Dosjė:

Giedrė Simanauskaitė - jauna, vos dvidešimt šešerių metų amžiaus, mergina jau turi ne menką veiklos bagažą. O viskas prasidėjo nuo Psichologijos studijų Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete.  Baiginėdama studijas G. Simanauskaitė domėjosi vaikais, turinčiais autizmo sutrikimą, tad išvažiavo bakalauro darbo šia tema rašyti stažuodamasi Ciuricho universitete, Šveicarijoje. Baigusi studijas apsistojo Liublianoje, Slovėnijoje. Čia ją patraukė Socialinės ir kultūrinės antropologijos magistro studijos Liublianos Universitete. Kadangi tai jungtinė šešių universitetų vykdoma studijų programa, studijas Giedrė leido ne tik Liublianoje, bet ir Stokholme bei Barselonoje. Vėliau ji dar metus mokėsi Indonezijos kalbos ir kultūros laipsnio nesuteikiančiose studijose Gadjan Mada Universitete Džakartoje, Indonezijoje.

Turbūt jaunatviškas maksimalizmas lemia tai, jog ši antropologė nepasitenkino vien moksline veikla. Stažuotės Lietuvos Ambasadoje Slovėnijoje, praktika UNESCO komisijoje Slovėnijoje ir UNESCO Pasaulio paveldo centre Prancūzijoje, gausybė įvairių projektų, vykusių Rusijoje, Gruzijoje, Japonijoje, Indonezijoje- ir tai tik dalis G. Simanauskaitės nuveiktų darbų.

Interesų sritis:

Kalbant apie antropologinę veiklą, kol kas plačiausias G. Simanauskaitės lauko tyrimo objektas -   Armėnijoje gyvenantys Molokanai. Tai istoriškai Rusijoje susiformavusi religinė bendruomenė, pasižyminti tuo, jog atmeta bažnyčią su jos hierarchija. Vietoj to Molokanai vadovaujasi asmeninėmis Biblijos interpretacijomis. Jiems esminės vertybės gyvenime yra sąžiningumas, dosnumas ir sunkus darbas. Molokanai yra uždara bendruomenė, pavyzdžiui, nepropaguojanti mišrių santuokų tarp vietinių bendruomenės narių ir armėnų, gyvenančių už kaimo ribų. Minėtas kaimas- Fioletovas (esantis Armėnijos respublikoje), vienintelis toks išlikęs, kuriame vis dar gyvena tik šios bendruomenės nariai. Kitur Armėnijoje Molokanai jau susimaišę su vietiniais, dėl to nyksta jų kultūra ir tradicijos.
Molokanai, kaip jau buvo galima pastebėti, išsiskiria savitu religijos suvokimu. Jie meldžiasi maldos namuose, vadinamuose sobranie. Šie maldos namai neturi jokių religinių simbolių ar kitokių išskirtinių bruožų, nes anot Molokanų, Dievui nereikia jokios ypatingos vietos. Meldžiamasi kelis kartus per dieną, ypač sekmadieniais ir per šventes. Į maldos namus galima eiti tik apsirengus baltai, arba bent turint kokią nors šios spalvos detalę, nes tai laikoma dieviška. Jie, kitaip nei katalikai, kapines yra įsirengę atokioje vietoje, toli nuo kaimo. Ten lankomasi retai, tik laidojant žmones. Kapų lankymas, tvarkymas nepropaguojamas, nes manoma, jog mirus žmogui jis patenka į Dangų, ir gyvųjų pasaulyje tas žmogus visiškai nebesvarbus. Jie taip pat nepraktikuoja kai kurių religinių praktikų, pavyzdžiui, Komunijos.

Fioletovo žmonės Armėnijoje išsiskiria savo išvaizda. Jie šviesios odos, strazdanoti, dažniausiai šviesių plaukų, mėlynų akių. Vyrai dažniausiai su ilgomis barzdomis- jos auginamos nuo to laiko, kai vedama. Moterys nuo mažumės linkusios nešioti skaras ant galvos, kad apsisaugotų nuo vėjo, saulės ar kito aplinkos poveikio. Drabužius Molokanai siuvasi patys, tad jie gan paprasti, bet praktiški, tinkantys darbui.
Ši religinė bendruomenė stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo išorinio pasaulio, t.y. Armėnijos. Kaimo gyventojai nepriima jokios paramos iš valstybės (pensijų ir kitos), bet moka jai mokesčius. Molokanai taip pat nesinaudoja technologijomis. Vietiniai atsisako, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių dėl nusikaltimų, pornografijos, smurto, kurį televizija propaguoja. Žemės ūkyje, pagrindinėje Molokanų veiklos srityje, irgi atsisakoma technikos. Naudojamasi arkliais ir savo pačių jėga. Ūkyje auginamos daržovės, vaisiai- Molokanai stengiasi visko sau užsiauginti patys. Taip pat kaime auginami ir gyvuliai mėsai. Molokanai labai gerbia gyvūnus, prieš skerdžiant būtina pasimelsti, paprašyti leidimo žudyti ir padėkoti už gyvulį. Būtina pasimelsti ir kiekvieną kartą prieš valgant.

Fioletovo kaime taip pat veikia mokykla. Joje dirba ne vietiniai mokytojai, o Armėnai. Kadangi Molokanų vaikų ir šių mokytojų religiniai įsitikinimai, vertybės skiriasi (Armėnijoje pagrindinė religija yra krikščionybė), mokymo procese susiduriama su tam tikromis problemomis. Pavyzdžiui, labai sunku mokyti vaikus apie kitas religijas. Taip pat mokytojai susiduria su sunkumais dėl technologijų- kad būtų lengviau perteikti informaciją, mokytojai naudojasi, pavyzdžiui, kompiuteriais, kurių naudojimas prieštarauja Molokanų įsitikinimams. Vietiniai mokykloje mokosi užsienio kalbų. Tai labai sudėtinga, dėl to, kad vaikai nejaučia motyvacijos mokytis kitų kalbų, jei niekada neišvyks iš savo uždaros bendruomenės. Tiesa, tai nėra draudžiama. Daug jaunų kaimo gyventojų vasarą važiuoja dirbti į Rusiją. Iš ten, žinoma, parsiveža ne tik pinigų, bet ir kitokių įpročių, kas keičia visą kaimo nusistovėjusį gyvenimą.
Šie pokyčiai, santykis su aplinkiniu pasauliu, jo įtaka Molokanų bendruomenei labiausiai ir domino G. Simanauskaitę. Savo magistro darbe ji gilinosi, kaip keičiasi Molokanų kultūra susidurdama su globalizacija.  Čia išsamiau aprašoma švietimo situacija, migracija, technologijų įtaka, santykiai su Armėnijos valdžia, neišvengiamai iššaukiantys Molokanų gyvenimo kaitą, vedančią link bendruomenės tradicijų nykimo.

Daugiau apie antropologinius tyrimus, studijas ir kitą veiklą Giedrės paprašėme papasakoti interviu.

Interviu:

Baigėte Psichologijos bakalauro studijas- kaip jose atsidūrėte, kas domino šioje srityje?

Tiesą sakant, aš iš viso niekur nenorėjau stoti, o buvau sugalvojusi keliauti. Tuomet tėvai įkalbėjo pabaigti bent pirmą kursą ir tuomet dėtis kuprinę ant pečių. Sugalvojau, kad labiausiai norėčiau tapti žurnaliste ir apie savo keliones rašyti, bet stojamųjų egzaminų gautas pažymys buvo nepakankamas žurnalistikos studijoms. Antruoju numeriu iškrito psichologija, kuri sąraše atsidūrė dėl socialinių mokslų kategorijos, žmogaus minčių ir galių paslaptingumo bei noro labiau pažinti save bei kitus žmones. O pradėjus mokytis tai atrodė labai vertingas pasirinkimas, ypač atradus savąją sritį – žmones, turinčius specialiųjų poreikių.

Kaip atradote Socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas? Kas paskatino jas pasirinkti, su kokiais iššūkiais susidūrėte studijuodama?

Pabaigusi psichologijos studijas, atsidūriau Slovėnijoje, kur mokiausi universitete įgytas žinias taikyti praktikoje ir mane ten ištiko kokia tai keista meilė Ljubljanai ir visai Slovėnijai. Antropologija mane atrado visai netikėtai, iš tikrųjų, pirmiausia etnografijos ir antropologijos bei su šiais mokslais susijusius terminus turėjau net pagooglinti, nes man jie buvo miglotai žinomi, o atrastos programos aprašymas skambėjo, kaip kultūrinių skirtumų, naujų tapatybių ir medijų sintezės studijos (“Cultural differences and transnational processes”). Taip pat labai domino faktas, jog keletas universitetų įgyvendina vieną programą, kad joje mokysis mažai žmonių ir kad įstoti atrodė labai sudėtinga.

Sunkiausia buvo išlyginti skirtumus ir antropologiją imti studijuoti nuo magistro lygio, taip pat atrasti savyje daugiau disciplinos, nes Slovėnijoje ne dėstytojai bet tu pats turi kontroliuoti kada atsiskaitai, kada skaitai knygas ir pan. Dar vienas didžiausių iššūkių, kuris dar iki šiol su manimi, suprasti ir atrasti kaip pritaikyti antropologiją praktiškai ir šią sritį paversti pritaikoma ir naudinga visuomenei bei finansiškai apsimokančia man.

Studijavote Liublianos, Stokholmo, Barselonos universitetuose- kuo skyrėsi studijos šiuose universitetuose?

Visi universitetai buvo gana skirtingi ir daužė mano išankstines nuostatas, pvz., tikėjausi, jog Stoholme veiks skandinaviškas organizuotumas ir rūpinimasis žmogumi, tuo tarpu Ispanijoje viskas bus manana manana (red. rytoj ). Ir nė velnio – atvažiavus į Stokholmo universitetą manęs nerado sąrašuose, nes buvo pamesti mano dokumentai ir niekas neskubėjo jų ieškoti, kai tuo tarpu Barcelona de Autonoma universitete mano parašyti darbai buvo greitai perskaitomi ir išsamiai pakomentuojami. Liublianos universitete turėjome labai artimus ryšius su dėstytojais, kartu vykome į Kosovą, Lenkiją, treniravomės atlikti lauko tyrimus. Šiaip, nėra tokios šalies Europoje, kur taip gera būti studentu kaip Slovėnijoje. Švedijoje man patiko mokymosi metodika, jog vieną dalyką mokaisi visą mėnesį, o gale jo – turi atsiskaitymą. Labai nuoseklus ir gilus mokymasis gaunasi. Dabar atrandu mokymąsi online, tai šis dalykas dažnai labai maloniai pradžiugina.

Kokius lauko tyrimus atlikinėjote studijuodama?

Jog labiau suprastume, kaip atliekame lauko tyrimai, pirmoji rimta patirtis buvo universiteto organizuota kelionė ir vėliau paskaitos su praktinėmis dalimis į Serbiją ir Kosovą. Mano pasirinkta sritis buvo tarptautinių vystomosios plėtros darbuotojų sukelti socialiniai pokyčiai bendruomenėse. Semestro darbams taip pat teko atlikti vietinės reikšmės tyrimus, kaip surašyti Liublianos garsinį dienoraštį-gidą, taip pat savo mėgstamiausios gatvės kultūrinę analizę.

Kokia neformalia veikla užsiiminėjote? Kokia veikla/projektas labiausiai patiko? Kokias kompetencijas apskritai išsiugdėte užsiimdama neformalia veikla?

Į neformalųjį ugdymą įsitraukiau būdama mokykloje ir didžiausias tramplynas man buvo Lietuvos mokinių parlamentas. Vėliau, didėjant užmojams drauge su kolegomis įkūrėme savą platformą – organizaciją “Self-fish”, tapau Lietuvos neformalaus ugdymo asociacijos nare. Mokymai, seminarai kuriuose dalyvavau padėjo įgyti mokymosi mokytis kompetenciją, taip pat suprasti tarpkultūrinio dialogo, atvirumo pasauliui svarbą. Kiekvienas įgyvendintas projektas buvo erdvė mokytis, išbandyti nauja, iššūkis ieškoti kompromisų, dirbti su labai skirtingais žmonėmis. Paskutinis man asmeniškai labai svarbus projektas buvo renginys moterims ir merginoms iš Armėnijos, Gruzijos, Turkijos, Rusijos ir Lietuvos “Being a Woman”, kuris daliai dalyvių privertė imtis pokyčių savo aplinkoje. Kalbant bendrąja prasme, kai susitinku savo draugus su kuriais prieš daug metų drauge darėme veiklas ir įgyvendinome idėjas, matau, kad neformalusis ugdymas jiems visiems yra suteikęs socialinės atsakomybės jausmą, kas, mano galva, yra vienas didžiausiu galimų pasiekimų.

Daug keliaujate, papasakokite, kaip randate tam galimybių? Ką įdomaus patyrėte?

Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad pasaulis mažas ir dar tu tiek daug jo nematei. Prie mano tarptautinių patirčių labai prisidėjo veiklos neformalaus ugdymo srityje, kadangi jos išsiplėtė iki tarptautinio lygmens ir laikui bėgant vykau į mokymus, susitikimus užsienio valstybėse, ten ir čia įgyvendinome bendrus projektus, taip pat jungtinės magistro studijos socialinės ir kultūrinės antropologijos srityje. Man atrodo, kad šiuo metu yra labai daug galimybių jauniems žmonėms keliauti, keliaujant mokytis, pažinti, atlikti praktikas, savanoriauti skirtingose valstybėse. Tam reikia tik noro, pasiryžimo, šiek tiek laiko pildant paraiškas ir žiūrėk, jau sėdi kitam pasaulio krašte rašydamas mamai laišką, kaip plečiasi tavo pasaulio supratimo horizontai. Taigi matyt, tai ir yra svarbiausias dalykas kurį aš patyriau – supratimas kiek daug nežinai ir kiek naujo supranti. Tas jausmas pagauna ir nebepaleidžia.

Koks turėtų būti šiuolaikinis antropologas? Kokias nišas šio mokslo atstovams matote?

Visų pirma šiuolaikinis antropologas ir turėtų būti šiuolaikinis: šiandieniniame pasaulyje informacijos sklaida vyksta greitai, interaktyviai ir įtraukiančiai kitus – taigi tai turėtų būti ambicija ir postūmis antropologijai. Taip pat svarbu, kad sukauptas žinias ir įžvalgas antropologai dalintųsi ne tik savo mažame akademiniame ratelyje, bet iš tos turėtų naudos ir plačioji visuomenės dalis, taigi – antropologijai reikia pritaikomumo, naujų medijų vartojimo sukauptai informacijai skleisti. Norėtųsi tikėti, jog ši sritis išlaikys etikos balansą bendradarbiaudama su verslo sektoriumi. 

Kokie antropologijos  tyrimų objektai Jus labiausiai domina?

Šiuo metu mane labiausia domina naujai besikuriančios bendruomenės (eco bendruomenės, žaidimų vienijamos grupės ir pan.). Įdomu stebėti žmonių tapatumą atsiradusį virtualioje erdvėje ir moderniųjų technologijų atnešamus pokyčius žmonių socialumo suvokimui. Iš kitos pusės, domina taip pat dialogas tarp skirtingų religijų ir jų sintezė Indonezijoje.

Kokie Jūsų tolimesni veiklos planai? Kokia veikla žadate užsiimti?

Aš vėl išvažiuoju į Indoneziją, kur kasdien tave užpuola lauko tyrimas vos tik atsikėlus iš lovos. Dirbsiu su projektu “Caucult-Caucasus cultural initiatives network”, kuriuo siekiama kultūrinės įvairovės pripažinimo ir atviresnės kultūros politikos Pietų Kaukazo regione. Dar labai norėčiau save suturėti ir parašyti knygą apie dienas ir naktis gyvenant salų šalyje, aplankyti Papua ir Myanmar, sukurti savo verslą... Tų planų tiek daug, tik vėl grįžtame prie noro, pasiryžimo, idėjos ir šiek tiek laiko!

Dėkojame už interviu!

 

Šaltiniai:

1.     Asmeninis Giedrės Simanauskaitės CV
 
2.   Giedrės Simanauskaitės magistro rašto darbas „Molokanai Armėnijoje: uždaros religinės bendruomenės susidūrimas su globalizacija“ (MOLOKANS IN ARMENIA: Closed religiuos community facing globalization)

3.   15min.lt. 2013. Sėkmės istorija. Neformaliojo ugdymo auklėtinė Giedrė Simanauskaitė: „Man vis atrodo, kad pasaulis vis laukia manęs“ [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/neformaliojo-ugdymo-aukletine-giedre-simanauskaite-man-vis-atrodo-jog-pasaulis-laukia-manes-599-384695 [ Žiūrėta: 2014-01-10 ]

4.    Vanja Čelebičic nuotraukos. Prieiga per internetą: http://www.vanjacelebicic.com/molokans.html [ Žiūrėta 2014-01-10]

Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė
 
Feministinės švietimo sistemos antropologinis tyrimas

Tyrimas fokusuojasi ties reiškiniais kurie įvyko Amerikos/Anglijos koledžuose/universitetuosę ir mokyklosę kurie manoma buvo paveikti feminizmo įtakos švietimo sistemai.

Feminizmas:Moterų teisių  siekiant lygių teisių tarp abiejų lyčių

Per paskutiniuosius 20 + metų buvo pastebėtas didžiulis nuosmukis akademinių pasiekimų ir motyvacijos mokytis tarp moksleivių ir studentų vyrų.Šis įvykis aiškinamas tuo jog:

Nuo 1990 Anglijoje paplito "antimokslo" , "antimokyklos" kultūra tarp berniukų kuri pasireiškia:Berniuku nenoru mokintis, nesidomėjimu mokslo sritimis , manymu jog galima "žaisti" ir sunkiai nedirbti.

Šios kultūros atsiradimą ir išsilaikymą įtakoja:

Atsiradimą įtakoją:

Vyrų mokytojų skaičius yra labai žemas , ypatingai pradinėse mokyklose (vos 12 procentų pradinių klasių mokytojų Anglijoje).Bijoma jog:tai nulemia jaunų vaikinų požiūrį į mokslą kaip "moterišką"  sritį jau nuo mažo amžiaus.

Vyrų mokytojų nebuvimas neleidžia berniukams bendrauti "vyriškai" , su žmogumi kuris taip pat buvo jaunas vyras ir supranta to laikotarpio jaumus ir įmantrybęs.

Tuo pačiu pastebėta jog vyrai yra geresni disciplinos palaikyme klasėje , tad vyrų mokytojų mažas skaičius priveda prie didesnio triukšmavimo klasėje.

Išsilaikymą įtakoja:

Feministinių pažiūrų turintys mokslininkai ir rašytojai/žurnalistai.Kurie sako:Jog šiuolaikinės medijos pateikiamas berniukų paveikslas , kaip nepasiekiančių savo potencialo švietimo sistemoję yra naudojamas kaip būdas užtikrinti "tradicinį lyčių dominavimą" (Davies and

Saltmarsh 2007, 1).Tokiu būdu jie trikdo procesą kurio metu būtų galima pakeisti esamą situaciją berniukų akademinių pasiekimų ir motyvacijos situacijoje.

Pastebėjimai:

Moterims mokytojoms sunkiau suvaldyti mokinius berniukus ir rasti su jais "bendrą kalbą" , negu vyrams mokytojams.

Berniukai jaučia , jog vienintelis būdas būti vyrišku , tai būti prieš mokslą ir tvarką .

Moterys mokytojos kartais pradeda ignuoruoti mokinius berniukus dėl jų :nesugebėjimo susidomėti mokomu dalyku  ilgam laiko periodui , išsėdėti ramiai klasėje, tai priveda prie "mergaitiško" ty ramaus , pasyvaus , mokymosi aukštinimo kuris dažnai priveda prie asociacijų jog mokytis tai reiškia būti moterišku.

Vyrai mokytojai lengviau suvaldo berniukų pilną klasę.

Pastebėtas aiškus pasikeitimas koledžo gyvenime , dėka feministinio jūdėjimo įtakos.

Istoriniu aspektu : Mokymas/Pedagogika (JAV) , nuo pat 1930 buvo profesija kuri buvo skaitoma , kaip turinti labai žemą statusą , Nuo pat 1940 moterys pradėjo plūsti į šia profesija:To priežastis(, fiziškai nesunkus darbas, darbas su vaikais, darbo grafikas leido integruoti namų ruošą , darbą ir šeimą.Dėl profesijos žemo statuso ir specialistų menkos kompetencijos pedagogo profesija tapo nepaklausi tiek ypatingai gabiems , tačiau ypatingai nepaklausi tapo vyrams.

Pastebėjimai įtakos: kurią feminizmas tūrėjo pedagogikos profesijai ir įvaizdžiui.

" Mokytojai išgyveno kitas pasekmes feminizacijos procese , nors jie nebuvo geriausiuose moterų interesuose. Mokslininkai pradeda kelti galimybę, kad daug žemo statuso pedagogikai yra priskiriama ne tik  dėl palyginus silpnų vaikų , bet ir sumažėjo statusas pačių moterų. Kaip slaugai ir socialiniam darbui, mokymui/pedagogikai buvo suteiktas įvaizdis " socialinio ūkininkavimo " , "moteriško darbo". Toks " moterų darbas " tampa identifikuojamas kaip buitinė sritis ...Ir tai nenuostabu, kad istorikai ir darbo ekonomistai pradėjo tirti ryšius tarp feminizacijos ir aiškiių iniciatyvų ( kaip įdiegti anti-mokytojiškas" programas ir Individualiai nustatomą švietimą) Kaip mokyme pradėti riboti progas kuomet būtų galima  pasinaudoti mokytojo  profesine nuovoka ir įgūdžiais . ( "Apple", 1995 ; Clifford , 1989 ) .

