pieną, dzūkišką naminukę. Alus Dzūkijoje nebuvo labai populiarus. Arbata dažniausiai būdavo čiobrelių ar kitų vaistažolių. Kava verdama iš maltų grūdų.
Aukštaĩčių virtùvė – didžiosios etninės lietuvių dalies, gyvenančios į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai, į pietus nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančios atskira tarme, grupės maistas, kuris labai įvairus. Jį sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai, tarmė ir pan.
Valstiečių šeima valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: pirkioje. Aukštaitijoje, kur pirkia sudarė galinę gyvenamojo namo patalpą, stalas stovėjo lygiagrečiai su galine siena. Vasarą stalas dažnai būdavo išnešamas į kiemą ar sodą.
Lietuviai visuomet mėgo skanų ir sotų maistą. Nuo senų senovės sakoma: kaip valgo, taip ir dirba. Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.
Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo XX a. pradžios.
Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai.
Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais.
Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena – šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena.
Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus. Mėgstamas ir obuolių bei uogų vynas.
Aukštaitija garsi įvairiais blynais.
Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais. Nuo seno patiekiamos įvairiausios alaus sriubos, pieniška daržovių, leistinukų arba aukštaitiška vėžių sriuba, karališkoji žuvelė seliava, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu, lietuviškai su obuoliais kepta žąsis arba aukštaitiškai grietinėje troškintas gaidys, žagarėliai arba aukštaitiškos burnoje tirpstančios spurgos su džiovintų kriaušių gira, naminis alus.
Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regione valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams buvo verdama kopūstų arba burokų sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildoma nuo pusryčių likę valgiai. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų, barščių, kruopų, bulvių), pietums – sausienę arba bulvių plokštainį, kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių.
Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums – barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.
Pagal teritorinį pasiskirstymą, gyvenimo būdą, tradicijas ir tarmę aukštaičiams priklauso vakarų, rytų ir pietų Lietuvos dalys. Aukštaičių valgiai skiriasi nuo kitų etninių grupių – dzūkų ir suvalkiečių – valgių, o ypač nuo žemaičių valgių.
Būdingesnieji Rytų aukštaičių maisto ypatumai: pusryčiams didieji sklindžiai (blynai) su dažiniu, kruopų sriuba, pietums – barščių ar kopūstų sriuba su duona, mėsa su duona ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kruopų sriuba.
Vakarų aukštaičių (suvalkiečių) valgiai turi regioninių ypatumų: pusryčiams – mėsa, raugintų kopūstų arba barščių sriuba; pietums pašildomi tie patys valgiai; vakarienei valgoma baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgusiu pienu.
Suvalkiečiai labai mėgsta rūkytos mėsos produktus, didžkukulius, bulvines dešras. Riebus pietų patiekalas – virta rūkyta šoninė iš kiaulienos, patiekiama su virtomis bulvėmis, pupomis, pupelėmis ar žirniais. Atskirai duodama tarkuotų krienų, raugintų agurkų. Įdaryti (kepti) veršienos kepsneliai – pietums su riešutų padažu.
Šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Joniškio, Pakruojo rajonuose) pusryčiams verdamos bulvės, kurios valgomos su padažu, arba miltiniai skryliai, miltiniai virtiniai su varškės, mėsos, spirgų ar bulvių košės įdaru, pietums – barščių ar kopūstų sriuba, mėsa su bulvėmis ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kukulaičių sriuba arba bulvienė, miltų košė su pienu.
Pietinėje Lietuvos dalyje (tarp Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Kėdainių, Jurbarko, Kauno) pusryčiams verdama kopūstų ar burokėlių sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildomi nuo pusryčių likę valgiai, vakarienei – pieniška sriuba. Daromas stiprus miežių salyklo alus.
