Vladimiro Ivanovo nuotrauka
Dosjė:
Lietuvių antropologas - Donatas Brandišauskas. Jis- dar vaikystėje susidomėjęs Šiaurės Amerikos indėnų kultūra ir gamta, pasirinko studijas Vilniaus Universiteto (VU) Gamtos mokslų fakultete. Greitai VU Istorijos fakultete atsiradus Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programai- perėjo į ją. Toliau gilindamas savo žinias antropologijos srityje studijavo Aberdyno (Aberdeen) universitete Šiaurės Škotijoje. Čia įgijo socialinės antropologijos, etnologijos bei kultūros istorijos tyrimų magistro laipsnį, o galiausiai ir Socialinės antropologijos daktaro laipsnį.
Šis antropologas išsiskiria savo gausia moksline veikla. Yra išleidęs porą monografijų, daugiau nei 20 mokslinių straipsnių tokiuose žurnaluose kaip „Journal of Ethnology and Folkloristics“, „Logos“, taip pat ir kituose leidiniuose, pavyzdžiui, „Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje“. Taip pat aktyviai dalyvauja įvairiose konferencijose, seminaruose ir kituose moksliniuose renginiuose skirtinguose universitetuose (Tartu universitete, Estijoje; Versalio Universitete, Prancūzijoje; Kazanės Universitete, Rusijoje, Kembridžo Universitete, Didžiojoje Britanijoje ir t.t.) ir kitose akademinę bendruomenę, mokslininkus vienijančiose įstaigose.
Šiuo metu D. Brandišauskas savo patirtimi dalinasi su VU Istorijos fakulteto studentais, čia dėstydamas tokias disciplinas kaip „Įvadas į Socialinę Antropologiją“, „Sociokultūrinės antropologijos tyrimo metodai“, „Regioninė antropologija: Šiaurės tautų studijos“ ir kitas.
Interesų sritis:
Nuolat tobulėjantis, ugdantis savo kompetencijas ir plečiantis teorines žinias antropologas puikiai išmano ir kitą antropologo darbo pusę- lauko tyrimus. Bestudijuodamas Eberdyno Universitete iš arčiau susipažino su Šiaurės Amerikos ir Užbaikalės- Sibiro autochtonais- senosiomis, vietinėmis tautelėmis. Pastarąsias plačiausiai ir tyrinėjo. Septyniolika mėnesių praleidęs kartu su Oročėnų- Evenkų gentimis antropologas gilinosi į jų kultūrą, gyvenamąją aplinką.
Oročėnai-Evenkai- elnių augintojų ir medžiotojų bendruomenės, gyvenančios menkai apgyvendintoje kalnuotoje Šiaurinėje Užbaikalės dalyje. Užbaikalė driekiasi į rytus nuo Baikalo ežero apie 1000km ir ribojasi su Kinija ir Mongolija Pietuose. Jai būdingos ekstremalios gamtinės sąlygos. Dėl kalnų, trukdančių į regioną patekti šiltoms ir drėgnoms oro masėms, temperatūra čia keičiasi nuo -60 laipsnių Celcijaus žiemą, iki +40 – vasarą. Tokios oro permainos, sukuriančios atitinkamą taigos kraštovaizdį ypač apsunkina susisiekimą tarp regione išsimėčiusių kaimų ar tolimų medžioklės plotų. Taigi ir D. Brandišauskui, pasiryžus tirti būtent Oročėnų-Evenkų gentį, norint ją rasti ir pasiekti teko keliauti kariuomenės tankus primenančiomis transporto priemonėmis ir vėliau pėsčiomis eiti 150km. per miškus, šalia skraidant moskitams ir kenčiant +45 laipsnių Celcijaus temperatūrą kartu su keliais vietiniais.