Šio pedagogikos kaip moteriškos ir pernelyg stipriai administruojamos profesijos įvaizdis priveda prie : " "Jei žinia jog mokytojams  suteikiamos žinios yra žmeno statuso ir menkai vertinamos , bus sunku pritraukti gabiausius studentus į mokymo/pedagogikos profesiją... Lygiai taip pat sparčiai padidėjus moterų mokytojų per paskutinį trečdalį- (XIX amžiuje) Tai privedė prie specialybės,  kuri tapo linkusi į griežtesnę administracinę kontrolę, mokymo/pedagogikos įvaizdį kaip neintelektualios veiklos, kuri apriboja talentingų dirbančių mokytojų siekius ir grasina naujų pedagogų įdarbinimo galimybėms . "

Didžiulę įtaka feminizmo procesas tūrėjo koledžuose universitetuose

"Moterų ir feminizmo įsiliejimas  į akademinį lavinimą tikrai reiškia giliausią perdarą socialiniame ir intelektualiniame pasaulievaizdyje  nuo pat  Antrojo pasaulinio karo. Šis perėjimas grindžiamas vyriškumo krize. Iš tiesų, tai, perėjimas,kuris primena pačius kultūros karus."Micheal J.Sedlak

Tai privedė prie:

Didžiulės administracinio aparato galios ir įtakos mokymo procesui .

Tai privedė prie dviejų grupių kurios vienos su kita nebebendrauja ."Senujų" , "kietųjų" pažiurų turinčių ir  "Naujųjų" , "Lanksčiųjų" pažiųrų turinčių.

Kietosios pažiūros yra jog disciplinos turi aiškią  griežtą metodologiją ir tyrimo objektą , skatinamas aiškumas ir tikslumas , o Lanksčioji(su feminizmu atėjusi) pažiūra yra ta , jog disciplinos turi būti ne vienalytes su savo metodologija it .t.t o turi būti multi disciplinarus požiūris į problemą, tyrimą , skatinamas bendravimas tarp skirtingų disciplinų , skatinamas liberalumas , multikultūriškumas .

Išvados:Feminizmas tūrėjo didžiulę įtaką pedagogikos profesijai ir mokiniams/studentams.

  • Labai mažas skaičius vyrų mokytojų.
  • Jauni vaikinai asocijuoja būvimą vyrišku su nesimokymu.
  • Moterys mokytojos yra priverstos duoti preferencija "mergaitiškam" elgesiui klasėje , kas toliau demotyvuoja berniukus.
  • Sudarytas įvaizdis , jog pedagogika yra "moteriška" ir menko statuso disciplina 
  • Pagalba atsirandant didžiuliam administraciniam aparatui mokslo įstaigose.
  • Atsirado kova tarp  "vyriško", tradicinio požiūrio į mokslą akademijoje ir lankstesnio multidisciplinoško požiūrio į akademiką.
  • Labai sumažėjo vyrų studentų skaičius , tokiose profesijose kurios kaip manoma yra "moteriškos" švietime , slaugoje.

Remtasi:

•         Kahn, Jack S :Concerns with Men's Academic Motivation in Higher Education: An Exploratory Investigation of the Role of Masculinity. Journal of Men's Studies. Winter2011, Vol. 19 Issue 1, p65-82.

•         Real Men Don't Do Workshops. By: Cohen, Paul M., Chronicle of Higher Education, 00095982, 11/21/2003, Vol. 50, Issue 13

•         Jackson, Carolyn :'I've been sort of laddish with them ... one of the gang': teachers' perceptions of 'laddish' boys and how to deal with them. Gender & Education. Sep2010, Vol. 22 Issue 5, p505-519. 15p.

•         Michael J. Sedlak http://www.wakingbear.com/archives/a-history-of-teaching-in-america-as-told-by-those-who-know.html

 

Trumpai APIE FRANZ BOAS'Ą

Picture
● Gimė Vokietijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido ir mirė JAV.

● Specializavosi kaip fizikas ir geografas.

● Vėliau dėmesį nukreipė į neeuropietiškų visuomenių ir kultūrų tyrinėjimus.

● Dėstė ne vienam žymiam antropologui: Margaret Mead, Ruth Benedict ir kt.

● Laikomas Amerikos antropologijos tėvu.


KULTŪRINIS RELIATYVIZMAS

F. Boasas  susitelkė į Č. Darvino evoliucijos teoriją- kad pokyčiai vyksta atsižvelgiant į tam tikras sąlygojančias aplinkybes. Teigiama, kad evoliucijos pokyčiai vyko įvairiapusiškai, įvairiais būdais. Nebuvo tik vieno „teisingo“ būdo. Kai Č. Darvinas tyrinėjo Galapagus, jis nemanė, kad viena rūšis pranašesnė už kitą tik dėl to, jog ji yra didesnė ar geriau prisitaikiusi. Atvirkščiai, jis matė, kad kiekviena rūšis turi savitas prisitaikymo galimybes, kurios priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Būtent šia idėja remiantis, F. Boasas žvelgė į įvairias visuomenes. Kiekviena rūšis savitai prisitaiko prie unikalių aplinkos sąlygų. Tuomet šią idėją F. Boasas įvedė į antropologiją ir tai pavadino kultūriniu reliatyvizmu. Pagrindinė mintis- kiekviena kultūra yra darinys, kurį lemia specifinė praeitis, o ne tik rasė ar aplinka. Ši idėja buvo labai svarbus antropologo indėlis.

KETURIOS PAGRINDINĖS ANTROPOLOGIJOS ŠAKOS

F.Boasas suskirstė antropologiją į keturias pagrindines šakas: fizinę antropologiją, kultūrinė antropologiją, lingvistinę antropologiją ir archeologiją. Tokią sistemą mokslininkas suformulavo remdamasis savo holistiniu požiūriu į žmonių elgesį (holizmas (gr. holos – “visas”) – viena iš idealistinės filosofijos teorija, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą, netolygią jos elementų sumai).

akademinė veikla

PictureKolumbijos universitetas 1903m.
F. Boasas buvo fizinės antropologijos dėstytojas Kolumbijos universitete, kur po kelių metų buvo paaukštintas ir tapo antropologijos profesoriumi. Dėstytojai, dėstę antropologijos studijas Kolumbijos universitete, buvo išskirstyti į įvairius padalinius. F. Boasas siekė visus dėstytojus sujungti į vieną padalinį ir perimti šio junginio vadovavimą. Šiame universitete mokslininko programa tapo pirmąja antropologijos daktaro laipsnio programa Amerikoje. Taip pat, kuomet F. Boasas dėstė universitete, jis užėmė svarbias pareigas Amerikos antropologų asociacijoje. Ir universitete, ir asociacijoje jo pagrindinis tikslas buvo įgalinti keturių šakų antropologijos koncepciją.


visuomeninė veikla

F. Boasui rūpėjo visuomeniniai reikalai, šiais klausimais aistringai gynė savo įsitikinimus. Aktyviai kovojo su rasizmu, juo domėjosi ir savo tyrimuose, kuriuose nustatė, jog rasinės nelygybės priežastys yra nuspręstos socialiai, o ne biologiškai, kaip buvo manoma iki tol. Boasas – pirmas mokslininkas, paskelbęs, kad visi žmonės yra lygūs. Savo darbuose įrodinėjo, kad nėra jokios pagrįstos priežasties rasizmui egzistuoti, nevengdavo viešai pasisakyti šia tema, pavyzdžiui: „If we were to select the most intelligent, imaginative, energetic, and emotionally stable third of mankind, all races would be present”.

Kai nacių partija Vokietijoje pradėjo riboti žydų mokslų plitimą, Boas į tai atsakė viešu pareiškimu, kurį pasirašė daugiau nei 8000 kitų mokslininkų.

Taip pat F. Boas buvo kritiškas tiems, kurie demonstravo savo didesnę nei kitų galią. Apie tai į “New York Times” jis parašė laišką, pavadinimu “Why German-Americans blame America”, kuris buvo išspausdintas pirmame laikraščio puslapyje. Laiške F. Boas rašė apie amerikiečių ir vokiečių, nuo karo pabėgusių į Ameriką, santykius, didžioji dalis laiško kritikavo amerikiečių nacionalizmą.

Karo metu rėmė vokiečių ir austrų mokslininkus, protestavusius prieš Hitlerio rėžimą, po karo tuo pačiu tikslu įkūrė organizaciją, kuri taip pat siekė gerinti santykius tarp Vokietijos, Austrijos ir Amerikos mokslininkų.

f. boasas apie kultūros antropologiją. kwakiutl

F. Boas teigė, kad užuot “sistemiškai numeravus standartizuotus papročių ar tikėjimus”, antropologija turi dokumentuoti, kaip individas reaguoja į visą jo socialinę aplinką ir skirtumus tarp nuomonės ir veiksmo modelio, kurie pasitaiko primityviose visuomenėse. Sutelkus dėmesį į individo veiklą, atsiskleidžia, kad individo veiksmams didelę įtaką daro jo socialinė aplinka, tačiau paties individo veiksmai taipogi keičia jo visuomenę, jis gali inicijuoti pokyčius. Dėl šios ypatybės Boas kultūrą laiko itin dinamiška ir besikeičiančia.

Kwakiutl – tai indėnų gentis, kurios tyrinėjimai, kalbant apie F. Boasą, minimi dažniausiai. Ši gentis įsikūrusi vakarinėje Kanados dalyje, joje F. Boas atliko lauko tyrimą, gyveno kartu su genties žmonėmis, netgi sudaro jų kalbos abecėlę.

Kwakiutl gentyje kaukės yra labai svarbus atributas – jos susijusios su dvasiomis ir antgamtiškumu, užsidėję kaukes ir šokdami žmonės bendrauja su dvasiomis.

Genties kaukės, be to, kad turi didelę reikšmę, dar yra įspūdingos, jos eksponuojamos muziejuose kaip skulptūros šedevrai. Įdomu, kad viena kaukė gali būti dvilypė, pavyzdžiui, “uždaryta” ji vaizduoja piktą, karštaujančią dvasią, o “atidaryta” – atvirkščiai – draugišką dvasią, geraširdiškai dalijančią dovanas.

Picture
F. Boasas su Kwakiutl šeima (dešnėje)
Picture
Kwakiutl kaukės
Picture
F. Boas demonstruoja Kwakiutl "Kanibalo šokis". 1895m.
Picture
F. Boas sudaryta Kwakiutl abecėlė

Įdomi video medžiaga

Informacijos šaltiniai

 
Picture
Polinezijos istorija ir geografinė padėtis

Vis dar yra  disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl  jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati. 



Nuotraukos šaltinis: http://www.yusrablog.com/wp-content/uploads/2010/12/Polynesian-Tattoo.jpg

PictureNuotraukos šaltinis: http://maaori.com/images/polynes.gif
Polinezijos istorija ir geografinė padėtis

Vis dar yra  disktuojama dėl polinezijos kultūros isštakų. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio galime patikinti, tai, kad Polinezija nėra viena gentis, o susideda iš kelių. Polinezija apima šias gentis: Marquesans, Samoans, Niueans, Tongans, Cook Islanders, Hawaiians, Tahitians ir Māori, kurios yra genetiškai susiję su Pietryčių Azijos Čiabuvių dalimi. Tai Okeanijos subregionas, kurį sudaro didelės salų grupės, daugiau kaip 1000 išsibarsčiusių visame Vidurio ir pietų ramiajame Vandenyne, per trikampį, kurio kampuose išsidėsčiusios Naujoji Zelandija, Havajai ir Velykų sala. Žmonės, kurie gyvena šiose salose, laikomi polineziečiais dėl  jų panašių bruožų: kalbos, papročių, visuomenes ir kultūros. Skirtumai tarp šių salų yra tatuiruočių išraiška. Pavyzdžiui, Taityje tatuiruotės daromos nuo kelių iki pečių, Tuamoto saloje buvo tatuiruojamas liemuo ir rankos, o Naujojoje Zelandijoje - veidas. Raštai skirdavosi, tačiau kūno tatuiravimo esmė visada buvo ta pati. 


Žodžio „tatuiruotė“ atsiradimas

 Kapitonas James Cook buvo pirmasis jūrininkas, kuris  bandė ištirti visą Polinezijos trikampį. Laive "HMS Endeavour" gamtininkas Joseph Banks pirmą kartą paminėjo žodį "tatuiruotė", taip pat vadinamą "Tatau". „Ta“ reiškia skausmą, o „tatau“ – tatuiruotę. Savo dienoraštyje paskelbė: "Aš dabar turėčiau paminėti  būdą, kaip jie neištrinamai save pažymi, kiekvienas iš jų yra  pažymėtas pagal  jų humorą ar disponavimą". 1771 metais, kai James Cook grįžo atgal į Tahiti ir Naująją Zelandiją iš savo pirmosios kelionės, žodis "tatuiruotė" atsirado ir Europoje. Jis papasakojo apie Polinezijos kūno žymėjimą, kuris vadinosi "tattaw", beje, pats grįžo ištatuiruotas ir nuo tada tatuiruotės pradėjo tapti sparčiai žinomos. Dar sakoma, kad polineziečių tatuiruotes mėgo Europos jūreiviai ir grįžus iš kelionių jų kūnai būdavo išpuošti, todėl jos labai greitai išplito Europoje.

Polinezijos grožio standartai

Pagal senovės papročius grožio idealas buvo matuojamas kilogramais - kuo daugiau, tuo geriau. Čia kadaise veikė mokyklos aristokratų moterims. Jaunos mergaitės būdavo maitinamos krakmolingu maistu ir uždaromos ankštuose urvuose, kad kuo mažiau judėtų. Tai trukdavo tol, kol mergina priaugdavo svorio, o jos oda, saugoma nuo saulės, tapdavo visai balta. Dabar tokių mokyklų nebėra, tačiau žmogus čia vidutiniškai sveria apie 100kg.

Bene kiekviena moteris Polinezijoje turi tikrų perlų, nes šeimoje tik gimus mergaitei, jai padovanojamas vienas juodasis perlas, per kitą gimtadienį dar vienas ir t.t., kol galiausiai, sulaukusi pilnametystės, mergina jau turi vėrinį.  Šioje šalyje niekas nepripažįsta dirbtinių perlų vėrinių.

Dar vienas puošybos elementų Polinezijoje yra gėlės. Jos tiek vyrams, tiek moterims atstoja ir papuošalus, ir makiažą. Nešiojamos girliandos ant kaklo, gėlės plaukuose arba už ausies. Gėlės - tai ne tik papuošalai, bet ir slapta kalba. Užkištos už dešinės ausies reiškia kvietimą, jog asmuo laisvas, laukia pasiūlymų. Už kairės ausies - atvirkščiai: „Turiu partnerį, nesu laisva.“

Picture
Nuotraukos šaltinis: http://www.nancydbrown.com/wp-content/uploads/2010/06/luau-hula-auana-women.jpg
Polinezijos tatuiruotės

Tatuiruotė – amžinas piešinys ant kūno. Būtent tatuiruočių kalba yra tai, kas sieja Ramiajame vandenyne išsibarsčiusių salelių gyventojus į vieną kultūrinę šeimą. Kūno žymėjimas yra Polinezijos kultūros šventa ceremonija. Tatuiruotes ir jų vietą ant kūno lėmė genealogija, padėtis visuomenėje ir asmeniniai pasiekimai. Pagal Maorių kultūrą, visi aukšto rango žmonės čia buvo tatuiruoti, o netatuiruoti buvo laikyti žemo socialinio sluoksnio. Tatuiruotė buvo būdas teikti informaciją apie jo savininką, tai lyg savotiška vizitinė kortelė. Taip pat tai tradicinis metodas atnešti jėgų, dvasinę galią ir apsaugą. Polineziečiai jas naudojo kaip charakterio, pozicijos ir hierarchijos ženklą. Polinezijos tauta tiki, kad asmens dvasinė galia rodoma per tatuiruotę. Beveik kiekvienas polinezietis senovėje turėjo tatuiruotę. Atskirų salų grupės ar net atskiros salos turėjo unikalų dizainą, taigi, remiantis tatuiruotėmis buvo galima nustatyti asmens kilmę.

Tačiau visoje Polinezijoje tatuiruotėms galioja bendri motyvai  ir elementų taikymo metodai. Bendri motyvai įvairūs: linijiniai geometriniai motyvai, petroglifai, gyvūnai, paukščiai ar kiti dirbtiniai objektai. Kiekvienas iš geometrinių raštų, įskaitant linijas, trikampius, apskritimus ir kitus daugiakampius simbolius, buvo rodomas ant kūno.

Nuotraukos paimtos iš šio šaltinio: http://www.apolynesiantattoo.com/polynesian-tattoo-designs

Polineziečių kūno žymėjimas

Įspūdingiausiomis tatuiruotėmis garsėjo Markizo salos. Jų kariai būdavo ištatuiruoti nuo kojų iki galvos, o žvelgdami vienas į kitą žinodavo, kiek kitas turi vaikų, žmonų, keliuose ritualuose dalyvavo, iš kokios salos kilęs ir kokiai visuomenės klasei priklauso: prastuomenei ar aristokratijai. Nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų ir Velykų salų visame Polinezijos trikampyje karių bei jų moterų kūnai būdavo išmargini žydrais, juodais ir žaliais raštais.

Moterys buvo tatuiruojamos be didelių ceremonijų, nebuvo statomi specialūs namai. Nuo vyro nuotaikos priklausė, ar po operacijos bus surengta šventė žmonos garbei. Moterų tatuiruotės visų pirma buvo puošmena. Moterims niekada nebūdavo tatuiruojamas visas kūnas, dažniausiai tik rankos, kojos ir veidas. Paauglės pradėdavo tatuiruotis nuo sėdmenų. Prieš vestuves būdavo ištatuiruojamos šlaunys, ausys, lūpos, Havajuose ir krūtys. Prieš vestuves būdavo tatuiruojami ir vyrai. Jaunoji turėjo teisę ir netgi privalėjo atstumti vyrą, jeigu šis nebūdavo tinkamai ištatuiruotas. Pirmosios tatuiruotės atsirasdavo jau ant naujagimio odos. Motina negalėjo pradėjo rūpintis kūdikiu, kuriam nebuvo ištatuiruota alkūnė. Įvairiais ženklais buvo išmarginami delnai, kai vaikas paaugdavo ir pats galėdavo dėtis valgį į burną. Dvylikametėms mergaitėms rankos būdavo išmarginamos specialiomis tatuiruotėmis, kurios leisdavo ruošti valgį kitiems.

Picture
Tatuiruočių meistrai

Mitologijos pagrindu, žmonės išmoko tatuiruočių meno is Ta'aroa Dievo. Tatuiravimo meną valdė aukštos kvalifikacijos šamanai religinėje ceremonijoje, kuri buvo laikoma tatuiruočių reikšmių ir įgūdžių ekspertu.

Tatuiruočių meistras buvo aukštos kvalifikacijos asmuo, paprastai vyras, kuris turėjo viską žinoti apie tatuiruotes, jų reikšmes, motyvus ir vietą, kur jos daromos. Dažniausiai meistras, spręsdavo ne tik tai, kam kokia tatuiruotė bus tinkama, bet ir tai, kas gali būti tatuiruojama ir kada. Meistras taip pat galėdavo įsakyti laikytis tam tikrų reikalavimų, prieš pradedant piešti kūną. Tatuiruojamas žmogus turėdavo patirti ilgą valymosi periodą. Per šį laikotarpį vyrams reikėjo susilaikyti nuo seksualinių santykių ir kontaktų su moterimis. Tai pat buvo liepiama nevalgyti arba laikytis specialios dietos, tam, kad asmuo dvasiškai pasiruoštų. Meistrui buvo gerai atlyginama už jo pastangas. Kadangi dauguma tatuiruočių padaroma aukštos socialinės klasės žmonėms, meistrai dažnai būna apgyvendinami, jiems suteikiamas maistas, tol, kol tatuiruotė bus baigta. Ši puiki dovana turi ir didelių aukų, nes meistrui dažnai tenka atsisakyti šeimos ar kitų nuolatinių ryšių už savo amato. Tatuiruočių meistrai yra svarbiausi žmonės, nes jų atmintyje paženklinti simboliai ir fragmentai. Jie žino, kaip juos sujungti, sukurti prasmingą meno kūrinį kiekvienam asmeniui. Kiekvienas ženklas turi prasmę, susijusią su vidine prigimtimi, o tatuiruotės įkūnija tą prasmę ant  kūno. Polinezijos tatuiruočių meistrai gali išreikšti  reikšmių įvairovę derinant skirtingus polinezietiškus simbolius ir motyvus kartu. Paprastai tatuiruotės pažymi žmogaus įšventinimo ritualus ir svarbiausius gyvenimo įvykius.Tatuiruočių dizainas pasižymėjo tuo, kad oda buvo paruošiama tatuiravimui, pažymint ją dažniausiai su medžio anglimis arba spalvotomis žemėmis. Tada meistras pradėdavo dirbti su adatomis, kurios buvo pagamintos iš paukščių kaulų, vėžlio kiauto, bambuko ir kartais netgi iš ryklio dantų.  Šios priemonės buvo skirtos įpjauti odai, kad būtų galima įšvirkšti rašalą. Tai buvo itin skausminga procedūra. Po keleto savaičių operacija būdavo kartojama ant dar neužgijusių žaizdų. Ir taip tris kartus, kad tatuiruotė būtų tobula.

Nuotraukos šaltinis: http://www.apolynesiantattoo.com/wp-content/uploads/2013/03/Polynesian-Tattoo-Master.jpg

PictureNuotraukos šaltinis: http://www.tahititatou.com/images/db_dwayne-meaning4.jpg
Polinezietiškos tatuiruotės raštai ir jų paaiškinimai:

A – Tai kokoso lapai arba tai, kas žymi Samoa vyriausiąjį karį.