Pietų aukštaičių – dzūkų (Varėna, Alytus, Druskininkai) – valgiai: šaltibarščiai, trintų bulvių sklindžiai (vadinami bandos), virti jautienos kukulaičiai. Dzūkams būdingas grybų ir uogų rinkimas kaip verslas. Mėsa sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Pusryčiams valgoma kopūstų ar barščių sriuba su šutintomis bulvėmis, mėsa su duona ar blynai ir kruopų sriuba, liesa mėsa (kruopienė, bulvienė, morkienė, ropienė), mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais. Liesa sriuba esti arba su mėsa, arba balinta. Dažnai vietoj mėsos duoda įvairių bandučių, kiaušinienės. Pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje ar viryklėje: pašildo likusią nuo pusryčių sriubą, mėsą ir kita. Vakarienei dažniausiai verda pieniškas sriubas, dažniausiai bulvienę, bulvinius ar miltinius kukulius, daržovių sriubas (morkienę, lapienę). Neretai valgo troškintas bulves su ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgščiu pienu. Vasarą pavakariams dar duodama sūrio, sviesto, kavos.
Aukštaičiai (drauge ir suvalkiečiai) pusryčiams kepa blynus, kuriuos valgo su dažiniu, pietums verda barščius ar kopūstus, kruopų sriubą, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, o vakarienei – sriuba, virtos bulvės su saldžiu pienu.
Suvalkiẽčių virtùvė – etninės ir tarminės lietuvių (pietinių vakarų aukštaičių) grupės – kapsų ir zanavykų – maistas.
Suvalkiečių pasididžiavimas – fantastiško skonio mėsos gaminiai: naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, idealaus skonio rūkyti kumpiai ir išpjovos, rūkytos dešros.
Suvalkiečių virtuvėje nuo seno gaminami barščiai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.
Kur ne kur dar Suvalkijoje yra mokančių pagaminti tikrą skilandį. Lapkričio mėnesį paskerstos kiaulės mėsa kapojama ką tik išskobtame tik žaljovario lovyje, – žaljovario syvai mėsai išlaiko raudoną spalvą (salietros skilandin nedėdavo), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiais kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kolyta (suvalkiečiai puikiai pažįsta šį prieskonį). Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai ir kabinama aukštai kamine, kad šaltų dūmų apgaubtyje skilandis raugintųsi du metus. Iš kiaulės pūslės yra gaminami darata ir kindziulis, – jiedu yra ovalo formos, bet taip pat rauginami šaltų dūmų apgaubtyje. Darata yra dedama ant stalo per kitų metų bulviakasį, – daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio. Dar ir dabar Suvalkijoje Kindziulis, ryškesnio raugintos mėsos skonio ovalus gaminys, yra į stalą patiekiamas per kitų metų šienapjūtę arba rugiapjūtę, o pats karalius – dviem ragais skilandis būdavo pjaunamas po dviejų metų per rugiapjūtę. Tai suvalkiečių neįprasto skonio raugintos mėsos gaminys, supjaustytas plonytėmis juostomis (du metus rauginta susifermentavusi mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, kad tampa vientisos konsistencijos), patiekiamas su juoda rugine duona ir grietine.
Tradicinis suvalkietiškas gėrimas – naminis juodųjų serbentų vynas.
Žemaĩčių virtùvė – Vakarų Lietuvos etninės grupės lietuvių, gyvenančių į vakarus nuo Vegerių-Raseinių, į šiaurę nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančių atskira tarme, maistas, kuris toks įvairus, kad žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių. Tai sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos, valgio ir vaišių papročiai, tarmė, ir pan.
Valstiečių šeima anksčiau valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: virtuvėje. Žemaitijoje iš virtuvės durys vedė į vaikų kambarį, todėl stalas buvo statomas prie išilginės sienos.
Žemaičiai beveik nevalgo riebios virtos mėsos, lašinių. Jie verda tik liesą mėsą, kumpį su kaulu, avieną, veršieną. Lašinius supjausto riekutėmis ir spirgo keptuvėje tol, kol išbėga iš jų visi taukai. Spirgus valgo, o taukus supila į sriubą.