Esminis Oročėnų-Evenkų užsiėmimas- elnių ganymas, laukinių žvėrių medžioklė dėl mėsos ir kailio bei žvejyba. Plačiai naudojami elniai-jodinėjimui, transportuoti sumedžiotų gyvūnų mėsai ar stovyklavietės mantai. Šis gyvūnas čia ypač vertinamas dėl to, jog puikiai prasimaitina ir juda užpelkėjusiomis, kalnuotomis bei miškingomis vietovėmis. Taip pat daug dėmesio skiriama medžioklei- mėsai medžiojami briedžiai, stirnos, elniai, lokiai. Pragyvenimui Oročėnai-evenkai taip pat medžioja sabalus, voveres, lūšis, ernius ir pardavinėja jų kailius. Taigi, kad pragyventų, žmonės varžosi dėl medžioklės teritorijų. Abipusiškumu grįsti santykiai su įvairiomis būtybėmis (dvasiomis), vietovės ir sėkmės užtikrinimo ritualai tapo svarbūs konkurencinėje aplinkoje gyvenantiems ir nuo taigos priklausantiems žmonėms.
Per pirmuosius savo apsilankymus gentyje D. Brandišauskas išmoko, kaip orientuotis taigoje pagal žmonių ir gyvūnų pėdsakus, kaip rasti pastogę ir maisto neapgyvendintose teritorijose. Tolesnėse ekspedicijose jau domėjosi šamanizmu, dvasių reikšme Oročėnų- Evenkų kultūroje. Šamanai-centrinės figūros Tungusų (Evenkų Oročėnų) visuomenėje- tarpininkai tarp ‘matomo’ ir ‘nematomo’ pasaulių. Jie- pasitelkę klano dvasias, kovoja prieš ligas atnešančias priešiškas dvasias. Tikima, jog kiekviena vietovė, medis, gyvūnas, žmogus turi savo dvasią. Kiekvieno sėkmė priklauso nuo dvasių geros valios, tradicinių ritualų kultivavimo.
Daug reikšmės skiriama sėkmės sąvokai. Tikėjimas, jog tam tikri žmonių veiksmai įtakoja sėkmę padarė svarbius susidūrimus tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių bei aplinkos. Manoma, jog kiekvienas sielą turintis žmogus ar kitas objektas pasižymi gyvybine energija, stiprybe, galia. Galia apibūdinama kaip galimybė judėti, veikti. Jos ar sielos praradimas sąlygoja energijos, noro gyventi praradimą, gali sukelti ligas ar net mirtį. O žmogus, kuriam sekasi, ir kuris pasižymi gyvybine energija yra sveikas, visada daug sumedžioja. Oročėnai- Evenkai taip pat savotiškai vartoja dvasios-šeimininko sąvoką. Tai (rus.“khoziain“) yra dvasia valdanti įvairius materialius objektus ar geografines vietoves: upių baseiną, kalną, ežerą ar dangaus kūnus, įtakojanti žmonių ar gyvūnų veiklą. Oročėnai suvokia tokias vietoves kaip dvasios šeimininko gyvenamą vietą ar ūkį, kuriame ši dvasia įtakoja gyvūnų atgimimą ir dauginimąsi, o taip pat įtakojanti žmonių kasdienines veiklas:keliavimą, stovyklavimą, medžioklę, elnių ganymą.
Genties nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, jei nenori užsitraukti dvasių nemalonės. Pavyzdžiui, negalima sumedžioti didelio kiekio migruojančių elnių, reikia sustoti ir palaukti, kitaip bus prarandama sėkmė. Ilgai trunkanti nesėkmė gali būti sukelta piktų dvasių dvasių ar žmonių, arba būti tabu nesilaikymo pasekmė, kas yra labai žalinga žmonių gyvenimui. Norint įtikti dvasioms būtina su jomis užmegzti kontaktą, palaikyti gerus ryšius su dvasiomis, žmonėmis, gyvūnais, aplinka. Svarbi lygybė ir pagarba gyvūnams, pavyzdžiui, skrodžiant sumedžiotą gyvūną, ant žemės negali likti jokių kraujo pėdsakų. Dar vienas svarbus dalykas medžioklėje- žmogus gali sumedžioti tik tiek, kiek jam reikia, neieškodamas konkretaus grobio. Tiesa, dalijimasis mėsa, ar turimais įgūdžiais, žiniomis, prisijungimas prie kitų ekspedicijų kartu su giminaičiais didina sėkmę. Labai teigiamas ženklas- dalintis su nepažįstamais svečiais ar tais, kuriems nesiseka. Bet medžiotojas pirmiausia turi pasidalinti grobiu su kitais medžioklės dalyviais. Genties nariai, kurie medžioja vieni ar nesidalina mėsa vadinami nuodėmingais. Norint padidinti sėkmę medžioklėje einama medžioti nevalgius, tai padidina dvasių geranoriškumą.