B – Tai saulė, kuri atneša sėkmę.

C – Tai trys žmonės viename. Tai aš su pravertomis rankomis. Ir tai tęsiasi ant mano krūtinės ir tai jungiasi su mano žmona, Dany, ir mano dukra, Simone Alexandra.

D - Šie mažėjimo tvarka išsidėstę sūkuriai reprezentuoja praeitį, dabartį ir ateitį, kur ateitis tampa vis didesnė. Raštas tęsiasi per mano ranka, kur parašyta jo reikšmė: Tai keičiasi toje vietoje, kur turėtų pasibaigti.

E – Tai dvi akys, vadinamos, o mata e lua, reprezentuoja mano protėvius, žiūrinčius mano gyvenimo kelią.

F – Tai puikioji akis. Tai bauginantis simbolis, kuris leidžia jos vartotojui turėti savo priešo dvasią. Akis naudojama atitraukti priešo konfrontaciją.

G – Tai sumaitotas veidas, paženklintas ryklių dantimis – stiprybės šaltiniu – yra mano dvasios gynėjas ir mano kovos simboliu.

H – Tai kunigas ir dvasinis vadovas, kuris kelia kariui nušvitimą ir antgamtines galias kario protėvio akimis.

Taigi, Polinezijoje tatuiruotės buvo ne tik puošmena, bet ir ritualas, suteikiantis dvasinių, jėgų bei savotiška vizitinė kortelė. Salose nebuvo nei knygų, nei popieriaus. Viskas buvo rašoma ant kūnų.

 
Picture
          

Biografija

Claude Levi-Strauss gimė 1908 metais lapkričio 28 dieną Briuselyje. Levi Strauss - tarptautiniu mastu pripažintas prancūzų antropologas ir etnologas, labiausiai žinomas kaip struktūralizmo teorijos (arba kitaip struktūrinės antropologijos), padedančios suprasti visuomenę ir kultūrą, plėtotojas. XX amžiaus antroje pusėje turėjo lemiamą įtaką humanitarinių mokslų srityje. 

Levi – Strauss gimė nereligingų žydų šeimoje, puoselėjančioje intelektinės ir meno tradicijas. Per savo vaikystę su šeima daugiausia gyveno Paryžiuje.  Levi – Strauss per ilgą savo gyvenimą net tris kartus buvo vedęs.  

Prancūzų antropologas ir etnologas persikėlė į Paryžiaus 16-ąjį rajoną, siekiant pabaigti savo aukštosios mokyklos studijas. Pirmiausia baigė Lycée Janson-de-Sailly, vėliau Lycée Condorcet.  Baigiant aukštąją mokyklą jis susitinka su belgu, kuris priklausė socialistų partijai. Jis padaro svarbią įtaką Strauss. Tuo metu Levi Strauss nusprendė prisijungti prie kairiųjų partijos. Levi – Strauss tampa Socialistų partijos aktyvistu, jis pirmuoju paskiriamas atsakingu už "Groupe d'études Socialistes" (Socialistų tyrimo grupė), ir galiausiai gauna statusą "secretaire Général des étudiants Socialistes" (socialistų studentų generalinis sekretorius).

Po aukštosios mokyklos baigimo Lévi Strauss tęsė studijas Sorbonoje. Jo akademinės paieškos prasidėjo nuo filosofijos studijų, nors vienas jo dėstytojas anuomet taikliai pastebėjo, kad būsimo antropologo pašaukimas yra visai kitas nei filosofija, tačiau labai arti jos. Dar prieš filosofijos studijas Lévi Strauss didelę įtaką padarė Karlo Marxo ir Sigmundo Freudo teorijos. Šie mąstytojai jį įtikino, kad net pačius neracionaliausius reiškinius galima paaiškinti racionaliai. Kaip vėliau jis pats teigė, Marxo idėjos jį priartino prie Georgo Hegelio ir galiausiai prie Immanuelio Kanto idėjų. Jos tam tikru atžvilgiu ir lėmė antropologo minties kelią, paremtą teiginiu, kad „protas turi savo ribas, kurias primeta niekada iki galo neperžvelgiamai tikrovei ir kad jis suvokia tą tikrovę tik per tų ribų „pinučius“.

            Marxo vaidmuo Lévi Strausso gyvenime neapsiribojo nuoroda tik į Kanto filosofiją, bet paveikė ir jaunystės dienų politinę orientaciją, kadangi jis buvo Socialistinių studijų aukštesniosiose normalinėse mokyklose grupės sekretorius ir Studentų socialistų federacijos generalinis sekretorius. Pirmasis Lévi Strauss akademinės veiklos laikotarpis prasidėjo 1934 metais, kai jis buvo pakviestas į San Paulo universitetą dėstyti sociologiją. Tuo metu Brazilijos daugiausia prancūziškai kalbanti aukštuomenė nusprendė stimuliuoti kultūrinį ir intelektualinį gyvenimą, įkurdama universitetą ir kvietė mokslininkus iš Prancūzijos; tarp jų buvo ir Claude’as Lévi Strauss bei istorikas Fernand’as Braudelis. Lévi Strauss proga dirbti Brazilijoje sutapo su galimybe tapti etnologu. Jaunas filosofijos ir sociologijos dėstytojas susižavėjo anglosaksiškąja praktine etnologija.

Brazilijoje Lévi Straussas išvyko į pirmąją ekspediciją pas kaduvenų ir bororo genčių indėnus Mato Groso vietovėje, be to, parašė pirmąjį savo straipsnį apie bororo socialinę organizaciją ir surengė ekspedicijos radinių parodą. 1938 metais jis dalyvavo ekspedicijoje pas nambikvarų genties indėnus. Čia surinkta medžiaga vėliau tapo Lévi Strausso papildomos disertacijos pagrindu.

Viešnagė Brazilijoje truko iki 1939 metų. Galimybė dėstyti sociologiją ir užsiimti praktine etnologija Brazilijoje suvaidino svarbų vaidmenį Lévi Strauss darbuose. Vėliau jis tapo amerikanistu.

Baigęs universitetą, kelerius metus dėstė vidurinėje mokykloje.. 1939 m. grįžo į Prancūziją kai prasidėjo karas. Nors Strauss ir buvo mobilizuotas, tačiau mūšyje neteko dalyvauti nei karto. Prancūzijai kapituliavus, dėl žydiškos kilmės turėjo slapstytis. Vėliau, atsiradus progai, pasitraukė į JAV. Didžiąją karo metų dalį praleido Niujorke, užsiimdamas akademine veikla. Per juos kartu su Romanu Jakobsonu pradėjo plėtoti struktūralizmo teoriją. Taip pat patyrė stiprią amerikiečių antropologo Franzo Boas įtaką.

Grįžęs į Prancūziją 1947 metais, Lévi Strauss dirbo įvairiose kultūros institucijose ir pelnė akademinį pripažinimą. Šalia dėstytojavimo ir tyrimų jis neretai turėjo visokiausių kitokių pareigų. 1948 metais dirbo tyrimų vadovu Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (Centre National de Recherche Scientifique), direktoriaus pavaduotoju Žmogaus muziejuje (Musée de l’Homme), Aukštųjų studijų mokykloje (École Practique de Hautes Etudes) vadovavo Rašto neturinčių tautų religijų katedrai, kuriai anksčiau vadovavo ir Marcelis Maussas. 1949 metais knygą „Elementariosios giminystės struktūros“ apsigynė kaip pagrindinę disertaciją, o darbą „Šeimyninis ir socialinis nambikvarų genties gyvenimas“ kaip papildomą disertaciją. 1958 metais mokslininkas gavo vietą Prancūzijos koledžo Socialinės antropologijos katedroje. Po poros metų įkūrė Socialinės antropologijos laboratoriją ir Prancūzijos etnologų žurnalą „Žmogus“ (L’Homme), turėjusį prilygti American Anthropologist JAV arba Man Didžiojoje Britanijoje. 1962 metais išleido dvi svarbias knygas: „Totemizmas šiandien“ (Totémisme aujourd’hui) ir „Laukinis mąstymas“ (La Pensée sauvage). Galiausiai 1973 metais LéviStraussas buvo išrinktas į prestižinę Prancūzų akademiją (Académie Française) ir pelnė didžiausią akademinį pripažinimą.

 „Kultūra lemia mūsų mąstymą labiau, nei mes galime įsivaizduoti“, taip teigia Levi – Straussas. Savo knygose jis įrodinėjo, kad žmonės mąsto ir supranta pasaulį lygindamas jį dviem skirtingais aspektais. Tokiais kaip: karšta/šalta, kieta/minkšta, aukšta/žema. Labai panašiai pavadinta viena jo knyga - „Žalia ir virta” (1964).

Levi-Strauss, taip pat rašo apie teatrologiją nuo 1964 iki 1971 pavadinimu - “Mitologika”, kuris orientuotas į studijų mitus. Jis buvo paskelbtas anglų kalba. Atsidavęs mokslininkas ir produktyvus rašytojas tęsė savo tyrimų mitologiją: mitas ir reikšmė.

Cl. Levi Strauss mirė 2009 m. spalio 31d. Paryžiuje, kai jam buvo 100 metų.

Levi-Strauss apdovanojimai: Vienų žymiausių Cl. Levi Strauss knygų santraukos:



Picture
LAUKINIS MĄSTYMAS

“Laukinis mąstymas”, bet ne “laukinių mąstymas”. Būtent šia takoskyra Levi-Straussas atsiriboja nuo ankstesnės sociologų nuomonės apie pirmykščio mąstymo primityvumą. Jo išvada, kad pirmykščiai žmonės geba abstrakčiai mąstyti, loginių struktūrų požiūriu sulygina jų ir šiuolaikinių žmonių racionalųjį mąstymą. Tai “laukinio” būvio mąstymas, kurio sugebėjimai klasifikuoti niekuo nenusileidžia šiandieninei biologijos ar zoologijos sistematikai.

Remdamasis struktūralistinio metodo principu tvarkyti pozicijas, o ne ieškoti panašumų, Levi Strauss ėmėsi užduoties išryškinti mitinio ir mokslinio mąstymo loginę prigimtį.

„<...> sąvokų gausumą lemia atidesnis dėmesys tikrovės ypatybėms, skvarbesnis žvilgsnis į galimus jų skirtumus. Toks objektyvaus pažinimo troškulys yra viena iš labiausiai neįvertintų vadinamojo „primityvaus“ mąstymo sričių. Nors jie retai nukrypsta į to paties lygio tikrovės reiškinius, kuriais domisi ir modernus mokslas, tačiau naudoja panašias intelektualines operacijas ir stebėjimo metodus. Abiem atvejais visata yra mąstymo objektas bent jau tokiu pačiu mastu kaip ir priemonė poreikiams patenkinti.“ (Strauss, Eribon: 127-128)

„Primityvusis“ mąstymas tyrėjui aiškiau atskleidė esminius proto veiklos mechanizmus, nes jis nori parodyti, kad esama originalių mąstymo būdų, į kuriuos mes nekreipiame dėmesio, arba, tikriau, kurių mes neįtraukiame į mūsų svarstymo lauką

„Tarp mūsų vis dar gyvuoja tokia veiklos rūšis, kurios dėka mes galime techniniame lygmenyje pakankamai aiškiai įsivaizduoti tai, kas spekuliatyviame lygmenyje galėjo tapti mokslu, kurį aš būčiau linkęs vadinti ne tiek primityviu, kiek „pirminiu“. Prancūzijoje ši veikla vadinama meistravimu (bricolage). <...> meistrautojas yra tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamas, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atsitiktines priemones. Mitiniam mąstymui būdinga išreikšti save heteroklitinėmis priemonėmis, kurių skaičius, nors gana didelis, vis dėlto yra ribotas. Ir šis mąstymas, <...> turi tenkintis šiomis priemonėmis, nes kitokių neturi. <...> Taigi mitinis mąstymas yra tam tikra intelektualaus meistravimo rūšis.“ (Strauss: 127)

Picture
ELEMENTARIOSIOS GIMINYSTĖS STRUKTŪROS

C. Levi –Strauss knyga Elementariosios giminystės struktūros, padarė perversmą giminystės sistemų tyrimuose. Joje imta teigti, kad vedybinė giminystė, tiesiog pati santuoka, kurią C. Levi –Strauss pavadinu aljansu, yra socialiai svarbesnė nei kraujo giminystė, nes būtent ji palaiko pirmapradžių – paprastųjų visuomenių stabilumą.

Knygos pirmame skyriuje buvo iškelta pagrindinė mintis, jog gamtos - kultūros opozicija lemia kraujomaišos draudimas yra visų tolesnių šios knygos apmąstymų pamatas. Kraujomaišos draudimas rodo, jog kultūroje viešpatauja tam tikros taisyklės. Stebint laisvėje gyvenančių gyvūnų elgesį lyg ir buvo nustatyta, kad sueities tarp giminių yra retos arba netgi neįmanomos, nes jas reguliuoja tam tikri mechanizmai. Galima atremti teiginius, esą vaikai užaugę po tuo pačiu stogu nejaučia seksualinio potraukio vienas kitam.  Veikale ,,Elementariosios giminystės struktūros‘‘ Cl. Levi – Strauss atsidėjo išsamioms giminystės reikšmės studijoms. Pirmiausia jis bandė nustatyti neparastai panašių santuokinių taisyklių egzistavimo tarp istoriškai nesusijusių Australijos, Azijos ir Amerikos žmonių grupių priežastis. Pastebėjęs, kad minėtuose kontinentuose visoms jo tyrinėtoms visuomenėms yra būdinga santuokinė taisyklė, kai individai turi vesti savo abipusę pusseserę /pusbrolį. Tokios abipusio pusbrolystės/pusseserystės giminiavimosi sistemomis paremtas santuokas jis pavadino alijanso tipo, t.y. iš esmės besiskiriančiomis nuo afrikietiškujų.

Levi Strauss susistemino šimto metų giminystės tyrimus ir sujungė į teoriją galinčią išaiškinti sudėtingiausius giluminius socialinių darinių klodus:

 „Nes ten stengtasi įnešti aiškumo į sferą, kurioje viešpatavo painiava. Aptariant kiekvieną visuomenę, kiekvieną paprotį galima buvo pasimesti aiškinimų įvairovėje, kurią pabandžiau supaprastinti iki keleto principų.“ (Strauss, Eribon: 120)

Struktūrose buvo tyrinėjama ne tai ką žmonės daro, o tai ką jie mano arba tvirtina, kad turi būti daroma.


Picture
TOTEMIZMAS ŠIANDIEN

C. Levi – Strauss ėmėsi nagrinėti totemizmą kaip loginį ir elementarų elementariosios – pirmykštės visuomenės taikomą universalią gamtos objektų klasifikavimo sistemą, nustatančią loginį ekvivalentiškumą tarp gamtos rūšių ir socialinių grupių. Pasinaudodamas Australijos čiabuvių kaip pačių sudėtingiausių visuomenių pavyzdžiu, jis rekonstravo gimininio totemizmo raidą teigdamas, dviejų gimininių grupių (moieties) – kaip seniausių socialinių padalų. Jos (moieties) turi totemines emblemas.

Totemizmas – pagal C. Levi – Strauss – analogija pagrįstas panašumas/prigimtinio ryšio pabrėžimas tarp atskirų giminių/klanų ir gyvūnų ar augalų rūšių. Totemizmas yra sistema, ieškanti ir išryškinanti analogiškus skirtumus tarp žmonių grupių, iš vienos pusės,  ir gyvūnų bei augalų grupių, iš kitos. Kaip įvardino Levi- Strauss, ne panašumai (tarp giminių ir gamtos rūšių) lemia, o skirtumai tarp vienos ir kitos gyvūnų rūšies, iš kitos pusės, bei skirtumai tarp vienos giminės ir kitos, iš kitos, - būtent tokie skirtumai yra panašūs. Tokiu būdu kalnuose gyvenantys ir medžiojantys skiriasi nuo pakrantės gyvenančių ir žvejojančių labai panašiais, tiesiog adekvačiais skirtumais.

Tas skirtumas valdžiai atsispindi totemų pavadinimuose ir santykiuose tarp giminių (aukštesniosiose giminės santykiuose su žemesne). Žmogus nors ir gerai suvokia konkretesnius skirtumus, bet tendencija suvokti skirtumus yra esminė, nors ir neįsisąmoninta. Tai pagrįsta tvirta logika, atsiremiančią į priešinimą: gamta – kultūra..

Skirtingos kultūros konstruoja skirtingas simbolių atitikmenų grandines. Pvz., Navaho indėnai brėžia simbolinius atitikmenis tarp gyvūnų – augalų – dangaus kūnų – kalvų ir vandenų. Kiekvienas tos komplektas įtvirtinamas kaip privalomas ir panaudojamas ritualams.


Picture
MITOLOGIKA

„Mitologikos“ – tai įspūdingas keturių tomų veikalas, kuriame antropologas aptarė ir struktūriškai išnagrinėjo apie tūkstantį mitų, surinktų iš dviejų šimtų Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų grupių. Mitus galima skaityti / suprasti pažodžiui (horizontaliai), tada jie bus pasakos. O galima skaityti vertikaliai t.y. pastebint, kad kai kurie semantiniai pasakojimo bruožai nuolat kartojasi ir organizuojasi į tam tikrą reikšmės struktūrą.

Jis teigia, kad mitų sprendžiamos problemos yra universalios. Jose naudojamos figuratyvinės išraiškų priemonės, kaip ir bet kuri kalba, nepriklauso nuo atskirų individų, o sudaro konkrečios visuomenės lobyną. Mitinio pasakojimo forma perduodamas turinys cirkuliuoja tarp žmonių, nors pačios išraiškos formos tiesiogiai nėra suprantamos.

Mitologika šia prasme panaši į toteminės klasifikacijos logiką. Pastarojoje giluminis – archetipinis gamtos (gyvūnų) pažinimo turinys visada cirkuliuoja kaip pagrindas socialinėms grupėms (klanams) atpažinti bei klasifikuoti pagal gyvūninius pavidalus / emblemas. Tuo tarpu mite glūdi ir pirmapradžiai kognityviniai tikrovės pažinimo kodai, pasireiškiantys per binarines opozicijas. C. Levi – Strauss tikėjo, kad mitai įkūnija struktūras, kurios yra universalių mąstymo struktūrų tiesioginiai produktai ir tuo žmogiškasis protas įprasmina pasaulį. .

Apskritai mitais visuomenė siekia figuratyviai (metaforiškai ir simboliškai) išreikšti ir išspręsti egzistenciniai problemas, sukurdama mito – loginį (t.y. perkeltinį - simbolinį) tvarkos, pusiausvyros, ramybės ir solidarumo pagrindą.

C. LEVI – STRAUSS ĮNAŠAS Į ANTROPOLOGIJĄ

C. Levi – Strauss nurodė socialines struktūras esant žmogiškame mąstyme ir socialinę interakciją laikė giluminių, kognityvinių struktūrų paviršine manifestacija (manifestacija - viešas masinis visuomenės pritarimo, reikalavimų, protesto pareiškimas, demonstracija).

Labai svarbi C. Levi – Strauss išvada, kad primityvūs žmonės yra apvaldyti nepasotinamo apetito primesti tvarką pasauliui.

C. Levi – Strauss socialinę struktūrą suprato ir kaip statinę, ir kaip dinaminę socialinės organizacijos formą. Tačiau atrodo, kad jis aukojo dinamiką statikos pirmumui pabrėžti. Be to, jis bandė priešinti modelį realybei, struktūrą – įvykiui,  esmė – atvejui.


Video apie Claude Levi - Strauss
Bibliografija:
Barrett, Stanley. 2009. Anthropology: a Student's guide to Theory and Method. Toronto: University of Toronto Press
Čiubrinskas, Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteta
Lévi-Strauss Claude, Éribon Didier, Iš arti ir iš toli : interviu knyga, Vilnius : Baltos lankos, 2002.
Levi-Strauss, Claude. 1997. Laukinis mąstymas. Vilnius: Baltos lankos

The European Graduate School Claude Levi Strauss - Biography. Prieiga per internetą: http://www.egs.edu/library/claude-levi-strauss/
Tautosakos darbai XXXVI 2008 CLAUDE’AS LÉVI-STRAUSSAS IR STRUKTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS AUKSO DEŠIMTMEČIAI. Preiga per internetą: http://www.llti.lt/failai/20_Sukaktys_02.pdf

http://www.youtube.com/watch?v=zpj-rX0X4n0
http://www.youtube.com/watch?v=bu9Jt2z-DQg
http://www.youtube.com/watch?v=e4xDz_Bcv-w
 
Picture
Antropologijoje postmodernistinė teorija atsirado 1960 metais, kartu su postmodernistiniu literatūros judėjimu. Antropologų darbas yra smulkiai išanalizuoti, interpretuoti bei rašyti kultūrines kritikas.

Svarbiausios postmodernistinės antropologijos dogmos:

1.      Kitų žmonių nuomonių pabrėžimas. pavyzdžiui: iš šalies žiūrint gaidžių kapotynes ir dėl jų statomas dideles sumas (lažybų vidurkis buvo 85 ringitai, juos sudėdavo keli asmenis. Vidutinis dienos atlygis buvo 3 ringitai) atrodo, kad žmonės elgiasi neprotingai. Tačiau patiems baliečiams “pinigai yra ne tiek jų realiai gaunamos ar tikimosi gauti naudos matas, kiek jų pačių jaučiamo ar jiems užkraunamo moralinio reikšmingumo simbolis“(Geertz: kultūrų interpretavimas).