Mėgstamiausi žemaičių valgiai – košė iš ruginių arba kvietinių miltų,verdama piene arba vandenyje, priedas prie košės – rūgpienis ir duona, rečiau – aguonų pienas; kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais maltais miltais išvirta apytirštė košė, vadinama mirkė. Valgoma su troškintomis bulvėmis (nuluptą bulvės gabalėlį paduria ant šakutės ar peilio, pakabina tos košės ant bulvės). Pusryčiams mėgstama košė su riebalų mirkalu ir rūgusiu pienu; pietums – rūgšti bulvienė su mėsa arba šutynė su užtrinu; vakarienei pieniška rūgšti miltų arba kukulaičių sriuba, kruopienė, Pasninkų dienomis daromas kastinys.
Žemaičių valgių asortimentą sudaro:
• sriubos (vasarbarščiai, rasalynė, cibulynė, šiupinys);
• antrieji patiekalai (šventinis kastinys, pusmarškonė košė, paprastas ir šventinis kastinys, lašinuočiai, bulviniai blynai, mirkalas su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, spirgynė);
• šaltieji užkandžiai ir patiekalai (Platelių dešra, rūkytos nugarinės ir kt.);
• gėrimai (žemaičių midus, džiovintų obuolių gira, mėtų arbata).
Verdami žirniai su bulvėmis, ypač penktadieniais, ir patiekiami su rūgusiu pienu ar silke.
Šiupinys verdamas per Užgavėnes ir pirmąją Kalėdų dieną: iš kiaulės galvos, uodegos ir dešros, juos išimant ir į sriubą supilant mirkytų žirnių, kruopų ar grucės, tarkuotų bulvių. Po to viskas sudedama dubenin, į košės vidurį įstatoma kiaulės uodega, aplinkui dedama gabaliukais supjaustyta galvos mėsa ir dešros.
Iš sriubų žemaičiai labiausiai mėgsta rūgščią bulvienę, virtą be mėsos, parūgštintą pasukomis, kartais actu, ir paskanintą grietine ar grietinėle. Prie sriubų dera bulvės ar duona, mėsa ar silkė ir rūgštus pienas. Silkės valgomos žalios ar keptos taukuose. Dar minėtinos burokynė, kopūstynė kartu su bulvėmis ir užbaltinta kleckienė. Priedas – parūgštintos pasukos, taukai, spirgučiai ar grietinė. Pietums dažniausiai valgoma bulvienė, virta be mėsos, parūgštinta pasukomis, paskaninta grietine ar grietinėle, versputrė (tinkanti ir pusryčiams), miltynė, liesa mėsa, kumpis su kaulu, aviena, veršiena, miltų, pusiau su bulvėmis, košė (vadinama pusmarškone) su spirgintų lašinių padažu, kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais miltais išvirta apytirštė košė, žirniai su bulvėmis, avižų kisielius.
Žemaičiai ypač mėgsta gaminti kastinį prie bulvių, kepa ir duoną, bulvių plokštainį, vadinamą kugeliu. Verdamas dar avižų kisielius – žiūrė, valgomas su pabarstytu cukrumi su duona ar su bulvėmis, su aguonų, kanapių ar pasaldintu karvės pienu.
Žemaitijoje kepami įmantrūs pyragai su uogomis, vaisiais, uogienėmis, gaminama ruginukė.
Žemaičiai tradiciškai vertina kastinį su virtomis bulvėmis,- originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Gardžiuojasi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių spirgutį ar sėmenų spirgynę, žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitiškai rūkytą nugarinę, žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais rūkytą jaučio liežuvį ir naminę su bulvėmis duoną, keptą ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu. Ant vaišių stalo žemaičiai būtinai patiekia aluje virtus vėžius, keptą šapalą su rūgštoku vijoklių padažu, aluje virtą karpį, troškintą jautieną su džiovintais obuoliais, aluje su slyvomis troškintą veršieną, keptą medumi ir įtrintą antimi, įdarytą lazdyno riešutais, grietinėje troškintą vištą su bruknėmis, šafraninę bobą su agrastų uogiene ir žemaitišką vyšnių girą. Desertui pasiūloma reliktinių žagarvynių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, atšaldytos ruginukės, kilusios nuo Plungės krašto, kuršiškai šaltai rūkytų ungurių, žalio oto, salakio, starkio, žiobrio, kurių gabaliukai pašlakstomi trupučiu obuolių acto, pagardintų peletrūno, kraujažolės, čiobrelio lapeliais (Šventosios ir Palangos kuršiai gardindavo rūtomis) su keliomis sutrintomis kadagio uogomis. Ypač vertinamas ant grotelių iškeptas žiobris, kuris itin riebus, gardus ir burnoje tirpstantis, lydytame svieste skrudintos strimelės su bulvių koše, keptos plekšnės su rūkytos šoninės spirgučiais, marinuotos su svogūnais stintos, su kadagio uogomis marinuotos nėgės, užšaldytos žalios prieskoniuotos menkės, džiovintos menkės su šviežiomis bulvytėmis, troškinti sterko suktinukai su mažulyčių kazlėkiukų padažu, lydytame svieste kepti ešeriai su obuolių koše, orkaitėje kepti karšiai, įdaryti juoda rugine duona, rūkyta kiaulienos šonine ir svogūnais.