Egzistuoja ir piktosios dvasios- kurios per staigiai mirė arba nebuvo pagerbtos ritualais. Jos prakeikia žmones ir sukelia nesėkmes. Taip būna dėl vadinamųjų nuodėmių- taigos įstatymų nesilaikymo- savanaudiškos medžioklės, nepagarbos gyvoms būtybėms, agresyvaus elgesio, vagysčių. Tokiems nusidėjėliams dvasios sukelia ligas, išveja iš gyvenamųjų ar medžioklės vietų, „užsiundo“ lokį ar net priveda iki beprotybės.
Apibendrinus D. Brandiškauso lauko tyrimą galime teigti, jog, Oročėnų- Evenkų kultūroje egzistuoja didelis dvasios, sielos, sėkmės kultas. Akcentuojama, jog viskas yra gyva, reikia palaikyti atitinkamus santykius tarp žmonių, gyvūnų, vietovių.
Lietuvių antropologas - Donatas Brandišauskas. Jis- dar vaikystėje susidomėjęs Šiaurės Amerikos indėnų kultūra ir gamta, pasirinko studijas Vilniaus Universiteto (VU) Gamtos mokslų fakultete. Greitai VU Istorijos fakultete atsiradus Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programai- perėjo į ją. Toliau gilindamas savo žinias antropologijos srityje studijavo Aberdyno (Aberdeen) universitete Šiaurės Škotijoje. Čia įgijo socialinės antropologijos, etnologijos bei kultūros istorijos tyrimų magistro laipsnį, o galiausiai ir Socialinės antropologijos daktaro laipsnį.
Šis antropologas išsiskiria savo gausia moksline veikla. Yra išleidęs porą monografijų, daugiau nei 20 mokslinių straipsnių tokiuose žurnaluose kaip „Journal of Ethnology and Folkloristics“, „Logos“, taip pat ir kituose leidiniuose, pavyzdžiui, „Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje“. Taip pat aktyviai dalyvauja įvairiose konferencijose, seminaruose ir kituose moksliniuose renginiuose skirtinguose universitetuose (Tartu universitete, Estijoje; Versalio Universitete, Prancūzijoje; Kazanės Universitete, Rusijoje, Kembridžo Universitete, Didžiojoje Britanijoje ir t.t.) ir kitose akademinę bendruomenę, mokslininkus vienijančiose įstaigose.
Šiuo metu D. Brandišauskas savo patirtimi dalinasi su VU Istorijos fakulteto studentais, čia dėstydamas tokias disciplinas kaip „Įvadas į Socialinę Antropologiją“, „Sociokultūrinės antropologijos tyrimo metodai“, „Regioninė antropologija: Šiaurės tautų studijos“ ir kitas.
Interesų sritis:
Nuolat tobulėjantis, ugdantis savo kompetencijas ir plečiantis teorines žinias antropologas puikiai išmano ir kitą antropologo darbo pusę- lauko tyrimus. Bestudijuodamas Eberdyno Universitete iš arčiau susipažino su Šiaurės Amerikos ir Užbaikalės- Sibiro autochtonais- senosiomis, vietinėmis tautelėmis. Pastarąsias plačiausiai ir tyrinėjo. Septyniolika mėnesių praleidęs kartu su Oročėnų- Evenkų gentimis antropologas gilinosi į jų kultūrą, gyvenamąją aplinką.