2.      Postmodernistinės antropologijos atstovai naudoja reliatyvizmą tyrėdami kitų žmonių kultūra bei jie atmeta mokslą. Spiro savo straipsnyje apie postmdernią antropologija rašė, kad antropologus negali įkvėpti mokslinis statutas. Postmodernistai  ginčijasi nes mokslas yra verslo ieškojimo priežastis, tai jei subjektyvus žmogaus objektas yra priimamas rimtai, tada antropologija gali būti verslo ieškojimo reikšmė. Nors termino reikšmė yra „juoda dėžė“ antropologijos leksikonui, postmodernistai tiki, kad kultūra ir mintys gali būti suprastos tik atsižvelgiant į ketinimus, tikslus, tai rodo, kad šie objektai yra susiję su prasme. Jei taip yra, jų priešinga reikšmė taip par hermeneutinis požiūris, kad mokslo samprata reiškia tik materialias sąlygas (Spiro:1996).

3.      Postmodernūs antropologai naudoja požiūrio teorija (standpoint theory).  Jie rašo apie kultūras remdamiesi savo aplinka bei požiūriu. 

4.      Antropologas turi tapti dalimi to, ką tiria.Jo svarbiausias  uždavinys- pasiekti, kad galėtų kalbėtis su kitais, užmegzti ryšį ir komunikuoti su kita bendrija.

Postmodernios antropologijos pradininkas yra Clifford Geertz. Jis gimė 1923 metais  San Franciske. Studijavo antropologiją Harvarde. dėstė antropologiją ir socialinius mokslus Kalifornijos ir Čikagos universitetuose, Prinstono aukštesniųjų studijų institute, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Javoje, Balyje, Maroke. Clifford Geertz yra amerikiečių antropologas, kuris yra geriausiai žinomas dėl savo stiprios paramos ir įtako simbolinei praktikai.  Geertzas kultūra apibrėžia kaip sistemą paveldėtų sąvokų, išreiškiančių simbolinėms formoms, kurių reikšmė yra žmonių komunikavimas, įamžinimas ir plėtra jų žinių apie požiūrį į gyvenimą. Kultūra laikoma tarpusavyje susijusių ir susipynusių reikšmių sistemų – religijos, meno, ideologijos, teisės, sveikos nuovokos ir kt. – visuma. Aprašant kultūrą naudotinos mąstymo konstrukcijos, kuriomis, antropologo supratimu, tos kultūros dalyviai suvokia patys save. Antropologas nesistengia tapti čiabuviu ar jį pamėgdžioti, tačiau ieško bendros kalbos ir gilinasi į pašnekovo kalbėseną. Pasiekiamas rezultatas – bendra čiabuvio ir antropologo konstrukcija, nors jų įnašai į dialogą ir lieka asimetriški: antropologas stengiasi suprasti, kaip čiabuviai supranta save, bet tai jis šitai, kaip moka, užrašo.  Antropologijos sąvokynas čia turi konstrukcinę reikšmę. Taigi interpretavimas tampa daugiamatis: čiabuvis pateikia pirmo laipsnio interpretacija, o antropologo darbas- tai jau antro ir trečio laipsnio interpretacija. Geertzas pateikia Ryalo pavyzdį apie avis. Vagys apsirengia moterimi apgauna Coheną ir nužudo pas jį buvusius svečius bei pavogia prekes. Cohenui pavyksta pabėgti pro langą.  Jis pasiskundė kapitonui Dumari, kad nori atgauti savo ketveriopą ar penkeriopą iš jo pavogtų prekių vertę. Po to jie užkilo į sukilėlių teritoriją, paėmė nelaisvėn piemenį ir pavogė jo bandą. Netrukus juos pasivyjo kitos genties raiteliai(tos genties, kurios nariai įsiveržė pas Coheną) ir abi grupės šnekėjosi, kol susitarė, kad Cohenui bus atlyginta 500 avių. Jis susirinko avis ir nusivarė jas atgal. Prancūzai apkaltino  jį šnipinėjimu, atėmė avis ir įgrūdo į kalėjimą. Iš šio pavyzdžio matome, kad apgalvotuose antropologiniuose rašiniuose-faktas, ką mes vadiname savo duomenimis, iš tiesų yra mūsų konstrukcijos, pagrįstos kitų žmonių konstrukcijomis, išreiškiančiomis tai, ką jie ir jų kraštiečiai daro, sunkiai pastebimas, nes kone visos žinios, kurių reikia, idant suprastume konkretų įvykį, ritualą, paprotį, idėją ar ko nors kita, netiesiogiai pateikiamos kaip parengtinė informacija dar nepradėjus tyrinėti paties objekto.  Geertzo nuomone, įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas kontekstinis ir pragmetinis dalykas.Todėl jo antropologija pagrįstai vadinama interpretacine: jis atsisako kultūros reiškiniu vertinti priežastingai ar funkciškai ir šitaip siekti atrasti bendruosius kultūrų gyvavimo dėsnius, jis netgi neigia egzistuojant pačius tokius dėsnius.

Geertzo tikslas: suteikti supratimą ir įvertinimą „tirštojo aprašymo“. Tirštasis aprašymas- tai kiek tik įmanoma objektyvus, o kartu asmeniškas aprašymas, kurį atlieka antropologas, siekdamas suprasti tiriamos kultūros tiesioginio dalyvio požiūrį.Pasitelkęs „tirštojo aprašymo metodą“tyrėjas gali atskirti pelus nuo grūdų. Metodo veikimą Geertzas pademonstruoja pasitelkdamas anglų filosofo Gilberto Ryle’o įžvalgą apie mirksinčius berniukus. Ryle’o teigimu, žmogiškieji gestai gali turėti keletą reikšmės sluoksnių, kuriuos įmanoma paaiškinti tik kultūros sąvokomis, taip kaip dviejų mirksinčių berniukų mirkčiojimo priežastis galima nuspėti tik žinant jų mirksėjimo motyvus. Juk du iš pažiūros identiški veiksmai, užfiksuoti, pavyzdžiui fotoaparatu, visai nereiškia to paties dalyko. Antai pirmojo berniuko akis trūkčioja nevalingai, o antrasis mirkčioja sąmoningai. Šis skirtumas kultūros tyrinėtojui – esminis, nes nesąmoningas voko trūkčiotojas atlieka vienintelį veiksmą (trūkčioja voką), tuo tarpu mirksėtojas tokių veiksmų atlieka keletą: jis bendrauja su konkrečiu asmeniu, siekia perduoti pranešimą ir t.t.. Be to, Ryle’as primena, kad yra ir trečiasis berniukas, kuris "piktdžiugiškai, norėdamas pralinksminti savo bičiulius", parodijuoja pirmojo mirktelėjimus: "Šis berniukas nei merkia akį, nei trūkčioja antakį: jis parodijuoja kieno nors kito, jo manymu, juokingas pastangas mirktelėti".

Geertas ir jo postmodernistinė antropologija sulaukia daug kritikos. Objektyvaus mokslų vardu Geertzui labai dažnai prikišama, kad jis nesirūpina interpretacijos griežtumu, nekreipia dėmesio į socialinį, istorinį, ekonominį kontekstą, kad jos atskleidžiamas vadinamasis čiabuvio požiūris ar vietinis žinojimas iš tiesų yra jo paties , labai dažnai savavališki, konstruktai ir jų negalima laikyti objektyviais tyrimo reultatais. Geertzas remiasi pamatine prielaida, kad nėra vienos kultūros prigimties, kuri lemtų žmonių mąstyseną ir veikseną. Geertzui rūpi įvairovė ir skirtys, esminiai kultūros reiškinių bei sistemų daugiskaitiškuas ir paskirumas.


Naudoti šaltiniai:
  •      Clifford Geertz, 2005, kultūros interpretavimas, Vilnius, "Baltos lankos„

  •     Melfrod E. Spirit. 1996. „ Postmodernist antropology, Subjectivity and science: A modernist critique“.  : Comparative Studies in Society and History, Vol. 38, No. 4, (Oct., 1996), pp. 759-780



 

Kavos istorija

 Kavos auginimo ir gėrimo plitimas prasidėjo Afrikos Kyšulyje, kur, pasak legendos, kavos medžiai kilo iš Etiopijos provincijos Kaffa. Yra užfiksuota, kad augalo vaisiai, žinomi kaip kavos vyšnios, buvo valgomi vergų, paimtų iš tuometinio Sudano, iš Jemeno ir iš Arabijos tuometinio didžiojo uosto, Mocha. Kava tikrai buvo dirbama Jemene iki 15 amžiaus ir tikriausiai daug anksčiau. Bandant išvengti jos auginimo kitur, arabai uždraudė derlingų kavos pupelių eksportą. Apribojimas galiausiai buvo pažeistas 1616 m. kai olandai išvežė gyvus kavos augalus, kurie turėjo būti auginamai šiltanamiuose Nyderlanduse.

Pradžioje Jemeno valdžios institucijos aktyviai skatino kavos gėrimą. Pirmosios kavinės ar “kaveh kanes” buvo atidarytos Mekoje ir greitai išplito visame arabų pasaulyje, klestėjo kaip vieta, kur  buvo žaidžiama šachmatais, skleidžiamos apkalbos taip pat šokama, bei džiaugiamasi muzika. Nieko panašaus prieš tai neegzistavo: vieta, kur socialinis ir verslo gyvenimas gali vykti patogioje aplinkoje ir kur – kavos puodelio kaina įkandama kiekvienam. Netgi manyta, Arabijos „Kavos namai‘ netrukus taps politiniu veiklos centru ir tai buvo slopinama. Per ateinančius kelis dešimtmečius kava ir kavinės buvo uždraustos daugybe kartų, kol galiausiai buvo rasta išeitis, kai mokestis buvo įvestas abiems.

Vėlaisiais 1600 m. olandai augino kavą  Malabare, Indijoje ir 1699 m. išvežė kelis augalus į Batavia, Java, kuri dabar yra Indonezija. Per keletą metų Nyderlandų kolonijos tapo pagrindiniai kavos tiekėjai į Europą, kur kava pirmą kartą buvo atvežta Venecijos prekybininkų 1615 m. Tai buvo laikotarpis, kai kiti du taip pat reikšmingi gėrimai pasirodė Europoje. Karštas šokoladas buvo pirmasis, jį atvežė iš Amerikos ispanai į tėvynę 1528 m; ir arbata, kuri pirmą kartą buvo parduodama Europoje 1610 m.
   
Pradžioje kavos daugiausia parduodavo limonado pardavėjai ir buvo manoma, kad ji turi gydomųjų savybių. Pirmieji Europos „kavos namai“ atidaryti Venecijoje 1683 m. su žymiausiais, Caffe Florian Piazza San Marco. Ji vis dar veikia ir šiandiena. Didžiausia draudimo kompanija pasaulyje, Lloyd Londono, pradėjo gyvenimą kaip kavinė. Ją pradėjo 1688 m Edward Lloyd, kuris parengė sąrašus klientų laivų , kurie buvo apdrausti.

Pirmasis Literatūroje paminėtas kavos gėrimas Šiaurės Amerikoje 1668 m. , o netrukus po to įkurti kavos namai Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ir kituose miestuose. Bostono arbatėlė Iš 1773 m. buvo planuota, kavos namuose, Green Dragon. Abu Tiek New York Stock Exchange ir Niujorko bankas pradėjo kavinių tinklą, kuris šiandien žinomas kaip "Wall Street.

1830 metų pradžioje Brazilija buvo didžiausias pasaulyje kavos gamintojas, 600.000 krepšių per metus, vėliau prisidėjo Kuba, Java ir Haitis, kurių kiekvienas per metus pagamindavo nuo 350.000 iki 450,000 maišų. Pasaulio gamyba tada sudarė apie 2,5 milijonų maišų per metus. Sparti gamyba Brazilijoje ir Javoje , be kita ko, sukėlė didelį nuosmukį pasaulinėms kainoms . Bet Brazilijoje labai trūko darbo jėgos bei vidaus transporto, Brazilijos plėtra sulėtėjo . Tuo tarpu, kainų kilimas paskatino kavos auginimo augimą kitose kava auginančiose regionuose Amerikoje , pavyzdžiui, Gvatemaloje , Meksikoje, Salvadore ir Kolumbijoje. 

Kolumbijoje , 1723 m. Kava pradėta vartoti Jėzuitų. Bet pilietinė nesantaika ir neprieinamumas prie kavos auginimo regionų vyriausybės trukdė kavos pramonės augimą. Po "Tūkstančio Dienų” karo (1899 m. – 1903 m.) , įsivyravus naujajai taikai grįžimas prie kavos buvo tarsi jų problemos sprendimas. Didesnės plantacijos, fazendos , dominavo viršutiniuose Magdalena upės regionuos. Nauji geležinkeliai, kurių veikimas priklausė nuo kavos pelno , leido daugiau išauginti ir eksportuoti kavos. 1905 m. Kolumbija eksportavo 500.000 krepšių ; iki 1915 eksportas padvigubėjo. Nors Brazilija desperatiškai stengėsi kontroliuoti savo perprodukciją , Kolumbijos kava tapo vis labiau populiaresnė tarp Amerikos ir Europos vartotojų. 1914 m. Brazilija tiekia tris ketvirtadalius JAV importo 5,6 mln. maišų , bet 1919 m. šis skaičius sumažėjo iki 4,3 milijono, tačiau Kolumbijos dalis padidėjo nuo 687.000 iki 915.000 maišų. Per tą patį laikotarpį Centrinės Amerikos eksportas į JAV išaugo nuo 302.000 iki 1,2 milijonų maišų .

Nepaisant politinių neramumų , socialinių neramumų ir ekonomikos nepastovumo , 20-ajame amžiuje vis didėjo kavos  paklausa. JAV kavos vartojimas ir toliau augo ir 1946 metais pasiekė viršūnę, kai metinis vartojimas vienam gyventojui buvo 19,8 £. Aukštos pasaulinės kainos ir nuolat didėjanti kavos paklausa lemė kavos auginimo išplitimą visose ją auginančiuose regionuose. Su dekolonizacijos procesu , kuris prasidėjo metai po Antrojo pasaulinio karo , daugelis naujų nepriklausomų tautų Afrikoje , ypač Ugandoje , Kenijoje , Ruandoje ir Burundyje, įvairiais būdais įsiliejo į kavos eksportą.

JAV kavos mylėtojams , šalies drėgniausias miestas , Sietlas, tapo sinonimu su naujo tipo kavos kultūra, kuri nuo gimimo 1970 metų , privertė visą žemyną pagerinti kavos kokybę. Šis naujas kavos" Evangelizmas " išplito visame pasaulyje, netgi šalyse turinčiose savo gilias kavos tradicijas  pavyzdžiui, Italijoje , Vokietijoje ir Skandinavijoje , pridėdama naujų kavos gėrimo malonumų. Šiandiena gerą kavą įmanoma rasti betkuriame didesneme mieste, pradedant Londonu ir baigiant Sidnėjuje, Tokijuje. Mes išgeriame vis daugiau ir daugiau kavos, tačiau ji darosi vis geresnė.

Kavos svarba pasaulio ekonomikoje negali būti nuvertinta. Ji yra vienas iš labiausiai vertingų pirminių produktų pasaulinėje prekyboje. Jos auginimas , perdirbimas , transportas ir prekyba aprūpina darbu milijonus žmonių visame pasaulyje. Kava yra labai svarbi daugelio besivystančių šalių  ekonomikai ir politikai.

KAVOS POPULIARUMAS

Augantis kavos suvartojimas bei didėjantis coffee shopu populiarumas rodo ilgalaikę visuomenės meilę kavos gėrimui. Šis procesas, prasidėjęs nuo 15 amžiaus, 16 amžiuje išsiplėtė Vidurio Rytuose ir tapo labai populiarus tarp Europos keliautojų bei prekeivių. 

Nors kavos suvartojimas kiekvienais metais svyruoja, kava yra neatsiejama kiekvienos visuomenės dalis. Pasauliniu mastu tik vanduo, arbata ir pienas yra vartojami dažniau už kavą. Priklausomai nuo metų, kava kartais rikiuojama antroje vietoje po vandens arba gazuotų gėrimų. Kavos gėrimas toks paplitęs ir tapęs neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, kad žmonės geria kavą ir toliau tokiais pat kiekiais, nepriklausomai nuo kainų svyravimų. 2008m. ekonomikos nuosmukis paskatino JAV žmones taupyti pinigus ir daugiau kavos geri namuose, o ne kavinėse. Tačiau kavos kultūra ir ekonomikai sunkiais laikais išliko labai svarbi. Tai stipriai įtakoja medijos. Įvairios dainos, filmai, TV laidos, reklamos rodo dėmesį kavai ir kavinėms. Nors mes dažai girdime apie neigiamą kofeino poveikį sveikatai, sutinkame daug straipsnių ir diskusijų apie kavos rinkimo metodų prieštaringumą, kiti gėrimai nesusilaukia tiek daug diskusijų ir dėmesio.
Tad kodėl kava? Kodėl būtent šis gėrimas sukelia tiek diskusijų ir  neretai tampa svarbia pokalbių tema?

kavos kultūra

 Kava yra materiali medžiaga, bet kultūra suteikia jai ir socialinę bei simbolinę prasmę. Kultūra gali būti apibrėžiama kaip tai, ką žmonės galvoja, turi ir daro kaip visuomenės nariai. Kaip vanduo žuviai, taip kultūra yra reikalinga visuomenei. Tai yra mūsų visa aprėpianti aplinka. Kavos gėrimas per kultūrą gali apibrėžti mūsų identitetą, vertybes, socialinius įsitikinimus. Kava, kaip ir daugelis kitų gėrimų bei valgių, lengvai prisitaiko prie skirtingo kultūrinio konteksto. Kava puikiai derinasi su daugeliu skonių bei priedų. Kavos kultūra šiame kontekste reiškia idėjas, technologijas, įpročius, reikšmes ir asociacijas, susijusias su kava. Galima sakyti, jog "Starbucks" turi tam tikrą kavos kultūrą. Šios kultūros narius nesunkiai galima aptikti pagal jų  dažnus apsilankymus " Starbucks‘uose", jų vartojamus terminus, užsisakant gėrimus (karamelinė macchiato, decaf latte,  mėtinė mocha ir tt.), kitų prekių (tokių kaip puodeliai, dovanėlės) "Starbucks‘e" pirkimas. Kavos kultūra jungia veiksmus, tikėjimus, tam tikrą žinojimą ir tuo skiria šios kultūros narius nuo likusios visuomenės. Kava tapo tokia populiari tiek kaip lokalinis, tiek kaip globalus dalykas dėl to, jog kiekvienas žmogus kavą supranta kaip asmeninį dalyką.
Kava yra reikšminga dėl daugelio priežasčių: žmonėms patinka, kaip kava jiems yra ruošiama ir patiekiama, patinka tos vietos ar aplinkybės, kokiomis jie kavą geria, idėjos ir jausmai, susiję su kavos gėrimu. Didžioji dalis kavos visame pasaulyje yra išgeriama namuose, ji suprantama kaip suaugusiųjų poilsio, ramybės metas. Bet kava taip pat yra visur esantis atributas viešėjame gyvenime, coffee shopai vaidina svarbų vaidmenį kavos populiarinime ir kavos kultūros plėtime. 

Coffee shopai

Coffee shopai dažnai vaidina ne vieną vaidmenį. Nors pagrindinė jų paskirtis yra tiekti kavą, juos taip pat suvokiame kaip tam tikrą laiko praleidimo vietą, siejame juos su tam tikromis patirtimis. Istoriškai coffee shopai buvo skirti intelektualioms diskusijoms, politiniams debatams vystyti, tai buvo vieta, kur visi galėjo laisvai reikštis. Šiais laikais coffee shopai laikomi vieta, kur vyksta susitikimai, priklausomai nuo lokalizacijos, čia žmonės ateina mokytis, pailsėti ar tiesiog atsigerti kavos. Jie traukia tuo, jog čia atėjęs vienas visada gali jausti socialinę interakciją ir ryšį su kitais, nors ir nori būti vienas.

Panagrinėkime visiems gerai žinomo kavos prekės ženklo Starbucks istoriją. Ji prasidėjo nuo mažos, tačiau išskirtinės ir kokybę akcentuojančios „trečiosios vietos“, vietos tarp namų ir darbo. 2009 metais Starbucks tinklas  buvo išsiplėtęs 50 šalių ir turėjo 16706 kavines. Starbucks ženklui tapus globaliu, jis susilaukė didžiulio dėmesio, taip pat tapo paskatinimu plėstis visai kavos rinkai ir rastis daugeliui kitų kavinių." Stabucksas" tapo žinomas kaip tikslingai šalinantis savo konkurentus – mažas lokalias kavinukes.

Coffee shopai simbolizuoja globalią Vakarų kavos kultūrą, tačiau tuo pat metu nepamiršta ir unikalaus bei specifinio lokalios kultūros konteksto. Vietoje popierinių naudojami keramikiniai puodeliai, nuotraukos ir meno kūriniai kavinėse reprezentuoja vietinę kultūrą. Per istoriją ir skirtingas kultūras kava tampa debatų, revoliucijos, pasipriešinimo, tačiau tuo pat metu ir šeimos bei draugystės simboliu. Šiuolaikinė kavos kultūra glaudžiai susieja lokalinius ir globalinius kontekstus, simbolius. 