Klaipėda iki Antrojo pasaulinio karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais takais su kavinėmis. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių: garsieji Memelio strimelių kukuliai pomidorų padaže, ruginėje tešloje keptas kiaulienos kumpis, didysis kiaulienos kepsnys, slyvų pudingas ir žemaitiška medaus gira, meduolių tešla, pagardinta aitriais prieskoniais.
Žemaičių patiekalų asortimentas – bandelės su uogiene, varške ar lašinukais, bulviniai ir kraujiniai vėdarai, šviežios bulvės su mirkalu, agurkinė su rūkytais šonkauliukais, pieniška tarkuotų bulvių kukulaičių (vadinama kleckynė) arba naminių makaronų sriuba, barščiai iš raugintų burokėlių, šviežių kopūstų, morkų, pupelių, žemaitiškas košių mirkalas, daržovių troškiniai su mėsa ir be jos, silkių patiekalai (rasalynė ir cibulynė, šmakalas ir silksriubė, mizerija ir prakandas, silkių apkepas ir silkių didžkukuliai, kepta ar grietinėje virta, apkepta duonos tešloje ar su lakštiniais), o labiausiai mėgstami žemaičių valgiai – kastinys, košės ir šiupinys.
Kulinarinis paveldas nėra materialus – tai maisto gamybos ir valgymo tradicija, ilgus šimtmečius buvusi labai konservatyvi. Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių šio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Dabar ši tradicija akivaizdžiai nyksta. Pastarieji dešimtmečiai išugdė kartą, kuri maitinasi iš esmės kitaip nei šimtmečius buvo įprasta. Kita vertus, ši karta ir gyvena visai kitaip – nearia arkliu pakinkytu plūgu ir nepjauna šieno dalgiu.
Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu – čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, aišku, kad jis valgė sunkų maistą. Pavyzdžiui, Europoje savo sunkumu garsėja taip vadinami „angliški pusryčiai“ – kiaušinienė su kumpiu. Bet kartais mes pamirštame, kad tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. Todėl ir pusryčiai buvo valgomi kelias valandas sunkiai padirbėjus, o ne tik tik iš lovos išlipus. Senovėje patiekalų buvo be galo daug, dalis iš jų tinka ūkininkui, bet dalis – ir sveikuoliui. Čia jau reikalinga atranka, patiekalų adaptavimas, tinkama komunikacija. Reikėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu, pavyzdžiui, prancūziška virtuvė 2010 metais yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Kartais sakoma, kad Lietuvos kulinariniam paveldui žalą daro atsiveriantis pasaulis: picos, jūros gėrybės ir t.t. Nesutikčiau. Mūsų kulinarinio paveldo stiprioji pusė – jau daugiau nei 600 metų trunkantis atvirumas pasauliui. Taigi, nematau nieko blogo, jei pica po gero šimtmečio bus ir mūsų kulinarijos patiekalas, kaip kažkada tokiu tapo iš Italijos atkeliavusios „lazankės“. Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją, kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą.
Mūsų naudota ir platesnė literatūra :
http://www.lietuva.lt
kulinarijospaveldofondas.wordpress.com
http://www.technologijos.lt
http://maistologija.wordpress.com/
RSS Feed