Oročėnai-Evenkai- elnių augintojų ir medžiotojų bendruomenės, gyvenančios menkai apgyvendintoje kalnuotoje Šiaurinėje Užbaikalės dalyje. Užbaikalė driekiasi į rytus nuo Baikalo ežero apie 1000km ir ribojasi su Kinija ir Mongolija Pietuose. Jai būdingos ekstremalios gamtinės sąlygos. Dėl kalnų, trukdančių į regioną patekti šiltoms ir drėgnoms oro masėms, temperatūra čia keičiasi nuo -60 laipsnių Celcijaus žiemą, iki +40 – vasarą. Tokios oro permainos, sukuriančios atitinkamą taigos kraštovaizdį ypač apsunkina susisiekimą tarp regione išsimėčiusių kaimų ar tolimų medžioklės plotų. Taigi ir D. Brandišauskui, pasiryžus tirti būtent Oročėnų-Evenkų gentį, norint ją rasti ir pasiekti teko keliauti kariuomenės tankus primenančiomis transporto priemonėmis ir vėliau pėsčiomis eiti 150km. per miškus, šalia skraidant moskitams ir kenčiant +45 laipsnių Celcijaus temperatūrą kartu su keliais vietiniais.
Esminis Oročėnų-Evenkų užsiėmimas- elnių ganymas, laukinių žvėrių medžioklė dėl mėsos ir kailio bei žvejyba. Plačiai naudojami elniai-jodinėjimui, transportuoti sumedžiotų gyvūnų mėsai ar stovyklavietės mantai. Šis gyvūnas čia ypač vertinamas dėl to, jog puikiai prasimaitina ir juda užpelkėjusiomis, kalnuotomis bei miškingomis vietovėmis. Taip pat daug dėmesio skiriama medžioklei- mėsai medžiojami briedžiai, stirnos, elniai, lokiai. Pragyvenimui Oročėnai-evenkai taip pat medžioja sabalus, voveres, lūšis, ernius ir pardavinėja jų kailius. Taigi, kad pragyventų, žmonės varžosi dėl medžioklės teritorijų. Abipusiškumu grįsti santykiai su įvairiomis būtybėmis (dvasiomis), vietovės ir sėkmės užtikrinimo ritualai tapo svarbūs konkurencinėje aplinkoje gyvenantiems ir nuo taigos priklausantiems žmonėms.
Per pirmuosius savo apsilankymus gentyje D. Brandišauskas išmoko, kaip orientuotis taigoje pagal žmonių ir gyvūnų pėdsakus, kaip rasti pastogę ir maisto neapgyvendintose teritorijose. Tolesnėse ekspedicijose jau domėjosi šamanizmu, dvasių reikšme Oročėnų- Evenkų kultūroje. Šamanai-centrinės figūros Tungusų (Evenkų Oročėnų) visuomenėje- tarpininkai tarp ‘matomo’ ir ‘nematomo’ pasaulių. Jie- pasitelkę klano dvasias, kovoja prieš ligas atnešančias priešiškas dvasias. Tikima, jog kiekviena vietovė, medis, gyvūnas, žmogus turi savo dvasią. Kiekvieno sėkmė priklauso nuo dvasių geros valios, tradicinių ritualų kultivavimo.
Daug reikšmės skiriama sėkmės sąvokai. Tikėjimas, jog tam tikri žmonių veiksmai įtakoja sėkmę padarė svarbius susidūrimus tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių bei aplinkos. Manoma, jog kiekvienas sielą turintis žmogus ar kitas objektas pasižymi gyvybine energija, stiprybe, galia. Galia apibūdinama kaip galimybė judėti, veikti. Jos ar sielos praradimas sąlygoja energijos, noro gyventi praradimą, gali sukelti ligas ar net mirtį. O žmogus, kuriam sekasi, ir kuris pasižymi gyvybine energija yra sveikas, visada daug sumedžioja. Oročėnai- Evenkai taip pat savotiškai vartoja dvasios-šeimininko sąvoką. Tai (rus.“khoziain“) yra dvasia valdanti įvairius materialius objektus ar geografines vietoves: upių baseiną, kalną, ežerą ar dangaus kūnus, įtakojanti žmonių ar gyvūnų veiklą. Oročėnai suvokia tokias vietoves kaip dvasios šeimininko gyvenamą vietą ar ūkį, kuriame ši dvasia įtakoja gyvūnų atgimimą ir dauginimąsi, o taip pat įtakojanti žmonių kasdienines veiklas:keliavimą, stovyklavimą, medžioklę, elnių ganymą.