KAVA KASDIENINIAME GYVENIME

Kava yra tapusi tam tikru ritualu. Daugelis iš mūsų neįsivaizduoja ryto be kavos puodelio. Žmonės galvoja, kad jie negali produktyviai leisti dienos, jeigu ryte neišgers puodelio karštos kavos. Kava pasiekė milžinišką vartojimą ir jos galima rasti beveik visur. Žymus antropologas Sidėjus Mintz‘as  rašo apie maistą, o į šią maisto sąvoką patenka: cukrus, arbata, šokoladas ir kava. Kava yra vienas iš kapitalizmo reiškinių. Ji paskatino prekybą, automatiškai pradėjo kilti ekonomika, taip pat kava tapo vienu iš mainymosi prekių, galiausiai ši prekė pradėjo kontroliuoti kainas ir kokybę iki šių dienų. Yra sukurtas tam tikras prekės ženklas vartotojams, bet iki šių dienų nėra išaiškinta, kodėl mes perkame kavą, leidžiame vartoti sau kofeiną ir tarsi esame priklausomi nuo jos.

Kava yra ekonominė galia. Ji įsiviešpatavo visur: namie, mieste, kavinėse, konferencijose, autobusuose, degalinėse, biuruose. Biuras yra viena iš pagrindinių kavos  gėrimo  vietų. Yra didelė tikimybė, kad dirbantis žmogus savo biure turi kavos virimo aparatą, kavos pupelių, ar maltos kavos ir ją gerią bent kartą per dieną.

Biure kava atlieka dvi funkcijas: žmogui skanu išgerti kavos, jis gali pailsėti nuo darbų, pašnekėti su kolegomis prie kavos puodelio ir antroji funkcija  kurią atlieka kava t.y. energija. Kava turi daug kofeino, o šis suteikia žmogui produktyvumo. Darbdaviai, kurie nori, jog jų darbuotojai puikiai atliktų darbus, turi nupirkę kavos virimo aparatus būtent skirtus darbuotojams dėl energijos užtaiso.

Kavoje kaip anksčiau minėjome yra didelis kiekis kofeino, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra paklausus. Tarkime, jeigu jūs gyvenate dideliame miesto centre, pavyzdžiui Niujorke, tai kofeinas yra didelis produktyvumo šaltinis bet kuriuo paros metu. Naktinis darbas priverčia žmogų gerti kavą, jog šis neužmigtų, būtų energingas bei gerai atliktų savo pareigas.

Kofeinas yra bene plačiausiai naudojamas stimuliatorius mūsų bendroje populiacijoje. Jis padeda mums gauti energijos ir priverčia mus dirbti produktyviai. Kofeinas verčia mus jaustis budriais ir  dėmesingais. Tai medžiaga, kuri mūsų organizme labai greitai tirpsta riebaluose, todėl jis yra linkęs  greitai pasiekti mūsų smegenis ir pereiti į kraują, dėl to jo poveikis pradedamas jausti vos išgerus puodelį kavos. Buvo atlikti  tyimai su gyvūnais ir nustatyta, jog jis kofeinas pasiekia smegeris per keletą minučių nuo išgėrimo laiko (Ryan et al 2002:.. 68). Jis patenkta į smegenis, kur kontroliuoja mūsų nuotaikas, miegą ir koncentreaciją. Visas kiekis iš mūsų organizmo dingsta tik per tris, keturias valandas, tad galima daryti išvadą, jog išgėrus puodelį kavos tris valandas jausimės energingi, žvalūs ir galėsime pasiekti geresnių rezultatų.

Kavinės klesti vokietijoje

Vokietijoje kavos suvartojimo kiekį reguliuoja kavinės. Pasak Holger Preibisch Vokietijos kavos asociacijos Hamburge generalinio direktorius, vis didėjantis kavinių skaičius rodo, kad kavos vartojimas tampa vienu svarbesnių gyvenimo veiksnių Vokietijoje. 2008m. čia buvo apie 1400 kavinių.

Kavinėse yra demonstruojami įvairūs kavos paruošimo būdai, kurie skatina pirkėjus pirkti tokią pačią kavą ir ruošti ją namuose taip, kaip matė tai darant kavos virimo meistrus. Tai taip pat viena iš priežasčių , dėl kurių espresso rinka sparčiai auga , aiškina Preibisch.

Asociacijos duomenimis, 2007 metais vidutinis suvartojimas kavos vienam gyventojui buvo 146 litrų. Nors tai yra toks pats kiekis kaip 2006  metais, tačiau šis skaičius vis tiek dar yra didesnis nei mineralinių vandens ( 130,4 litrų suvartojimo 2007 ) arba alaus ( 116 litrų 2006 ) vartojimo. Taigi , kava yra labiausiai vartojamas gėrimas Vokietijoje.

Espresso ir Caffè Crema suvartojimas padidėjo 20 % , palyginti su ankstesniais metais. 2007 importas iš Italijos siekė 16.000 tonų , o 20.000 tonų Espresso ir Caffè Crema buvo gaminama Vokietijoje . Taigi, pirmą kartą vokiečiai suvartojo daugiau espreso ir Caffe Crema, skrudintos Vokietijoje, nei importuotos iš Italijos suma.

Taip pat išaugo kavos, skirtos aparatams, prekyba. Vokiečiai ėmė daugiau dėmesio skirti greitumui ir patogumui. Kavos aparatams vartojimas padidėjo 50 %,  iki 21.000 tonų.  Viena iš šio reiškinio priežasčių yra tai, jog Vokietijoje ėmė rastis vis daugiau vienišų namų ūkių, taip pat didelę įtaiką daro vis greičiau judanti visuomenė, kurioje norima kavą gauti vienu mygtuko paspaudimu.

Įdomūs faktai

Picture














Nuotraukos šaltinis:  http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/10-netikeciausiu-ismatu-panaudojimo-budu.d?id=61845829&page=4

 Brangiausia pasaulyje kava



 „Kopi Luwak“ – brangiausia pasaulyje kava, kurios kilogramas kainuoja tūkstančius litų. Šios kavos per metus pagaminama tik pusė tonos, todėl kaina ir yra tokia aukšta. Sakoma, kad unikalaus skonio, stipraus ir sunkiai nusakomo bei gaivaus aromato kava susuka galvą net didžiausiems kavos gurmanams. Ši kavos rūšis kilusi iš Indonezijos. „Kopi“ indonezietiškai – „kava“, o „luwak“ – mielo, panašaus į katę padarėlio palminio musango pavadinimas. Tiesa, kam gi čia reikalingi tie padarėliai? Pasirodo, nepakartojamo skonio turtuolių kava yra gaminama iš kavos pupelių, kurias prieš tai apdoroja šių mažų gyvūnėlių  žarnynas.

Nepakartojamo skonio turtuolių kava yra gaminama iš palminio musango fekalijų.. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu, tačiau indoneziečiai, įsigudrino pastebėti, jog kavos gėrimas, pagamintas iš pupelių, kurias suėdė ir pašalino iš organizmo musangas, yra nepakartojamai skanus. Nuo tada Indonezijos gyventojai ieško palminio musango išmatų, jose rastas nesuvirškintas kavos pupeles kruopščiai nuplauna ir už pasakišką kainą pardavinėja pasaulio turtuoliams.

Dabar yra įkurtos specialios šių žvėrelių auginimo fermos, tačiau jie gali suėsti labai ribotą kiekį pupelių – atitinkamai ribotas ir „produkcijos“ kiekis. Šios kavos per metus pagaminama tik pusė tonos, todėl kaina ir yra tokia aukšta. Gyvūnėliai labai išrankūs ir ėda tik geriausius kavos vaisius (jie mėgsta kavamedžio vaisių minkštimą, tačiau į virškinamąjį traktą patenka ir kavos pupelės).
  Pupelės, pereidamos per gyvūnėlio virškinamąjį traktą ir apdorojamos fermentais, praranda kartų skonį bei įgyja aromatą, kuris įvardijamas kaip nepakartojamas. Vėl surinktos pupelės valomos, džiovinamos ir lengvai pakepinamos. Toliau pupelės apdirbamos įprastais būdais.

Mokslininkų nuomone, sunku tikėtis, kad kada nors pavyks šią rinktinės rūšies kavą apdirbti pramoniniu būdu, gyvūno virškinamąjį traktą pakeičiant higieniškesniais technologiniais sprendimais.

O natūralumo kaina – štai tokia. Kilogramas „Kopi luwak“ kavos kainuoja nuo 100 iki 600 JAV dolerių už kilogramą (250-1500 Lt). Ypatinga vietnamietiška šios kavos atmaina (angl. – „weasel coffee“) yra pardavinėjama už sunkiai suvokiamą kainą – kilogramas tokių kavos pupelių kainuoja 6600 JAV dolerių (16 500 Lt). Kaina tokia aukšta todėl, jog renkamos pupelės, kurias paliko laukiniai palminiai musangai. Daugiausia šios kavos užsakovų – iš Japonijos, Taivano, Pietų Korėjos

Kavos paplitimas pasaulyje
Brazilija (22.5 milijonų krepšių). Žinomiausios kavos rūšys iš Brazilijos: Bahia, Bourbon Santos
Kolumbija (10.5 millionų krepšių). Žinomiausios kavos rūšys iš Kolumbijos: Medellin, Supremo, Bogotá
Indonezija(6.7 millionų krepšių). Žinomiausios kavos rūšys iš Indonezijos: Java, Sumatra, Sulawesi
Vietnamas (5.8 millionų krepšių)
Meksika (5 millionų krepšių). Žinomiausios kavos rūšys iš Meksikos: Altura, Liquidambar MS, Pluma Coixtepec
Etiopija(3.8 million bags). Žinomiausios kavos rūšys iš Etiopijos: Harrar, Sidamo, Yirgacheffe
Indija (3.8 million bags). Žinomiausios kavos rūšys iš Indijos: Mysore, Monsooned Malabar
Gvatemala (3.5 million bags). Žinomiausios kavos rūšys iš Guatemalos: Atitlan, Huehuetenango
Dramblio Kaulo Krantas (3.3 million bags)
Uganda (3 million bags). Žinomiausios kavos rūšys iš Ugandos: Bugisu



Kavos poveikis sveikatai

Kodėl kavą gerti blogai:
• Kofeinas sukelia priklausomybę, o kavoje jo yra daug.
• Kava didina kraujospūdį, todėl turintiems šią ligą sukelia problemų.
• Kavoje esantys cheminiai komponentai erzina skrandį, didina sulčių rūgštingumą, gali sukelti virškinimo sutrikimus.
• Kava (net ir be kofeino) turi didelius kraujo krešėjimą įtakojančio vitamino K kiekius – tai žalinga žmonėms su širdies ligomis.
• Kava mažina miego kokybę.
• Kava gali sukelti cukraus kraujyje problemas.
• Kava suaktyvina peristaltiką, sumažina maistinių medžiagų perdavimą ir medžiagų įsisavinimą.
• Kava trukdo pagrindinių mineralų ir B grupės vitaminų įsisavinimui.
• Kava skatina dantų ėduonies vystymąsi.
• Kava skatina šlapimo išsiskyrimą.
• Kava gali sukelti naujagimių apsigimimus.
• Kava labiausiai pesticidais purškiama kultūra.

Kodėl kavą gerti yra gerai:
• Kava didina intelektualinį aktyvumą, esant nuovargiui ar nuoboduliui.
• Kava didina sportuojančiųjų riebalų apykaitą, išlaiko smegenų aktyvumą, slopiną alkį.
• Kava slopina cholesterolio kaupimą ir mažina tulžies akmenų susiformavimą.
• Kava pasižymi kepenų cirozės riziką mažinančiu poveikiu.
• Kavai būdingos gaubtinės žarnos riziką mažinančios savybės.
• Kavai būdinga antioksidantinis poveikis, o tai sumažina Parkinsono ligos pasireiškimo tikimybę.
• Kavoje esantis teofilinas gali apsaugoti nuo astmos.
• Kava turi keturis kartus daugiau antioksidantų, nei žalioji arbata, antidepresantas, skatina protinę veiklą, gerina atmintį.
• Kofeinas išplečia smegenų arterijas ir gali padėti kovojant su migreną (visgi nereikia pamiršti, kad tas pats kofeinas kai kuriais atvejais gali ir sukelti migreną).
• Kava veikia kaip diuretikas, mažina inkstų akmenų susidarymo tikimybę.
• Dėl savo diuretinio poveikio kava taip pat mažina šlapimo pūslės vėžio tikimybę.
• Kavai, kai kuriais atvejais, priskiriamos antialerginės savybės.

Video apie kavą 

NAUDOTI ŠALTINIAI

Coffee Culture: Local Experiences, Global Connections. Catherine M. Tucker 

Ryan L, Hatfield C, & Hofstetter M (2002). Caffeine reduces time-of-day effects on memory performance in older adults. Psychological science : a journal of the American Psychological Society / APS, 13 (1), 68-71 PMID: 11892781

Sexton, R. (2001). Ritualized Inebriation, Violence, and Social Control in Cajun Mardi GrasAnthropological Quarterly, 74 (1), 28-38 DOI: 10.1353/ang.2001.0010

http://www.nationalgeographic.com/coffee/map.html

http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-22551/straipsnis/Brangiausia-pasaulyje-kava--is-apvirskintu-kavos-pupeliu?l=2&p=1

http://www.sveikata.info/kava-vanduo-nagai-ir-smegenys

http://www.anthropologyinpractice.com/2010/07/driven-by-coffee-drink-that-drives.html

http://cyberpress.de/2008/04/coffee-shops-booming-in-germany/


 
Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės. Kultūros paveldas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kultūros paveldas su gamtos paveldu sudaro pasaulio paveldą.

Kiekviena šalis turi savo tradicijų, savo savitų patiekalų. Pasaulyje yra labai daug įvairių virtuvių, kiekviena turi tam tikrą savo paveldą,tradicinius patiekalus. Lietuva nėra išimtis. Ji taip pat turi savo kultūrinio paveldo tradicinius patiekalus. Lietuva  nuo senų senovės yra garsi savo patiekalais, kurių atvykdavo ir dar tebeatvyksta paragauti iš įvairių pasaulio šalių žmonės.

Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.

Maistas ir valgymo kultūra Lietuvoje, kaip ir dauguma kitokių visuomenės reiškinių, buvo neabejotinai daugiakultūriai. Pažymėtina, kad maistas ir valgymo kultūra taip pat buvo ir socialinis reiškinys (maitinimosi produktai bei kokybė priklausė nuo turimų pajamų ir padėties visuomenėje). Socialiniu pagrindu Lietuvoje galima išskirti valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuves. Valdovo ir didikų virtuvėse ryškūs europinių – gotikinės, renesansinės, barokinės ir švietimo epochos virtuvių poveikis.

Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, neblogai žinomi iš XIXXX a. pradžios valstietiškos virtuvės . XXII a. atsiradę glaudesni baltų kontaktai su Rytų (Bizantine) krikščionybe galėję atnešti į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Neabejotinai tai įvyko LDK kunigaikščio Vytauto laikais, užėmus teritorijas Juodosios jūros pakrantėse ir įvykdžius šioje teritorijoje gyvenusių žmonių (totorių, karaimų) perkėlimą į Lietuvą. Persikėleliai atsivežė naujas žemės ūkio kultūras (agurkai) bei naujus maisto produktus. Kadangi totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami įvairiose ,dažniausiai strategiškai svarbiose Lietuvos vietose – jų auginamos daržovės, kulinarinis paveldas sparčiai plito. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).

XVIII-XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei nemenką įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles.

Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.

XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos virtuvė, paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje. Barokinėje virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti - jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių - kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai.

Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. liko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškaja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai.

Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena), ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.

Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).

Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.

Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.

Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.

Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt.

Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.

Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.

Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.

Istoriniuose šaltiniuose aptinkami lietuviškos virtuvės valgiaraščiai gali nustebinti ne tik įvairove, bet ir egzotika: minimas šafranas, imbieras, austrės, apelsinų žiedų uogienė...

Gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvę skyrė nuo valstietiškos. Tai – gotikinės virtuvės tradicija, o barokas ją tik tęsė. Kartais teigiama esą prieskonių gausa slėpdavo sugedusios mėsos skonį. Visiška netiesa! Lyginant prieskonių ir mėsos kainas, pastaroji buvo tokia pigi, kad sugedusią mėsą labiau apsimokėjo išmesti. Tiek gotikiniai, tiek barokiniai virėjai naudodavo itin daug prieskonių – jų gausa patiekaluose buvo vertinama kaip didiko galybės ženklas.

Pats seniausias desertas – vaisiai ir uogos, vyravę Jogailos desertų valgiaraštyje. Be to, žali žirniai ankštyse, kaip ir agurkai, tuo metu buvo priskiriami prie vaisių. Iš kai kurių maisto produktų pirkimo sąrašų galima spėti, kad Jogailos dvare vertinamas desertas buvo žali agurkai su šviežiu medumi. Dar vienas gotikinis skanėstas – mūsų žodžiais tariant – tirštas kompotas. Vėliau atsiranda cukatai, marcipanai. O miltiniai desertai LDK aptinkami tik renesanso pabaigoje. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Tortai pradedami kepti Bonos Sforcos laikais, tačiau į šiandieninius tortus jie nebuvo panašūs: tortu buvo vadinama bandelė su įdaru, kartais – net nesaldi, mėsiška ar su raugintais kopūstais.

Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių, tuo kad, joje yra  regionai su savo tradiciniais patiekalais. Apžvelgsime Lietuvos regionų maisto patiekalų  kultūrinį paveldą, kas kiekvienam regionui būdinga, kokie patiekalai laikomi jų tradiciniais, savitais, tik tam regionui išskirtiniais iš kitų.

Nors Lietuva yra palyginti nedidelė šalis, lankydamiesi skirtinguose jos regionuose netruksite pastebėti, kokia ji vis dėlto įvairialypė. Skirtingus Lietuvos kultūros ir paveldo bruožus, atspalvius suformavo permaininga mūsų šalies istorija. Tad atvykę į Lietuvą pamatysite, pajusite, išgirsite, patirsite visko po truputį iš skirtingų laikų ir epochų.

Nors Lietuva nedidelė, bet skirtingose etnografinėse srityse gyventojai maitinasi skirtingai, gardžiuojasi ne tais pačiais valgiais. Štai žemaičiai, gyvenantys Šiaurės Vakarų regione, yra didžiausi košių mėgėjai. Kiekvienas žemaitis mėgsta kanapių valgius ir kastinį – valgį iš sviesto ir grietinės. Aukštaičiai, gyvenantys Vidurio ir Šiaurės Rytų regione, labai mėgsta įvairius blynus, virtinius, iš varškės pagamintus valgius.

Dzūkai, gyvenantys pietryčių regione ir savo smėlėtose žemėse nuo seno auginantys grikius, iš jų pagamina labai daug valgių, skaniausių pyragų, dzūkiškai vadinamų babkomis. Gyvendami miškingame krašte, dzūkai yra nepralenkiami uogautojai ir grybautojai, o dzūkės šeimininkės – sumaniausios grybų paruošimo specialistės. Suvalkiečiai, gyvenantys pietvakarių regione, labiausiai mėgsta rūkytos mėsos ir tarkuotų bulvių valgius, riebią kiaulieną. Pajūrio ir pamario regiono gyventojams tradicinis kasdieninis maisto produktas yra žuvis.


Dzūkų virtùvė – pietryčių lietuvių etninės ir šnektų grupės – aukštaičių maistas, kuris žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių.
Nuo seno Dzūkija – miškų kraštas. Grybų ir uogų rinkimas buvo svarbiausias verslas. Ant kiekvieno dzūkų virtuvės vaišių stalo būdavo didžiulis grybų patiekalų asortimentas: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykėliai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnėliu, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grybų sūris, grietinėje troškintos voveraitės ir visaip kaip troškinti, kepti, marinuoti, rauginti, virti, troškinti kiti grybai (bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai), jais įdaromi pyragėliai, virtinukai.
Mėsa buvo sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Vertinama dzūkiška vytinta dešra, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainis, žuvienė arba raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, grietinėje slopinta kuoja, virtiniai su džiovintais baravykais, troškintas kiškis su grietinėje troškintais burokėliais, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpeliena su bobausių padažu, spanguolių kisielius arba čiobrelių arbata su viržių medumi, gerai atšaldyta naminukė, o grikiniai blynai, iškepti lydytame svieste ir patroškinti su grietine, būdavo patiekiami su džiovintų baravykų dažiniu.
Dzūkų virtuvėje dažniausiai verdamos sriubos, daržovės, valgomi pieno produktai, iš jų gaminami patiekalai.
Nuo seno Dzūkijoje valgomi blynai ant kopūstų lapų, įvairios košės su spirgučiais ar be jų, pieniška sriuba, virta ir troškinta kiaulienos taukinė su kopūstais ir krosnyje keptomis bulvėmis su lupenomis, virtinukai. Patiekalams gardinti naudotas peletrūnas prie varškės, gelteklė skaninant sriubas. Maistui buvo naudojamos nasturtų sėklos, medetkos, bijūnai.
Dzūkijos krašto žmonės gamina dzūkišką suktinuką su rūkyta šonine, dzūkiųkas salotas, ūkišką kepsnį su grybais, įvairius bulvinius blynus.
Pusryčiams patiekiami rūgštūs barščiai, kopūstai su mėsa, lašiniai, liesa sriuba (paprastai su mėsa arba balinta), kruopų bulvienė, morkienė, ropienė. Antrajam pusryčių patiekalui valgoma mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais, taip pat bandutės, kiaušinienė, prėskučiai.
Pietums siūloma pašildyta pusryčių sriuba, mėsa, kopūstai su džiovintomis žuvelėmis ir kita.
Pavakariams (dažniausiai vasarą) daug valgoma pieno produktų: sūris, sviestas, darytinis (varškė), geriama kava.
Vakarienei tenkinamasi kiek lengviau virškinamu maistu. Valgoma bulvienė, bulviniai ar miltiniai kukuliai, daržovių sriubos (lapienė, morkienė ir kt.), troškintos bulvės su salde, ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgusiu pienu.
Iš gėrimų dzūkai gerdavo girą, kisielių, kompotą, gaivą, natūralias sultis, vandenį arba pieną, dzūkišką naminukę. Alus Dzūkijoje nebuvo labai populiarus. Arbata dažniausiai būdavo čiobrelių ar kitų vaistažolių. Kava verdama iš maltų grūdų.


Aukštaĩčių virtùvė – didžiosios etninės lietuvių dalies, gyvenančios į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai, į pietus nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančios atskira tarme, grupės maistas, kuris labai įvairus. Jį sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai, tarmė ir pan.
Valstiečių šeima valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: pirkioje. Aukštaitijoje, kur pirkia sudarė galinę gyvenamojo namo patalpą, stalas stovėjo lygiagrečiai su galine siena. Vasarą stalas dažnai būdavo išnešamas į kiemą ar sodą.
Lietuviai visuomet mėgo skanų ir sotų maistą. Nuo senų senovės sakoma: kaip valgo, taip ir dirba. Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.

Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo XX a. pradžios.

Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai.

Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais.
Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena – šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena.

Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus. Mėgstamas ir obuolių bei uogų vynas.

Aukštaitija garsi įvairiais blynais. 

Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais. Nuo seno patiekiamos įvairiausios alaus sriubos, pieniška daržovių, leistinukų arba aukštaitiška vėžių sriuba, karališkoji žuvelė seliava, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu, lietuviškai su obuoliais kepta žąsis arba aukštaitiškai grietinėje troškintas gaidys, žagarėliai arba aukštaitiškos burnoje tirpstančios spurgos su džiovintų kriaušių gira, naminis alus.

Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regione valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams buvo verdama kopūstų arba burokų sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildoma nuo pusryčių likę valgiai. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų, barščių, kruopų, bulvių), pietums – sausienę arba bulvių plokštainį, kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių.

Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums – barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.
Pagal teritorinį pasiskirstymą, gyvenimo būdą, tradicijas ir tarmę aukštaičiams priklauso vakarų, rytų ir pietų Lietuvos dalys. Aukštaičių valgiai skiriasi nuo kitų etninių grupių – dzūkų ir suvalkiečių – valgių, o ypač nuo žemaičių valgių.

Būdingesnieji Rytų aukštaičių maisto ypatumai: pusryčiams didieji sklindžiai (blynai) su dažiniu, kruopų sriuba, pietums – barščių ar kopūstų sriuba su duona, mėsa su duona ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kruopų sriuba.

Vakarų aukštaičių (suvalkiečių) valgiai turi regioninių ypatumų: pusryčiams – mėsa, raugintų kopūstų arba barščių sriuba; pietums pašildomi tie patys valgiai; vakarienei valgoma baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgusiu pienu.


Suvalkiečiai labai mėgsta rūkytos mėsos produktus, didžkukulius, bulvines dešras. Riebus pietų patiekalas – virta rūkyta šoninė iš kiaulienos, patiekiama su virtomis bulvėmis, pupomis, pupelėmis ar žirniais. Atskirai duodama tarkuotų krienų, raugintų agurkų. Įdaryti (kepti) veršienos kepsneliai – pietums su riešutų padažu.

Šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Joniškio, Pakruojo rajonuose) pusryčiams verdamos bulvės, kurios valgomos su padažu, arba miltiniai skryliai, miltiniai virtiniai su varškės, mėsos, spirgų ar bulvių košės įdaru, pietums – barščių ar kopūstų sriuba, mėsa su bulvėmis ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kukulaičių sriuba arba bulvienė, miltų košė su pienu.

Pietinėje Lietuvos dalyje (tarp Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Kėdainių, Jurbarko, Kauno) pusryčiams verdama kopūstų ar burokėlių sriuba su mėsa ir baltintų kruopų sriuba, pietums pašildomi nuo pusryčių likę valgiai, vakarienei – pieniška sriuba. Daromas stiprus miežių salyklo alus.

Pietų aukštaičių – dzūkų (Varėna, Alytus, Druskininkai) – valgiai: šaltibarščiai, trintų bulvių sklindžiai (vadinami bandos), virti jautienos kukulaičiai. Dzūkams būdingas grybų ir uogų rinkimas kaip verslas. Mėsa sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Pusryčiams valgoma kopūstų ar barščių sriuba su šutintomis bulvėmis, mėsa su duona ar blynai ir kruopų sriuba, liesa mėsa (kruopienė, bulvienė, morkienė, ropienė), mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais. Liesa sriuba esti arba su mėsa, arba balinta. Dažnai vietoj mėsos duoda įvairių bandučių, kiaušinienės. Pietums – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje ar viryklėje: pašildo likusią nuo pusryčių sriubą, mėsą ir kita. Vakarienei dažniausiai verda pieniškas sriubas, dažniausiai bulvienę, bulvinius ar miltinius kukulius, daržovių sriubas (morkienę, lapienę). Neretai valgo troškintas bulves su ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgščiu pienu. Vasarą pavakariams dar duodama sūrio, sviesto, kavos.

Aukštaičiai (drauge ir suvalkiečiai) pusryčiams kepa blynus, kuriuos valgo su dažiniu, pietums verda barščius ar kopūstus, kruopų sriubą, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, o vakarienei – sriuba, virtos bulvės su saldžiu pienu.





Suvalkiẽčių virtùvė – etninės ir tarminės lietuvių (pietinių vakarų aukštaičių) grupės – kapsų ir zanavykų – maistas.
Suvalkiečių pasididžiavimas – fantastiško skonio mėsos gaminiai: naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, idealaus skonio rūkyti kumpiai ir išpjovos, rūkytos dešros.
Suvalkiečių virtuvėje nuo seno gaminami barščiai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.
Kur ne kur dar Suvalkijoje yra mokančių pagaminti tikrą skilandį. Lapkričio mėnesį paskerstos kiaulės mėsa kapojama ką tik išskobtame tik žaljovario lovyje, – žaljovario syvai mėsai išlaiko raudoną spalvą (salietros skilandin nedėdavo), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiais kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kolyta (suvalkiečiai puikiai pažįsta šį prieskonį). Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai ir kabinama aukštai kamine, kad šaltų dūmų apgaubtyje skilandis raugintųsi du metus. Iš kiaulės pūslės yra gaminami darata ir kindziulis, – jiedu yra ovalo formos, bet taip pat rauginami šaltų dūmų apgaubtyje. Darata yra dedama ant stalo per kitų metų bulviakasį, – daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio. Dar ir dabar Suvalkijoje Kindziulis, ryškesnio raugintos mėsos skonio ovalus gaminys, yra į stalą patiekiamas per kitų metų šienapjūtę arba rugiapjūtę, o pats karalius – dviem ragais skilandis būdavo pjaunamas po dviejų metų per rugiapjūtę. Tai suvalkiečių neįprasto skonio raugintos mėsos gaminys, supjaustytas plonytėmis juostomis (du metus rauginta susifermentavusi mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, kad tampa vientisos konsistencijos), patiekiamas su juoda rugine duona ir grietine.
Tradicinis suvalkietiškas gėrimas – naminis juodųjų serbentų vynas.



Žemaĩčių virtùvė – Vakarų Lietuvos etninės grupės lietuvių, gyvenančių į vakarus nuo Vegerių-Raseinių, į šiaurę nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančių atskira tarme, maistas, kuris toks įvairus, kad žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių. Tai sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos, valgio ir vaišių papročiai, tarmė, ir pan.

Valstiečių šeima anksčiau valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: virtuvėje. Žemaitijoje iš virtuvės durys vedė į vaikų kambarį, todėl stalas buvo statomas prie išilginės sienos.

Žemaičiai beveik nevalgo riebios virtos mėsos, lašinių. Jie verda tik liesą mėsą, kumpį su kaulu, avieną, veršieną. Lašinius supjausto riekutėmis ir spirgo keptuvėje tol, kol išbėga iš jų visi taukai. Spirgus valgo, o taukus supila į sriubą.

Mėgstamiausi žemaičių valgiai – košė iš ruginių arba kvietinių miltų,verdama piene arba vandenyje, priedas prie košės – rūgpienis ir duona, rečiau – aguonų pienas; kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais maltais miltais išvirta apytirštė košė, vadinama mirkė. Valgoma su troškintomis bulvėmis (nuluptą bulvės gabalėlį paduria ant šakutės ar peilio, pakabina tos košės ant bulvės). Pusryčiams mėgstama košė su riebalų mirkalu ir rūgusiu pienu; pietums – rūgšti bulvienė su mėsa arba šutynė su užtrinu; vakarienei pieniška rūgšti miltų arba kukulaičių sriuba, kruopienė, Pasninkų dienomis daromas kastinys.

Žemaičių valgių asortimentą sudaro: 
• sriubos (vasarbarščiai, rasalynė, cibulynė, šiupinys);
• antrieji patiekalai (šventinis kastinys, pusmarškonė košė, paprastas ir šventinis kastinys, lašinuočiai, bulviniai blynai, mirkalas su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, spirgynė);
• šaltieji užkandžiai ir patiekalai (Platelių dešra, rūkytos nugarinės ir kt.);
• gėrimai (žemaičių midus, džiovintų obuolių gira, mėtų arbata).

Verdami žirniai su bulvėmis, ypač penktadieniais, ir patiekiami su rūgusiu pienu ar silke.
Šiupinys verdamas per Užgavėnes ir pirmąją Kalėdų dieną: iš kiaulės galvos, uodegos ir dešros, juos išimant ir į sriubą supilant mirkytų žirnių, kruopų ar grucės, tarkuotų bulvių. Po to viskas sudedama dubenin, į košės vidurį įstatoma kiaulės uodega, aplinkui dedama gabaliukais supjaustyta galvos mėsa ir dešros.
Iš sriubų žemaičiai labiausiai mėgsta rūgščią bulvienę, virtą be mėsos, parūgštintą pasukomis, kartais actu, ir paskanintą grietine ar grietinėle. Prie sriubų dera bulvės ar duona, mėsa ar silkė ir rūgštus pienas. Silkės valgomos žalios ar keptos taukuose. Dar minėtinos burokynė, kopūstynė kartu su bulvėmis ir užbaltinta kleckienė. Priedas – parūgštintos pasukos, taukai, spirgučiai ar grietinė. Pietums dažniausiai valgoma bulvienė, virta be mėsos, parūgštinta pasukomis, paskaninta grietine ar grietinėle, versputrė (tinkanti ir pusryčiams), miltynė, liesa mėsa, kumpis su kaulu, aviena, veršiena, miltų, pusiau su bulvėmis, košė (vadinama pusmarškone) su spirgintų lašinių padažu, kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais miltais išvirta apytirštė košė, žirniai su bulvėmis, avižų kisielius.
Žemaičiai ypač mėgsta gaminti kastinį prie bulvių, kepa ir duoną, bulvių plokštainį, vadinamą kugeliu. Verdamas dar avižų kisielius – žiūrė, valgomas su pabarstytu cukrumi su duona ar su bulvėmis, su aguonų, kanapių ar pasaldintu karvės pienu.
Žemaitijoje kepami įmantrūs pyragai su uogomis, vaisiais, uogienėmis, gaminama ruginukė.

Žemaičiai tradiciškai vertina kastinį su virtomis bulvėmis,- originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Gardžiuojasi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių spirgutį ar sėmenų spirgynę, žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitiškai rūkytą nugarinę, žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais rūkytą jaučio liežuvį ir naminę su bulvėmis duoną, keptą ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu. Ant vaišių stalo žemaičiai būtinai patiekia aluje virtus vėžius, keptą šapalą su rūgštoku vijoklių padažu, aluje virtą karpį, troškintą jautieną su džiovintais obuoliais, aluje su slyvomis troškintą veršieną, keptą medumi ir įtrintą antimi, įdarytą lazdyno riešutais, grietinėje troškintą vištą su bruknėmis, šafraninę bobą su agrastų uogiene ir žemaitišką vyšnių girą. Desertui pasiūloma reliktinių žagarvynių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, atšaldytos ruginukės, kilusios nuo Plungės krašto, kuršiškai šaltai rūkytų ungurių, žalio oto, salakio, starkio, žiobrio, kurių gabaliukai pašlakstomi trupučiu obuolių acto, pagardintų peletrūno, kraujažolės, čiobrelio lapeliais (Šventosios ir Palangos kuršiai gardindavo rūtomis) su keliomis sutrintomis kadagio uogomis. Ypač vertinamas ant grotelių iškeptas žiobris, kuris itin riebus, gardus ir burnoje tirpstantis, lydytame svieste skrudintos strimelės su bulvių koše, keptos plekšnės su rūkytos šoninės spirgučiais, marinuotos su svogūnais stintos, su kadagio uogomis marinuotos nėgės, užšaldytos žalios prieskoniuotos menkės, džiovintos menkės su šviežiomis bulvytėmis, troškinti sterko suktinukai su mažulyčių kazlėkiukų padažu, lydytame svieste kepti ešeriai su obuolių koše, orkaitėje kepti karšiai, įdaryti juoda rugine duona, rūkyta kiaulienos šonine ir svogūnais.
Klaipėda iki Antrojo pasaulinio karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais takais su kavinėmis. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių: garsieji Memelio strimelių kukuliai pomidorų padaže, ruginėje tešloje keptas kiaulienos kumpis, didysis kiaulienos kepsnys, slyvų pudingas ir žemaitiška medaus gira, meduolių tešla, pagardinta aitriais prieskoniais.

Žemaičių patiekalų asortimentas – bandelės su uogiene, varške ar lašinukais, bulviniai ir kraujiniai vėdarai, šviežios bulvės su mirkalu, agurkinė su rūkytais šonkauliukais, pieniška tarkuotų bulvių kukulaičių (vadinama kleckynė) arba naminių makaronų sriuba, barščiai iš raugintų burokėlių, šviežių kopūstų, morkų, pupelių, žemaitiškas košių mirkalas, daržovių troškiniai su mėsa ir be jos, silkių patiekalai (rasalynė ir cibulynė, šmakalas ir silksriubė, mizerija ir prakandas, silkių apkepas ir silkių didžkukuliai, kepta ar grietinėje virta, apkepta duonos tešloje ar su lakštiniais), o labiausiai mėgstami žemaičių valgiai – kastinys, košės ir šiupinys.


Kulinarinis paveldas nėra materialus – tai maisto gamybos ir valgymo tradicija, ilgus šimtmečius buvusi labai konservatyvi. Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių šio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Dabar ši tradicija akivaizdžiai nyksta. Pastarieji dešimtmečiai išugdė kartą, kuri maitinasi iš esmės kitaip nei šimtmečius buvo įprasta. Kita vertus, ši karta ir gyvena visai kitaip – nearia arkliu pakinkytu plūgu ir nepjauna šieno dalgiu.

Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu – čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, aišku, kad jis valgė sunkų maistą. Pavyzdžiui, Europoje savo sunkumu garsėja taip vadinami „angliški pusryčiai“ – kiaušinienė su kumpiu. Bet kartais mes pamirštame, kad tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. Todėl ir pusryčiai buvo valgomi kelias valandas sunkiai padirbėjus, o ne tik tik iš lovos išlipus. Senovėje patiekalų buvo be galo daug, dalis iš jų tinka ūkininkui, bet dalis – ir sveikuoliui. Čia jau reikalinga atranka, patiekalų adaptavimas, tinkama komunikacija. Reikėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu, pavyzdžiui, prancūziška virtuvė 2010 metais yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.

Kartais sakoma, kad Lietuvos kulinariniam paveldui žalą daro atsiveriantis pasaulis: picos, jūros gėrybės ir t.t. Nesutikčiau. Mūsų kulinarinio paveldo stiprioji pusė – jau daugiau nei 600 metų trunkantis atvirumas pasauliui. Taigi, nematau nieko blogo, jei pica po gero šimtmečio bus ir mūsų kulinarijos patiekalas, kaip kažkada tokiu tapo iš Italijos atkeliavusios „lazankės“. Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją, kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą.



 Mūsų naudota ir platesnė literatūra :


http://www.lietuva.lt

kulinarijospaveldofondas.wordpress.com

http://www.technologijos.lt

http://maistologija.wordpress.com/



 
Picture
Biografija

Antropologė Margaret Mead  gimė 1901 m. gruodžio 16d. Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje, penkių vaikų šeimoje. Jos tėvas buvo Edward‘as Sherwood‘as Mead‘as, Pensilvanijos universiteto finansų mokyklos profesorius. Margaret mama – Emilė Fogg - buvo sociologė, socialinė reformatorė. Tyrimų atlikimo patirtį Margaret kaupė nuo pat vaikystės: ji lydėdavo savo mamą į lauko tyrimus Hammontone, New Jersey‘e, kur Emily Mead atliko sociologinį tyrimą apie italų imigrantus. Jos mama buvo feministė, aktyvi visuomenės veikėja. 

Mead iš pradžių buvo labai susidomėjusi literatūra, rašė poeziją, tačiau suprato, jog neturi talento reikalingo sėkmingai menininko karjerai. M. Mead pradžioje gilinosi į psichologijos studijas, 1923 m. ji baigė Barnard koledžą, kuriame įgyjo bakalauro laipsnį. Prieš įgyjant psichologijos magistro laipsnį M. Mead studijavo Kolumbijos universitete, kur susipažino su F. Boas‘u, kuris ją ir  pastūmėjo giliau domėtis antropologija. Jis prižiūrėjo ir davė patarimus pirmiesiems Margaret Mead tyrinėjimams Samoa. 

M.Mead tuokėsi tris kartus: pirmą – 1923 už Luther‘io Cressman‘o, teleologijos studento, su kuriuo išsiskyrė 1928 metais, antrą kartą – 1928 metais už Naujosios Zelandijos antropologo Reo Fortune 1928 metais, su kuriuo ji dirbo Manus‘e ir Naujojoje Gvinėjoje ir su kuriuo išsiskyrė 1935 metais. Trečiąjį kartą susituokė 1936 metais su anglų antropologu Gregory Bateson‘u, su kuriuo dirbo Bali‘yje ir Naujojoje Gvinėjoje ir su kuriuo susilaukė dukters, tačiau  1950 metais jiedu  išsiskyrė .
Mirus Margaret Mead žmonės iš Manus praleido septynias dienas  apraudodami ją ir simboliškai sodindami kokosų medžius.


Picture
Truputis apie F. Boas'ą

F. Boas – vokiečių kilmės amerikiečių antropologas profesionaliosios antropologijos pradininkas JAV. Jis antropologiją suprato kaip patį bendriausią-visuminį (holistinį) mokslą apie žmones,  pagrįsta kultūros samprata. Jis buvo pradininkas vadinamosios keturių krypčių (subdisciplinų) antropologijos JAV.

 „Bosistai“ teigė, kad  kultūra, arba išmoktas elgesys, paaiškina skirtumus tarp žmonių grupių. Šiandiena tokia hipotezė yra priimama beveik kaip neginčytina tiesa, tačiau 1920‘aisiais tokia kultūros idėja buvo revoliucinė, panašiai kaip S.Freud‘o pasamonės koncepcija.









Nuotraukos šaltinis: http://www.real-debt-http://anthrotheory.pbworks.com/w/page/29518607/Boasian%20Anthropology%3A%20Historical%20Particularism%20and%20Cultural%20Relativism

Picture
Prieš M. Mead išvykimą į Samoa Franz Boas parašė jai laišką su galutiniais nurodymais dėl savo mokslinių tyrimų projekto. Ji turėjo išnagrinėti "individo veikiamo bendrojo pobūdžio kultūros spaudimo psichologinį požiūrį" ir atrasti ar Samoa paauglės turėjo tą pačią "maištingą dvasią", kuri buvo rasta Amerikos paauglėse. Jis įspėjo ją ne išleisti daug laiko studijuojant Samoa kultūrą ir apskritai šią konkrečią problemą. Savo laišką Boas‘as pradeda ir baigia tėviškais patarimais saugoti sveikatą, kadangi Mead turėjo tam tikrų sveikatos negalavimų. Per savo kelionę į Samoa M. Mead kentė ne tik dėl savo ligų, bet ir dėl patirto kojos užkrėtimo, sukėlusio komplikacijų bei kitų negalavimų.  









                                                                                                           Nuotraukos šaltinis: http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html
Apie M. Mead karjerą

M. Mead buvo Amerikos kultūros antropologė. Studijuodama Kolumbijos universitete ji susipažino su R. Benedict ir tapo jos bendraminte.

Picture
 Truputis apie R. Benedict

Ruth Benedict gimė 1887 metais, Niujorke. Pirmiausia mokėsi Vassar‘o koledže, vėliau įstojo į Kolumijosuniversitetą, kuriame ir susipažino su Fraz‘u Boas‘u ir Margaret Mead. Ruth Benedict amerikiečių antropologė, pati žymiausia kultūros ir asmenybės krypties atstovė. Pagrindinis jos kaip antropologės įsitikinimas, kad kultūroms analizuoti reikia pasitekti ne tik lauko tyrimų medžiagą, bet papildomai nudotis įvairiais kitais šaltiniais. Taip pat pabrėžė, kad nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų, o tik skirtingi gyvenimo būdai.









Nuotraukos šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Ruth_Benedict

M. Mead ir R. Benedict sukūrė kultūros ir asmenybės krypties mokyklą. Remiantis šiomis teorijomis yra teigiama, kad kultūra modeliuoja asmenybę. M. Mead darbai siekė plačiau nei kultūros ir asmenybės kryptis, ji buvo tikra antropologijos specialistė. Tai asmenybė tapusi lyčių (gender - tai reiškia sociokultūrinį vyriškumo ir moteriškumo konstravimą bei santykio tarp vyriškumo ir moteriškumo nustatymą ) antropologijos pradininke. M. Mead išplėtojo taikomąją antropologiją t.y. taikė stebėseną, konsultavimą, priimdavo čiabuvių teisių gynėjos vaidmenį. Taip pat įvedė naujovių į antropologinių tyrimų metodiką. Ji sukūrė autobiografinį metodą, naudojo psichologinius testus (tiriant sapnus ir fantazijas) ir pritaikė audiovizualines priemones.