Genties nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, jei nenori užsitraukti dvasių nemalonės. Pavyzdžiui, negalima sumedžioti didelio kiekio migruojančių elnių, reikia sustoti ir palaukti, kitaip bus prarandama sėkmė. Ilgai trunkanti nesėkmė gali būti sukelta piktų dvasių dvasių ar žmonių, arba būti tabu nesilaikymo pasekmė, kas yra labai žalinga žmonių gyvenimui. Norint įtikti dvasioms būtina su jomis užmegzti kontaktą, palaikyti gerus ryšius su dvasiomis, žmonėmis, gyvūnais, aplinka. Svarbi lygybė ir pagarba gyvūnams, pavyzdžiui, skrodžiant sumedžiotą gyvūną, ant žemės negali likti jokių kraujo pėdsakų. Dar vienas svarbus dalykas medžioklėje- žmogus gali sumedžioti tik tiek, kiek jam reikia, neieškodamas konkretaus grobio. Tiesa, dalijimasis mėsa, ar turimais įgūdžiais, žiniomis, prisijungimas prie kitų ekspedicijų kartu su giminaičiais didina sėkmę. Labai teigiamas ženklas- dalintis su nepažįstamais svečiais ar tais, kuriems nesiseka. Bet medžiotojas pirmiausia turi pasidalinti grobiu su kitais medžioklės dalyviais. Genties nariai, kurie medžioja vieni ar nesidalina mėsa vadinami nuodėmingais. Norint padidinti sėkmę medžioklėje einama medžioti nevalgius, tai padidina dvasių geranoriškumą.
Egzistuoja ir piktosios dvasios- kurios per staigiai mirė arba nebuvo pagerbtos ritualais. Jos prakeikia žmones ir sukelia nesėkmes. Taip būna dėl vadinamųjų nuodėmių- taigos įstatymų nesilaikymo- savanaudiškos medžioklės, nepagarbos gyvoms būtybėms, agresyvaus elgesio, vagysčių. Tokiems nusidėjėliams dvasios sukelia ligas, išveja iš gyvenamųjų ar medžioklės vietų, „užsiundo“ lokį ar net priveda iki beprotybės.
Apibendrinus D. Brandiškauso lauko tyrimą galime teigti, jog, Oročėnų- Evenkų kultūroje egzistuoja didelis dvasios, sielos, sėkmės kultas. Akcentuojama, jog viskas yra gyva, reikia palaikyti atitinkamus santykius tarp žmonių, gyvūnų, vietovių.
Toliau pateikiamas interviu su D. Brandišausku, kur kalbėjome apie jo mokslinę patirtį, antropologiją ir jos padėtį Lietuvoje.
Interviu:
Koks žmogus yra antropologas?
Norint užsiimti antropologija reikia tam tikrų savybių turėti. Visada yra sunku perlipti per save, eiti pas kitus žmones, kalbinti. Įsivaizduokite, jei Jūs gaunate užduotį tirti kokią nors šiaip bendruomenę. Aišku, Jūs turite rinktis tirti tai, kas Jums patinka, bet tarkim jeigu reikėtų pavyzdžiui, Čigonų taborą. Įsivaizduokite, kiek reikėtų fizinių ir moralinių jėgų, kad Jūs prieitumėte prie tų žmonių, kad bandytumėte susidraugauti, surasti priėjimą. Daug kas turbūt būtų nemalonu, nesmagu. Antropologas turi mylėti kitus žmones, gebėti priimti labai įvairų gyvenimo būdą. Kai tyrimus vykdai, išvažiuoji ilgam iš namų, gyveni su kitais žmonėmis vienoje erdvėje, taigi turi būti pripratęs prie tokių dalykų.
Ar nebuvo nemalonu palikti namus ir apsigyventi tarp nepažįstamų žmonių?