M.Mead pati žymiausia ir pati kontraversiškiausia XX a. antropologė. Ji yra autorė begalės knygų, straipsnių ir dokumentinių filmų. Visi Margaret darbai, rašyti karo metu ir po jo buvo pagrįsti Boas‘o antropologijos principais. Kultūros ir asmenybės lauko tyrimas bei jos įsitikinimai parodė, jog antropologija gali pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas.

Margaret Mead taip pat buvo keleto  mokslinių organizacijų prezidentė. Ji gavo daugiau nei keturiasdešimt apdovanojimų už mokslinę veiklą ir pilietiškumą bei dvidešimt aštuonis garbės laipsnius.

Psichologinė antropologija buvo pagrindinė tema jos darbuose nuo pirmojo išsamaus lauko tyrimo apie Samoa gyventojus 1920-ųjų viduryje  iki jos paskutinio grįžimo į Manus'ą 1960-ųjų viduryje.

Mead praktinis domėjimasis apėmė visus jos darbus ir nulėmė jų esmines kryptis. Rasių konfliktas, vaikų priežiūra, santuokiniai ryšiai, moterų teisės, technologinis išsivystymas Trečiojo pasaulio šalyse, psichinė sveikata, išsilavinimas, narkotikų vartojimas, kartų skirtumai, Amerikos užsienio politika, gamtosauga, senėjimas ir branduolinis nusiginklavimas -  visa tai kilo iš jos įdėmaus žvilgsnio, pusiau etnografiškos, pusiau dorovinės išimtinės ir aistros tam. 

M. Mead 1960 m. ir 1970 m. pasižymėjo kaip viešųjų kalbų sakytoja. Jos leidybinė patirtis yra ypatinga, apimanti daugiau nei trisdešimt penkias knygas, šimtus straipsnių, filmų bei įrašų. Autorės darbai buvo ir vis dar yra cituojami tiek antropologijos disciplinoje, tiek už jos ribų. 


Picture
Tyrinėjimai Samoa

1925 m. Margaret Mead iškeliavo į savo pirmąją lauko tyrimų kelionę. Ji siekė išsiaiškinti, ar paauglystė buvo visuotinai traumuojantis ir stresą keliantis laikas, atsirandantis būtent dėl biologinių veiksnių, o galbūt paauglystės patirtys priklauso nuo kultūriniame kontekste vyraujančio auklėjimo būdo. Praleidus apie devynis mėnesius stebint ir apklausinėjant Samoa gyventojus bei taikant psichologinius testus Mead padarė išvadą, kad paauglystė nebuvo stresą keliantis laikotarpis Samoa mergaitėms. Pasirodo, kad kultūriniai modeliai Samoa valstybėje labai ryškiai skyrėsi nuo Jungtinių Valstijų kultūrinių modelių. M. Mead tyrė 68 merginas iš trijų kaimų vakarinėje Ta'u saloje, ir padarė išvadą , kad paauglystė nebuvo įtemptas laikas palyginus su paauglių audromis ir kylančiu stresu " Vakarų visuomenėje. M. Mead akcentavo kultūrinių veiksnių skirtumus. Ji teigė, kad Samoa paauglės nesusiduria su daugybe prieštaringų asmeninių pasirinkimų ir poreikių. Tačiau jos išvadomis buvo suabejota kitų antropologų, ji buvo kritikuojama dėl Samoa gyvenimo romantizavimo.

Picture
M. Mead Samoa lauko tyrimų kritikai prieštaravo jos būsto pasirinkimui. Antropologė pasirinko gyventi jūrų ambulatorijoje,kur gyveno kartu su amerikiečių šeimomis, o ne vienuose iš Samoa namų. Šiame laiške skirtame Ruth Benedict, M. Mead paaiškina savo sprendimą (kurį lėmė prasta jos sveikata ir medicininės priežiūros poreikis), ir išreiškia susirūpinimą, kad ji gali būti laikoma išlepusia dėl to, kad ne gyvena kartu su Samoa gyventojais. 
















Nuotraukos šaltinis: http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html

Picture


Nuotrauka vaizduoja kambarį, kuriame gyveno M. Mead. Kartu su nuotrauka siųstame laiške taip pat buvo rašoma, jog ji apsigyveno pas Amerikos jūrų laivyno vaistininką. Nepaisant to, jog Mead ir negyveno su vietos gyventojais, tačiau jie kasdien pas ją ateidavo, kalbėdavo su ja, pasakodavo savo istorijas, šokdavo ir dainuodavo, tokiu būdu suteikdami jos tyrimui reikalingos informacijos. 
















                                                           

                                                                                                            Nuotraukos šaltinis: http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html


Picture
Tyrimų lauko pastėbėjimai


Šis puslapis yra viena iš šešių laukų stebėjimų užrašų. Tai - dalis medžiagos jai tyrinėjant Fitiuta kaime, kuris yra rytiniame Ta'u gyvenvietės salos gale. Šie jos pastebėjimai pirmiausia susiję su materialiniai kultūros gyvenvietės dalykais.
























Nuotraukos šaltinis:  http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html


Picture



Tai nuotrauka, kurioje užfiksuota antropologė , vilkinti  tradicinę vestuvinę suknelę, kurią išaudė paskutinė Munu‘a karalienė Makelita. Beje šios nuotraukos buvo siunčiamos laiške jos gerai draugei Ruth Benedict.










                                                                                                           Nuotraukos šaltinis: http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html


Picture
,,Brendimas Samoa salose (1928m.)" – ,,Coming of Age in Samoa. A Psychological Study of Primitive Youth for Western Civilization"

Margaret Mead ankstyviausias bestseleris „Coming of Age in Samoa: A Psychological Study of Prmitive Youth for Western Civilization (1928)“. Tai tyrimas apie Samoa paauglius, išgarsinęs ją. Jos novelistinis rašymo stilius ir aktuali knygos tema padarė šį darbą prieinamą tiek profesionalams, tiek pasauliečiams. Šioje knygoje autorė pažymėjo, kad jei yra įmanoma rasti visuomenę, kur paauglystė neįtraukia paauglių į krizinę padėtį, tuomet galime daryti išvadą, kad būtent kultūrinis elgesio modeliavimas, prisideda prie  žmogaus vystymosi. Ji skiria savo knygą išsilavinusių visuomenei ir tiems, kurie dirbo specialiai su vaikais. Buvo tikimasi, kad ši knygą turės įtakos švietimo sistemos kūrimui Amerikoje.

Nors knyga buvo visuotinai pripažinta, tačiau buvo įvairių prieštaravimų dėl jos novelistinio rašymo stiliaus bei išvadų pritaikomumo Amerikos švietimo kūrimui. Nepaisant savo trūkumų ši knyga turėjo ilgalaikį pasisekimą ir buvo išspausdintas daugiau nei tuziną kartų įvairiomis kalbomis. 



Nuotraukos šaltinis: http://www.loc.gov/exhibits/treasures/trr064.html

Picture
,,Augant Naujojoje Gvinėjoje (1930m.) " – ,,Growing Up in New Guinea"

“Growing Up in New Guinea (1930)” kita populiari Margaret Mead knyga atkreipianti dėmesį į ankstyvąjį vaiko vystymosi periodą. Ši knyga buvo parašyta iš tyrinėjimų Naujosios Gvinėjos šiaurinėje pakrantėje.M. Mead norėjo studijuoti vaikų mąstymo procesą ir paprašė Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių vaikų nupiešti piešinius. Antropologė surinko apie 35. 000 vienetų vaikų meno kūrinių ir pastebėjo, kad atsižvelgiant į kultūros akcentus, skiriasi vaikų mintys, kūriniai. M. Mead paskelbė savo išvadas knygoje ,,Growing Up in New Guinea (1930)".











                                                                         Nuotraukos šaltinis: http://www.harpercollins.com/book/index.aspx?isbn=9780688178116



Picture
„Lytis ir temperamentas pirmykštėse visuomenėse“ (,,Sex and Temperament in Three Primitive Societies (1935)”) 

Tai  palyginamasis Mead lauko tyrimas tarp Naujosios Gvinėjos Arapesh’ų, Mundugumor’ų ir Tchambuli žmonių, pagrįstas R. Benedict žmogaus elgesio  kultūrinio modeliavimo supratimu. Margaret Mead tikėjo, jog tiek vyriškumas, tiek ir moteriškumas yra nulemti daugiausiai kultūrinių sąlygų, ir kad  kiekviena kultūra renkasi skirtingus asmenybės bruožus, priskiriamus vyrams ir moterims. Atlikdama šį tyrimą M. Mead siekė išsiaiškinti kiek temperamento skirtumai tarp lyčių yra kultūriškai determinuoti  ir kiek jie yra įgimti. Kiekvienoje tirtoje kultūroje M.Mead pastebėjo skirtingus vyriškuosius ir moteriškuosius elgesio modelius, kurie buvo visiškai priešingi to metu Jungtinėse Amerikos Valstijose vyravusiems lyčių vaidmenims.  Antropologė pastebėjo, kad Arapesh’ų  ir vyrų, ir moterų temperamentai  pasižymėjo ramumu, taikumu, jautrumu ir polinkiu bendradarbiauti.  Tarp Mundugumor’ų  (arba Biwat) abiejų lyčių atstovai buvo agresyvūs ir turėjo polinkį į smurtą bei siekiantys galios ir aukštesnės pozicijos.  Tuo tarpu Tchambuli (arba Chambri) žmonių temperamentas tarp lyčių reikšmingai  skyrėsi.  Moterys buvo dominuojančios, objektyvios, valdančios, tuo tarpu vyrai - mažiau atsakingi ir labiau emociškai priklausomi. 

Šis antropologės darbas svarbus tuo, kad jis parodo, jog natūralių polinkių, priskirtinų vyrams ir moterims, apibrėžtys tarp kultūrų skiriasi. Jautrumas, švelnumas ir vaikų priežiūra, kaip atskleidė tyrimas, būdinga ne tik moterims, o agresyvumas ir nuožmumas nebūtinai vien vyrams būdingi bruožai. Tiriamose kultūrose vyrų ir moterų elgesys bei būdo bruožai visiškai skyrėsi nuo tipiškomis laikomų Vakarų kultūrų.

Nuotraukos šaltinis: http://www.coverbrowser.com/covers/mentor-books/4

Picture
     Vyras ir moteris" ( Male and Female (1949)")

Tai septynių Ramiojo vandenyno salų gyventojų antropologinis tyrimas, kurio metu buvo analizuojama primityvių kultūrų dinamika bei tai, kaip yra suvokiamas vyriškumas ir moteriškumas. 

Vienas iš principų, kuriuos išskyrė antropologė, tai moterų gebėjimas gimdyti ir auginti vaikus, kuris anot autorės, yra universaliai išreiškiamas, išskyrus tuos atvejus, kai kultūra tam prieštarauja. Tarp priešiškų, kanibalistinių Mundugumor‘ų tiek vyrai, tiek moterys yra linkę nekęsti vaikų. Moters pastojimas yra laikomas vyro bausme jai, todėl čia vyrauja didelis vaikų mirtingumas dėl nepriežiūros. Priešingai yra tarp Arapesh‘ų žmonių, kur tiek vyrai, tiek moterys lygiai taip pat rūpinasi vaikais, juos augina ir auklėja vienodai. 

Taigi Margaret Mead pasinaudodama savo surinktais duomenimis apie būdingas lyčių vaidmenų kultūrines variacijas teigė, jog lyčių vaidmenys nėra universalus, „natūralus“ biologinio išsivystymo rezultatas, bet kintantis kultūrinis tvarinys. Tokiu būdu Boas’o tradicijoje Mead lyčių vaidmenų tyrimai, kaip ir jos tyrimai apie paauglius iškėlė diskusinį klausimą apie paprastą biologinį žmogaus elgesio determinizmą. Kadangi jos lauko tyrimai įtikino, kad lyčių vaidmenų variacijos yra įmanomos, Mead padarė išvadą, jog vyriškumas ir moteriškumas yra kultūrinės konstrukcijos, bet ne biologinės duotybės. 
Dar daugiau, ji suprato temperamentų skirtumus, kurie kilo tarp moterų ir vyrų, lygiai taip pat  reikšmingus, kaip ir biologinė lytis. 

                                                         Nuotraukos šaltinis: http://www.rarebooksfirst.com/servlet/the-7531/Male-and-Female-Study/Detail


Pagrindinė Margaret Mead idėja

  Analizuoti asmenybę, anot M. Mead, būtina per inkultūraciją (sinonimas socializacijai, tai kultūros įgijimas bei kultūros įgavimo procesas, t.y. tam tikras socialinis procesas, kurio metu vaikai perima tam tikrus mąstymo, jausenos, elgesio būdus, toje kultūroje laikomus tinkamiausiais suaugusiems). Būtina atsižvelgti į du pagrindinius aspektus t.y. socializaciją ir savireguliaciją (asmens identiteto pasireiškimas, elgesio motyvacija). Abu veiksniai turi būti nagrinėjami kartu, nes jie abu kartu sudaro inkultūrizaciją, kurios metu nesuaugusi, besiformuojanti, kartu ir formuojamoji asmenybė perima suaugusiųjų laikomus tinkamais suaugusiems mąstymo, jausenos, elgesio būdus. Margaret Mead įrodė, kad nėra universalių ar neišvengiamų inkultūrizacijos krizių : pvz., paauglystės -  kaip krizinio amžiaus tarpsnio. Tyrimai Samoa pagrindu bei lyginamai su Vakarų – Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kultūra parodė, kad paauglystės krizė tėra Vakarų industrinių visuomenių reiškinys ir ji visai neegzistuoja Okeanijoje.
Šios antropologės požiūrį tiek į savo darbą, tiek ir į patį gyvenimą bene geriausiai apibūdina išsakyta mintis, kai jos buvo paklausta: ,,Kokio užrašo ji norėtų kaip epitafijos?“.

Į šį klausimą M. Mead atsakė :„ Ji gyveno pakankamai ilgai, kad padarytų ką nors gero“ .

Video medžiaga apie M. Mead

gARSIAUSIOS mARGARET mEAD FRAZĖS:
http://www.brainyquote.com/quotes/authors/m/margaret_mead.html

Naudota literatūra:

American national biography online. 2000.Margaret Mead. S.l.  Prieiga per internetą: http://www.anb.org/articles/14/14-00729.html

Čiubrinskas, Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Nacional academy of sciences. 1989. MARGARET MEAD 1901—1978 A Biographical Memoir by CLIFORD GEERTZ. Washington D.C.: Nacional academy of sciences. Prieiga per internetą : http://www.nasonline.org/publications/biographical-memoirs/memoir-pdfs/mead-margaret.pdf 

The Library of Congress. S.a. Margaret Mead: Human Nature and the Power of Culture. S.l. Prieiga per internetą: http://www.loc.gov/exhibits/mead/field-samoa.html



 
Picture
„kiekviena kultūra, turėdama savo gyvenimo būdą, savo vertybių sistemą, saugo savo išskirtinumą; tokia nuostata yra sveika ir jokiu būdu – kad ir kaip mus verstų tuo patikėti – ne patologiška.“

C. Levi - Strauss

Įvadas

C. Castanedos knygose gausiai aprašomas psichotropinių augalų, grybų ir kitų panašių medžiagų ritualizuotas vartojimas. Norint tinkamai suvokti šiuos tekstus, reikia stengtis pamatyti Jaki genties indėnų maginį mokymą jų pačių akimis. Tuo pačiu tai iššūkis savo gyvenamojo pasaulio nevadinti vieninteliu galimu. Atsisakyti savo „aiškaus“ pasaulio ir greta racionalumo bei gravitacijos įsileisti tuos, kurie gali pasiversti paukščiu, žvėrimi ir tapti nematomais. Darbe bus siekiama parodyti, jog romanuose aprašomos psichotropinių augalų paruošimo ir vartojimo praktikos nėra atsitiktinės; veikiau tikslingos ir turinčios savo loginę sistemą.

Nepaisant to, jog tiek narkotikai, tiek psichotropiniai augalai turi panašų poveikį žmogaus organizmui, darbe bus laikomasis nuostatos, jog romanuose pateikiamų praktikų negalima tapatinti su Vakarų kultūroje egzistuojančiais narkotikų vartojimo įpročiais. Skiriasi tiek medžiagos turinys bei paruošimas, tiek vartojimo tikslai ir būdai. Taigi, žodis narkotikai nėra adekvatus atitikmuo medžiagoms, aprašomoms tekste. Atskiriant šias dvi sąvokas, C. Castanedos aprašomiems psichotropinių augalų vartojimo praktikoms suteikiamas autentiškumas, pabrėžiant jo išskirtinumą nuo paprasto „kaifo“ gaudymo. Tuo pačiu tai sąlygoja galimybę nagrinėti minėtas praktikas „balto popieriaus lapo“ kontekste, atsisakant viso sąvokos narkotikai nešamo svorio. Šis žodis dažnai siejamas su deviacija, neteisėtumu ir priklausomybe. Tuo tarpu romanuose pateikiamos psichotropinių augalų praktikos yra autentiška patirtis ir skiriasi nuo įprasto narkotinių medžiagų vartojimo. Tai bandoma įrodyti išryškinant ir detalizuojant tris šių praktikų savybes:

Pirma savybė: „Saugus“ psichotropinių medžiagų vartojimas. Pasakojime pateikiamas narkotikų vartojimas su aiškia instrukcija žmogaus, kuris jau nuėjo savo kelią ir pats išgyveno (ne išgyvena!) visas patirtis. Yra didžiulis skirtumas, ar prižiūrintis žmogus pats kartu bando kažką naujo, ar jau yra išbandęs, žino kaip tai veikia, kuo tai gali baigtis ir perteikia savo jau susiformavusias žinias mokiniui. Antra savybė: narkotikų vartojimo paskirtis. Pasiekti transcendentinį pasaulį. Išeiti maginį mokymą, kuris turi savo griežtą struktūrą. Narkotikai vartojami neatsitiktinai, o nuosekliai perimant mokymą ir tradicijas.  Jame psichotropinių augalų vartojimas atsiranda kaip instrumentas persikėlimui į „kitą tikrovę“. Į ją pradžioje veda psichotropiniai augalai, galintys ir sunaikinti. Vėliau jie tampa tik priedėliu prie transcendentinio šuolio. Trečia savybė: narkotikų vietiškumas ir jų prijaukinimas. Siejasi su pirmąją savybe, jog tai yra ilgos tradicijos dalis, turinti konkrečią paskirtį, kuri nekito per šimtus metų, kaip ir pats mokymas. Antropologas vartojamas medžiagas dažniausiai turėjo ruoštis pats. Tai sietina su išmanymu, atsargumu ir atsakomybe.

Šioje esė taip pat bus pateikiamos susistemizuotos psichotropinių medžiagų vartojimo praktikos, siekiant atskleisti medžiagų panaudojimo paskirtį, rutinizuotus veiksmus bei gaunamus rezultatus.  Sistemizuoti psichotropinių augalų vartojimą Pirmos knygos II dalyje bandė ir pats C.  Castanda. Didžiąja dalimi ir bus remiamasi jo pateikiamomis schemomis.

I dalis. C. Castanedos darbų kontekstas ir problemiškumas

Amerikiečių antropologijoje gausu darbų apie Amerikos indėnų šamanizmo praktikas. Nei sklandymas ore, nei pasivertimas skirtingais gyvūnais, nei daiktų permatymas nebuvo naujiena antropologams tuo metu, kai pasirodė pirmieji Carlos‘o Castanedos romanai. Tačiau būtent jie susilaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Castanedos tekstai nuo kitų antropologų darbų skiriasi eminiu požiūriu ir vidiniu įsitraukimu; jis pasakoja istoriją „iš vidaus“, sąmoningai leisdamas „emiškumui“ ir savo jausmams dominuoti pasakojime (Harris 2001). Nuo psichotropinių augalų apsvaigęs Castaneda skaitytojams tampa vedliu po Toltekų laikus siekiantį Jakių indėnų maginį pasaulį. Tiksliau tariant, tuo metu, kai antropologas yra augalų poveikio būsenoje, jis dažniausiai nesugeba reflektuoti ir struktūruoti savo mąstymo. Tačiau jam pavyksta atkurti paskirus vaizdinius, ir aptarti juos su mokytoju, kuris ir padeda suteikti jiems prasmę. Reikia pripažinti, jog norint suvokti kitą realybę, kiekvienam iš mūsų reiktų praeitį panašų „gydymo kursą“, kokį patyrė Castaneda.. Tokio pasakojimo tikslas yra priversti skaitytoją perimti šamanų suvokimo praktikas ir parodyti, jog realybė yra tokia, kokią ją nuspręsime esant. Jei mes priimsime šamanų siūlomą realybės suvokimą, tuomet patikėsime, jog šamanai gali skraidyti. Lygiai taip, kaip patikime narkotinių medžiagų sukeltomis haliucinacijomis tuomet, kai jos mus aplanko (Harris 2001). Manoma, jog tokį požiūrio tašką inspiravo Castanedos mokslinio darbo vadovo Haroldo Garfinkelio išskirtinis požiūris į lauko tyrimus.

Skaitant ir analizuojant romaną išlieka neatsakytas klausimas, kaip traktuoti autorių: ar kaip ištikimą šamano mokinį ir būsimą naujosios magų kartos lyderį, ar antropologą, siekiantį detaliai aprašyti indėnų magines praktikas. Yra nemažai dvejojančių paties pasakojimo autentiškumu ir teigia, jog don Chuanas ir visas jo mokymas tėra autoriaus vaizduotės vaisius. Šiame darbe pasakojimo autentiškumas kvestionuojamas nebus. Tai labiau literatūros kritikų, ar biografijos tyrinėtojų sfera. Castanedos romanai (ypač pirmi, kuriais daugiausia remiamasi šiame darbe) laikytini antropologinio tyrimo rezultatais, o jų herojaus gyvenimas, kaip nuoseklus kelias šamanizmo praktikų pažinomo link. Kita vertus, analizuojant narkotikų pateikimą šiuose romanuose, veikėjų autentiškumo problema netenka savo priminės svarbos. Psichotropinių augalų vartojimas pateikimas smulkmeniškai, ir turi gan aiškų vaidmenį visame pasakojime, nepaisant to, ar vartojime dalyvaujantys veikėjai buvo realūs žmonės, ar tik puikios autoriaus vaizduotės vaisiai.

Tuo tarpu norint išgyventi ir suprasti kitokio pasaulio tvarką, mums reikia pasikeisti „kultūrinius akinius“. Ir lygiai taip, kaip išsilaisvinus nuo grandinių, šešėlių pasaulyje, einant saulės šviesos link, šiek tiek apakti. Praėjus tam tikram laiko tarpui, kai apakimas praeis, pasaulį galima pradėti matyti naujai. Taikant Platono olos metaforą, galima teigti, jog psichotropiniai augalai don Chuano mokyme padeda C. Castanedai išsivaduoti iš grandinių, laikančių šešėlių oloje ir rasti išėjimą iš olos. Vėliau, kiek praregėjus, žengti pirmuosius žingsnius šamanų pasaulyje. Išėjus iš olos ir pripratus vaikščioti saulės šviesoje, psichotropiniai augalai naudojami ne ieškant krypties, o siekiant įgauti didesnį pagreitį judant jau atrasta kryptimi. 

II dalis. Psichotropinių augalų vartojimas C. Castanedos romanuose

Haliucogeninių augalų vartojimas – viena centrinių temų romane. Kaip rašo pats autorius, tokį didėlį dėmesį šiems augalams lėmė sprendimas beatodairiškai perimti don Chuano mokymą, nebandant racionalizuoti, klasifikuoti, ar kitaip „perdirbti“  jo mokymo sistemos. „Stengdamasis suderinti savo ir don Chuano požiūrius supratau, kad kiekvienąsyk, bandydamas išsiaiškinti man savo žinojimą, jis griebdavosi tik jam vienam suprantamų sąvokų. Kadangi tos sąvokos man buvo visiškai svetimos, tai ir pamatyti pasaulio jo akimis aš negalėjau. Todėl pirmiausia turėjau nustatyti jo konceptualizavimo tvarką. Dirbdamas šia linkme pastebėjau, kad pats don Chuanas labiausiai akcentuoja haliucogeninių augalų panaudojimą. Taigi ir aš pradėjau tai laikyti savo skirstymo pagrindu“ (Castaneda 14). Don Chuanas naudojo durnaropę ir grybą jėgai, kurią vadina sąjungininke, įgauti. Pejotą – išminčiai ir tikrajam gyvenimo keliui suvokti. Iš don Chuano mokymo metodų  matyti, jog haliucinogeninių augalų vartojimas yra įprasta maginio mokymo dalis, be kurios negalimas dvasinis tobulėjimas. Pradiniame lygmenyje, kol mokinys dar nėra kompetentingas rinktis, kokį augalą ir kokia proga jis gali vartoti, jo vedliu tampa mokytojas.

Narkotikų vartojimas C. Castanedos romanuose gali būti vertinamas kaip būdas pereiti iš vienos realybės į kitą. Kaip aprašo pats antropologas, į „lauką“ jis atvažiavo laikydamas save įprastu Vakariečiu. Domėjosi motociklais, siekė aukštojo išsilavinimo, buvo plepus ir nesidrovėdamas reikšdavo savo mintis. Tokiam gyvenimo būdui šamanų pasaulėžiūra, atrodytų, visiškai svetima. Jaunąjį antropologą reikėjo įtikinti jog jis gali pasiversti kojotu ar varna, išsiskaidyti į dulkes, ar matyti visas gyvas būtybes šviesulių pavidalu. Psihcotropiniai augalai buvo ta priemonė, padedanti antropologui priimti šamanų realybę ir išmokti ja nesistebėti. Pirmosiose dviejose romano dalyse aiškiai matyti, kaip don Chuanas nenoriai kalba apie „kitą realybę“, vengia atsakinėti į smalsaus užduodamus klausimus. Vietoj to jis verčia antropologą imtis praktinių veiksmų - vartoti skirtingas psichotropinių augalų rūšis ir taip pasiekti kitą realybę. Vėliau, su mokytojo pagalba reflektuoti tai ką, jautė, matė, girdėjo. Kitaip tariant, antropologas pirmiausia priverčiamas pamatyti „anapusybę“ ir šnekėti tik apie tai, ką patyrė jis pats atliekamų praktikų metu. Paprasti klausimai apie magiją ir „stebuklingas žoleles“ užduodami Castanedos - antropologo don Chuanui kelia juoką, arba yra tiesiog ignoruojami. Indėnas apie maginį mokymą pradeda šnekėti tik su Castaneda – mokiniu, kuris pasiryžęs gautas žinias ne tik užsirašyti, bet ir išbandyti praktikoje. Pasakojimai, legendos ar instrukcijos Castanedos mokytojui atrodė per silpni veiksniai, norint išklibinti įprastą pasaulio suvokimą. Visas don Chuano mokymas buvo sutelktas ties įvairių psichotropinių augalų vartojimo ritualais, kurie padėdavo iš vienos realybės persikelti į kitą. Castanedos organizmas pirmaisiais mokinystės metais  tapo tarsi bandymų zona, nuolatos ieškant, kokio augalo sukeliamas poveikis yra „saugiausias“ ir geriausiai derinasi su Castanedos organizmu. Kaip matyti iš teksto, savo mokiniui don Chuanas pateikdavo detales ir labai griežtas instrukcijas, kaip naudotis vienu ar kitu psichotropiniu augalu. Negana to, atidžiai stebėdavo mokinio organizmo reakciją ir vėliau detaliai aptardavo, ką matė, girdėjo ir jautė haliucinacijų poveikio metu. Tai rodo senojo indėno atsakingą ir meistrišką požiūrį į psichotropinių augalų naudojimą maginėse praktikose. Dauguma vartojimo praktikų ateina iš praeities ir yra siauriai žinomos. Ritualuose naudojami augalai auga netoliese, juos prižiūri ir vartojimui ruošia patys indėnai. Apie pirkimą ar pardavimą nėra net užsimenama. Tai nėra produktas - labiau gyva ir pažeidžiama būtybė, reikalaujanti dėmesio ir turinti savitą charakterį. Tarp šių augalų jaunajam mokiniui buvo bandoma rasti sąjungininką – ypatingą jėgą suteikiantį augalą, kuris taptų nuolatinių pagalbininku kelionėse į „kitą realybę“. Psichotropinių augalų vartojimo praktikos tapo mažiau intensyvios tada, kai Castaneda patikėjo paraleliai egzistuojant „kitą tikrovę“ ir išmoko ją pasiekti savitos meditacinės technikos, vadinamos matymu pagalba. Vėliau „kitą realybę“ antropologas ne tik pripažino kaip realiai egzistuojančią, bet ir laikė ją savo pasaulėžiūros pagrindu.

Gan aiškiai tekste susidėlioja skirtingi autoriaus požiūriai į psichotropinių augalų vartojimą. Tik atvykęs į lauką, antropologas į augalus žiūri kaip į medžiagas, iš kurių galima daryti „narkotikus“. Tai labiau „populiarusis“ požiūris į psichotropinius augalus, kaip į pramogą, atsipalaidavimo būdą. Su antruoju požiūriu Castanedos knygoje supažindina don Chuanas. Kadangi, kaip jau pats yra prisipažinęs, knygos autorius pradžioje save laikė vakariečiu, jam psichotropiniai augalai yra neįprasta egzotika ir tik paskui transcendentinio indėnų mokymo sudedamoji dalis. Tuo tarpu „Don Chuanas vertino šiuos augalus, nes jie sukelia ypatingą žmogaus imlumą. Juos vartodamas jis mokė mane pažinti ir vertinti magijos pasaulį. „Tokią būseną aš vadinau „neįprastos tikrovės“ būsena, supriešindamas ją su kasdienio gyvenimo įprastumu.  Nors don Chuano mokyme tokia būsena ir yra laikoma tikrąja, ji toli gražu neatitinka mums įprastos tikrovės. Don Chuanas buvo įsitikinęs, kad tik pajutus tokią neįprastą tikrovę įgyjamas praktinis žinojimas ir energija. Jis teigė, kad kitos jo mokymo dalys – niekai, palyginti su šia, norint įgauti energijos“ (Castaneda 14). Tai labiau asmeninis ar kontekstinis santykis su psichotropiniais augalais. Didžioji dalis vartojimo praktikų šiuo požiūriu tampa sudėtingos maginės sistemos dalimi. Dar daugiau, jos tampa pasaulio matymo būdu, kuris remiasi kardinaliai kitokiais principais. Remiantis pastaruoju principu į psichotropinių augalų vartojimą žiūrima kaip į natūralią praktiką, siekiant pasisemti energijos. Tokia praktika apima ne tik grynąjį vartojimą, bet ir medžiagos paruošimą, auginimą. Kitaip tariant pats vartojimas yra neatsiejama žmogiškosios būties dalis, turinti savo griežtą struktūrą vartojimui ir patiriamiems pojūčiams aiškinti. Vakarų Pasaulyje panašų vaidmenį galbūt galėtų atlikti malda bažnyčioje, ar šventųjų tekstų skaitymas. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog don Chuano pateikiamame mokyme kelias į anapusybę grindžiamas „išorinių“ medžiagų vartojimu, tuo tarpu Vakarų religinėse tradicijose energijos labiau ieškoma per tekstines praktikas, jų apmąstymą, kartojimą ir suvokimą. Kita vertus,. katalikų tradicijoje ritualų metu yra visiškai priimtinas vyno vartojimas, tačiau lūkesčiai ir proporcijos „iš išorės“ vartojamų medžiagų atžvilgiu aiškiai skiriasi. Svarbu ir tai, jog mums įprastose religinėse praktikose veiksmas dažniausiai būna „įkalintas“ mūsų kūne, pagrindinius judesius atliekant mintimis, o C.Castanedos aprašomuose ritualuose siekiama ne tik fiziškai patekti į „kitą tikrovę“, bet ir veikti joje, bandant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.  

III dalis. Svarbiausi romane pateikiamų psichotropinių augalų vartojimo praktikų bruožai

Pagrindinis don Chuano mokymo tikslas parodyti savo mokiniui, kaip tapti „žinių žmogumi“. Iš don Chuano pateiktų teiginių galima suprasti, kad „žinių žmogumi“ gali būti diableras, t.y. magas, užsiimantis juodąja magija. Mokymasis – vienintelis kelias norint tapti „žinių žmogumi“, o tai reiškia, kad žmogus turi tvirtai pasiryžti eiti tuo keliu iki galo (Castaneda 157). Tai, kas gali mokytis juo tapti sprendžia beasmenė jėga. Svarbiausioji jos dalis slypi psichotropiniuose augaluose. Ir didžiajam dalimi sėkmingas būsimo mago kelias priklauso nuo to, ar jį savo sąjungininku, ar globotiniu pasirinks kažkuri iš didžiųjų jėgų. Šioje situacijoje galima įžvelgti jėgos ir jos siekiančiojo santykį: būtent jėga renkasi vartotoją, o ne atvirkščiai. Beasmenė jėga turėjo parodyti tinkamą žmogų, leisdama jam atlikti kokį nors ypatingą veiksmą arba sukurdama tam žmogui tam tikras aplinkybes. Mokymasis buvo nesibaigiantis tikrinimas, ir jėga, priėmusi pirminį sprendimą, turėjo parodyti, ar mokinys toliau gali mokytis, ar jis jau nugalėtas. Tokie sprendimai būdavo skelbiami per ženklus, atsirandančius bet kuriame mokymo etape  (Castaneda 158). Šie ženklai dažniausiai pasireikšdavo baimę keliančiomis haliucinacijomis psichotropinių augalų poveikio metu, arba fiziniais organizmo negalavimais. Romanuose minimi bent keletas kartų, kai don Chuanas savo mokinį rasdavo praradusį sąmonę ar visiškai išsekusį nuo vykusios kovos.

Svarbiausią vietą tarp psichotropinių augalų užėmė sąjungininkai. Don Chuano klasifikavimo sistemoje „žinių žmogus“ turėjo „sąjungininką“, o paprastas žmogus – ne, ir būtent tai skyrė jį nuo paprastų žmonių. Sąjungininkai – tai jėga, kurią žmogus gali turėti savo gyvenime kaip pagalbininką, kaip patarėją ir stiprybės šaltinį, padedantį atlikti įvairius veiksmus – didelius ar mažus, teisingus ar neteisingus. „Sąjungininkas“ reikalingas tam, kad pagerintų ir sustiprintų žmogų, valdytų jo poelgius ir gilintų žinias. Apskritai „sąjungininkas“ – neįkainojama pagalba siekiantiems žinių (Castaneda 39). Tai jėga, leidžianti žmogui persikelti už įprastos tikrovės ribų. Don Chuano tikslas ir buvo parodyti, kaip įsigyti sąjungininką. Knygose pateikiamame mokyme minimi du „sąjungininkai“. Pirmasis buvo durnaropėse, kurias don Chuanas vadino „velnio žole“. Jo manymu, visose durnaropės rūšyse buvo “sąjungininkas“. Kiekvienas magas turėjo pasodinti kelias durnaropes, kurias jis vadino nuosavomis, bet ne ta prasme, kad jos – asmeninė nuosavybė, bet dėl to, kad jos susitapatindavo su juo. Antrasis „sąjungininkas“ buvo grybuose, kurie priklausė Psilocybe rūšiai. Don Chuanas šį „sąjungininką“ vadino dūmeliu. Jis tvirtino, kad būtent dūmuose slypi sąjungininko jėga. Esama ir kitų jėgų, panašių į „sąjungininką“, bet jos turi formą. Tuo tarpu sąjungininkas jos neturi. Tai svarbi savybė, veikianti pojūčius. Don Chuanas vaizduoja „sąjungininką“ kaip esybę, turinčią žmogišką charakterį, tuo suteikdamas nuorodą, jog kiekvienas magas gali pasirinkti jam labiausiai tinkantįjį. (Castaneda 165) „Sąjungininkas“ pavergia savo pasekėjus, dovanodamas jiems jėgos, suteikdamas fizinės stiprybės ir puikios savijautos jausmą. „Sąjungininkas“, esantis „velnio žolėje“ turi dvi savybes: jis moteriškas ir suteikia nereikalingos jėgos. Manoma, kad šis sąjungininkas yra žiaurus. „Jo moteriškas žiaurumas pasireiškia tuo, jog jo pasekėjai linkę viską griauti ir ardyti, pasitelkę šiukščią jėgą. Ši savybė labiausiai priimtina žiaurios prigimties žmonėms, kurie prievartoje randa asmeninės jėgos išraišką. Kita moteriška savybė – nenuspėjamumas. Don Chunui tai reiškė, jog „sąjungininko“ poveikis niekada nebūna nuoseklus: jis nuolat kinta ir nėra jokio būdo jam nuspėti“ (Castaneda 167). Kitas pavojus,  sukeliamas „sąjungininko“, gaunamo iš „velnio žolės“ yra suteikiama papildoma jėga.  Poveikio metu ji pasireiškia didžiule fizine jėga ir puikia savijauta. Tačiau ilgainiui šiam „sąjungininkui“ gali išsivystyti priklausomybė. Romane buvo minimi bent keli atvejai, kai magus užvaldė ir pražudė būtent jų pačių sąjungininkai. Antrasis „sąjungininkas“, esantis „dūmelyje“ ir išgaunamas iš grybo (Psilocybe mexicana) turėjo visiškai kitokias savybes. Jis neduodavo jiems lengvos – tiesioginės jėgos, todėl nesukeldavo žiauraus elgesio, nepavergdavo žmonių. Priešingai, skatindavo bekūniškumo pojūtį, kuris vesdavo į ekstazę. Jo poveikis visiems vartojantiems būdavo pastovus ir vienodas. Taip pat grybo dūmas skleisdavo ypatingą emocinio stabilumo būseną, todėl don Chuanas rekomenduodavo jį tiems, kurie iš prigimties buvo linkę į apmąstymus. Skirtingai nei kitus augalus, „sąjungininkus“ buvo galima prisijaukinti. Tai reiškia, kad jis gali naudotis augale slypinčia jėga kada tik panorėjęs. Manipuliavimas buvo svarbus norint magams persikelti į „kitą tikrovę“ bei persikėlus vykdyti reikiamas užduotis.

Norint prisijaukinti „sąjungininką“ ir išgauti iš jo norimą poveikį, reikėjo laikytis griežtų elgesio taisyklių. „Kadangi taisyklė leidžia tik vieną veiksmingą alternatyvą žmogui išgyventi, bet koks bandymas pakeisti ją, ar įvesti naujovių, laikomas ne tik nereikalingu, bet ir mirtinu aktu. Žmogus galėjo tik šį bei tą pridėti prie asmeninio taisyklės supratimo, vadovaujant mokytojui arba pačiam „sąjungininkui“ (Castaneda 171). Susitikimas su juo įvykdavo atitinkamu būdu panaudojus augalą, turintį savyje „sąjungininką“. Tačiau vėliau susitikimai galėdavo vykti net nenaudojant augalo. Kaip teigia autorius, juos buvo galima sukelti „valios pastangomis“. Po persikėlimo į „kitą tikrovę“ buvo siekiama manipuliuoti „sąjungininko“ suteikta jėga ir toliau eiti norimų tikslų link. Tačiau tų tikslų siekimas griežtai turėjo vykti pagal anksčiau nurodytas taisykles. Veiksmo sėkmė didžiąja dalimi priklausydavo nuo to, ar magas jau esantis „kitoje realybėje“ sugebėdavo sutelkti valią ir pažaboti gautą jėgą saviems tikslams, ar tiesiog mėgaudavosi ir žaisdavo su jam suteiktomis galiomis. Po nuolatinių  praktikų ir ilgai trunkančių bandymų, su „sąjungininko“ pagalba buvo išmokstama atitrūkti nuo šio pasaulio ir persikelti į „kitą realybę“. Pavykus jėgą panaudoti saviems tikslams, magas tapdavo pajėgus manipuliuoti antgamtinėmis galiomis. Patekus į „kitą realybę“, kūno nebeveikdavo įprasti fiziniai dėsniai, tačiau valia veikti ir sąmonės dalis, pakankama šiai valiai koordinuoti išlikdavo blaivios. Veikdavo ir atmintis, kadangi C. Castaneda daugybę kartų aprašė ką jis veikė vienoje ar kitoje kelionėje. Išmokus tinkamai  išnaudoti sąjungininko suteiktą jėgą ir įvykdavo svarbiausieji virsmai: kojotu, varna (tai don Chuano mėgstamiausias pavidalas), ar šešėliu. Tačiau virsmas pats savaime nebuvo laikomas tikslu. Tai procesas, turintis padėti įvykdyti norimą užduotį. O užduotis priklausydavo nuo paties mago sau išsikeltų tikslų.

  Išvados

C. Castanedos romanuose pateikiamas psichotropinių augalų vartojimas iš esmės skiriasi nuo Vakaruose paplitusių narkotinių medžiagų vartojimo praktikų. Kaip pagrindinį skirtumą galima išskirti vartojimo tikslą. C. Castanedos dvasinis mokytojas Don Chuanas psichotropinius augalus maginiame mokyme naudoja dviem tikslais: 1) mokymo pradžioje įtiktini antropologą „kitos tikrovės“ egzistavimu 2) jau pažengus mokyme, nuolatiniam persikėlimui į „kitą tikrovę“. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju naudojami konkretūs augalai, galintys tapti nuolatiniais jėgos šaltiniais. Romanuose jie vadinami „sąjungininkais“. Pastarųjų vartojime svarbiausios dvi savybės: 1) griežtas mokytojo nurodytų taisyklių laikymasis bei nuolatinis savęs stebėjimas 2) vartojamų augalų prisijaukinimas - jų „charakterio“ išmanymas. Pastaroji savybė remiasi prielaida, jog skirtingi augalai turi savitas savybes, kurios turi individualiai tikti vartojančiajam. Sėkmingu atveju jos suteikia jėgos, nesėkmingu gali sunaikinti vartojantįjį.

Naudota literatūra

Castanedas, Carlos, Don Chuano mokymas (I); Kita tikrovė (II), Kaunas : Gaivata, 1996.

Harris Marvin, Cultural materialism : the struggle for a science of culture, Walnut Creek : Altamira Press, 2001.

Lévi-Strauss Claude, Éribon Didier,  Iš arti ir iš toli : interviu knyga, Vilnius : Baltos lankos, 2002.


    apie projektą

    Blogas, sukurtas studentų, studijavusių antropologijos įvadą Vilniaus Universitete.
    Nenorėdami dėti savo darbų į stalčių, jais norime pasidalinti vieni su kitais, o taip pat ir su tavimi, mielas svety.
    Skaityk, džiaukis, grožėkis ir komentuok. Bet nesikeik. Diskutuok ir tau bus atsakyta.

    Vėliausi Įrašai

    January 2014

    Kategorijos

    All
    Aborigenai
    Degučiai
    Sentikiai