Aišku, nemalonu visą laiką. Ne tai, kad nemalonu, tiesiog susiduri su tuo. Kita aplinka, kiti žmonės... Prieiti prie nepažįstamo arba eiti į namus ir belstis, kalbinti, „lysti į dūšią“ yra tam tikras perlipimas per save. Bet yra žmonių, kurie išvis neišdrįsta. Tiems geriau išvis nesiimti antropologais būti. Nes tai yra savidiskomfortai- jeigu jie Jums nėra tokie baisūs, tada tokie tyrimai galimi. Dažniausiai geriausia turėti tokią temą, kurią Jūs norite būtinai tirti, tai, kas tikrai aktualu ir įdomu. Tik tada Jūs galite tuos sunkumus įveikti.
Ar Jūsų tyrimuose buvo kokio nors politinio atspalvio?
Antropologai stengiasi labai stipriai nesivelti į tą politinę sritį, bet tai būna neišvengiama tyrinėjant autochtonus. Yra politinis klausimas- kas yra autochtonas, kas ne, nes dažniausiai tai yra tie žmonės, kurie gyvena valstybėje, bet ne savo pačių sukurtoje. Dažniausiai jie būna marginalizuojami, neturintys galimybių praktikuoti hegemoninio, kitokio kultūrinio konteksto. Jie dažniausiai turi daug politinių reikalavimų ir nori ar nenori, kada tyrinėji juos, susiduri su tam tikra jų politine raiška. Jie nėra politiškai neutralūs. Pavyzdžiui, ritualinės praktikos, jei jos atliekamos viešumoje, tai tampa būdu kalbėti apie savo identitetą, teises.
Kuo skiriasi antropologija Lietuvos universitetuose nuo antropologijos Škotijoje?
Pas mus Lietuvoje kaip ir nėra tokios mokslo krypties kaip antropologija. Yra socialinės antropologijos magistrantūra, bet nėra doktorantūros. Yra studijų programa, bet mokslo krypties nėra. Būtent dėl to išvažiavau studijuoti į Aberdyną. O šiaip, viskas prasidėjo nuo to, jog VU Istorijos fakultete buvo toks Vytis Čiublinkas, kuris pradžioje bandė kurti antropologiją čia, šituose rūmuose (VU Istorijos fakultete), o po to išėjo į Sociologiją Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune. Kadangi Antropologija yra toks kaip ir socialinis mokslas, jis buvo labiau tinkamas prie sociologijos nei prie istorijos.
Lyginti tai negali lyginti to, ko čia nėra, Škotijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Amerikoje tai yra atskira mokslo kryptis. Kai kur net, Amerikoje pavyzdžiui, archeologija yra sudėtine antropologijos dalis. Pas mus ji „pakišta“ po sociologija. Iš principo, daug kursų turėtų būti dėstoma sociologams, jie turėtų turėti galimybę specializuotis antropologijos srityje.
Taigi, Lietuvoje nėra paruošiami tikrieji antropologai?
Šiaulių universitete yra sociokultūrinės antropologijos bakalauras, Filosofijos ir antropologijos katedroje. Bet ten visi dėstytojai yra filosofai, kultūrologai, etnologai, o antropologų nėra. Bet yra magistrantūra Kaune, VDU, taigi pavyzdžiui, sociologai gali drąsiai ten stoti. Taigi, kaip ir yra.
Visgi dėstytojaujate būsimiems Kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurams, kokie jie? Kuo apskritai gali išsiskirti būsimi Lietuvos antropologai?
Man atrodo nelabai tokių kaip antropologijos studentų ir yra, nes mūsų programoje dauguma kursų yra istoriniai. Taigi, nedaug turbūt žmonių, kurie ateina žinodami, kas yra antropologija ir nelabai didelę galimybę ir gauna čia su sociokultūrine antropologija susipažinti.
Kitas dalykas, tai pasyvėja studentai, mano akimis. Gal demografinė krizė lemia tai, kad dalis studentų tikrai ne intensyviai domisi tuo, ką studijuoja, dar nėra suradę savo interesų. Bet galbūt čia bakalauro pakopoje tiktai taip ir būna.
Ar antropologijos studentai Lietuvoje turi lauko tyrimų praktiką?
Žinau, kad Šiauliuose (ŠU) studentų bakalauro darbai visi labai įdomūs, susieti su lauko tyrimais. Jie tikrai tuo užsiima, turi visišką laisvę, įdomiausius dalykus tyrinėja- nuo iki, viską, ką sugalvoja. Nuo vizualinės antropologijos, kokių nors filmų iki meno performansų. Ten aišku visos subkultūrinės grupės jau seniai ištirtos, daug tokių darbų būna.
Kaune antropologijos magistrantų taip pat labai platūs darbai. Pradedant Šiaurės Amerikos indėnais, visomis Lietuvių emigrantų bendruomenėmis... Yra daugybė įvairių temų- nuo Raudonojo kryžiaus iki gatvėje prostitucija užsiimančių moterų.
Ar dabar vykdote kokius nors lauko tyrimus?
Senai dabar nevažiavau- jau daugiau kaip metai. Tačiau, pavasarį žadu važiuoti į Amūro kraštą. Labai norėčiau bent kartą per metus palaikyti tą važiavimą į lauką. Kiek dar fiziškai sunku- reikia vis tiek pasiruošti ir finansiškai, žinoma.
Dėkojame už pokalbį!
Šaltiniai:
1. Binkauskienė, L.2012. „ Ką civilizuotam pasauliui nori pasakyti senosios tautos?“ Spectrum. Vilniaus universiteto žurnalas. Nr. 19, p. 20-23 Prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/wp-content/uploads/2013/11/Spectrum19.pdf [Žiūrėta 2014 01 10].
2. Asmeninis D. Brandišausko CV
3. Asmeninis D. Brandišausko pranešimas „Oročėnų medžioklės sėkmė, ritualai ir kraštovaizdžio suvokimas“
4. Asmeninės D. Brandišausko nuotraukos
5. Vladimiro Ivanovo nuotrauka
Interviu:
Koks žmogus yra antropologas?
Norint užsiimti antropologija reikia tam tikrų savybių turėti. Visada yra sunku perlipti per save, eiti pas kitus žmones, kalbinti. Įsivaizduokite, jei Jūs gaunate užduotį tirti kokią nors šiaip bendruomenę. Aišku, Jūs turite rinktis tirti tai, kas Jums patinka, bet tarkim jeigu reikėtų pavyzdžiui, Čigonų taborą. Įsivaizduokite, kiek reikėtų fizinių ir moralinių jėgų, kad Jūs prieitumėte prie tų žmonių, kad bandytumėte susidraugauti, surasti priėjimą. Daug kas turbūt būtų nemalonu, nesmagu. Antropologas turi mylėti kitus žmones, gebėti priimti labai įvairų gyvenimo būdą. Kai tyrimus vykdai, išvažiuoji ilgam iš namų, gyveni su kitais žmonėmis vienoje erdvėje, taigi turi būti pripratęs prie tokių dalykų.
Ar nebuvo nemalonu palikti namus ir apsigyventi tarp nepažįstamų žmonių?
Aišku, nemalonu visą laiką. Ne tai, kad nemalonu, tiesiog susiduri su tuo. Kita aplinka, kiti žmonės... Prieiti prie nepažįstamo arba eiti į namus ir belstis, kalbinti, „lysti į dūšią“ yra tam tikras perlipimas per save. Bet yra žmonių, kurie išvis neišdrįsta. Tiems geriau išvis nesiimti antropologais būti. Nes tai yra savidiskomfortai- jeigu jie Jums nėra tokie baisūs, tada tokie tyrimai galimi. Dažniausiai geriausia turėti tokią temą, kurią Jūs norite būtinai tirti, tai, kas tikrai aktualu ir įdomu. Tik tada Jūs galite tuos sunkumus įveikti.
Ar Jūsų tyrimuose buvo kokio nors politinio atspalvio?
Antropologai stengiasi labai stipriai nesivelti į tą politinę sritį, bet tai būna neišvengiama tyrinėjant autochtonus. Yra politinis klausimas- kas yra autochtonas, kas ne, nes dažniausiai tai yra tie žmonės, kurie gyvena valstybėje, bet ne savo pačių sukurtoje. Dažniausiai jie būna marginalizuojami, neturintys galimybių praktikuoti hegemoninio, kitokio kultūrinio konteksto. Jie dažniausiai turi daug politinių reikalavimų ir nori ar nenori, kada tyrinėji juos, susiduri su tam tikra jų politine raiška. Jie nėra politiškai neutralūs. Pavyzdžiui, ritualinės praktikos, jei jos atliekamos viešumoje, tai tampa būdu kalbėti apie savo identitetą, teises.
Kuo skiriasi antropologija Lietuvos universitetuose nuo antropologijos Škotijoje?
Pas mus Lietuvoje kaip ir nėra tokios mokslo krypties kaip antropologija. Yra socialinės antropologijos magistrantūra, bet nėra doktorantūros. Yra studijų programa, bet mokslo krypties nėra. Būtent dėl to išvažiavau studijuoti į Aberdyną. O šiaip, viskas prasidėjo nuo to, jog VU Istorijos fakultete buvo toks Vytis Čiublinkas, kuris pradžioje bandė kurti antropologiją čia, šituose rūmuose (VU Istorijos fakultete), o po to išėjo į Sociologiją Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune. Kadangi Antropologija yra toks kaip ir socialinis mokslas, jis buvo labiau tinkamas prie sociologijos nei prie istorijos.
Lyginti tai negali lyginti to, ko čia nėra, Škotijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Amerikoje tai yra atskira mokslo kryptis. Kai kur net, Amerikoje pavyzdžiui, archeologija yra sudėtine antropologijos dalis. Pas mus ji „pakišta“ po sociologija. Iš principo, daug kursų turėtų būti dėstoma sociologams, jie turėtų turėti galimybę specializuotis antropologijos srityje.
Taigi, Lietuvoje nėra paruošiami tikrieji antropologai?
Šiaulių universitete yra sociokultūrinės antropologijos bakalauras, Filosofijos ir antropologijos katedroje. Bet ten visi dėstytojai yra filosofai, kultūrologai, etnologai, o antropologų nėra. Bet yra magistrantūra Kaune, VDU, taigi pavyzdžiui, sociologai gali drąsiai ten stoti. Taigi, kaip ir yra.
Visgi dėstytojaujate būsimiems Kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurams, kokie jie? Kuo apskritai gali išsiskirti būsimi Lietuvos antropologai?
Man atrodo nelabai tokių kaip antropologijos studentų ir yra, nes mūsų programoje dauguma kursų yra istoriniai. Taigi, nedaug turbūt žmonių, kurie ateina žinodami, kas yra antropologija ir nelabai didelę galimybę ir gauna čia su sociokultūrine antropologija susipažinti.
Kitas dalykas, tai pasyvėja studentai, mano akimis. Gal demografinė krizė lemia tai, kad dalis studentų tikrai ne intensyviai domisi tuo, ką studijuoja, dar nėra suradę savo interesų. Bet galbūt čia bakalauro pakopoje tiktai taip ir būna.
Ar antropologijos studentai Lietuvoje turi lauko tyrimų praktiką?
Žinau, kad Šiauliuose (ŠU) studentų bakalauro darbai visi labai įdomūs, susieti su lauko tyrimais. Jie tikrai tuo užsiima, turi visišką laisvę, įdomiausius dalykus tyrinėja- nuo iki, viską, ką sugalvoja. Nuo vizualinės antropologijos, kokių nors filmų iki meno performansų. Ten aišku visos subkultūrinės grupės jau seniai ištirtos, daug tokių darbų būna.
Kaune antropologijos magistrantų taip pat labai platūs darbai. Pradedant Šiaurės Amerikos indėnais, visomis Lietuvių emigrantų bendruomenėmis... Yra daugybė įvairių temų- nuo Raudonojo kryžiaus iki gatvėje prostitucija užsiimančių moterų.
Ar dabar vykdote kokius nors lauko tyrimus?
Senai dabar nevažiavau- jau daugiau kaip metai. Tačiau, pavasarį žadu važiuoti į Amūro kraštą. Labai norėčiau bent kartą per metus palaikyti tą važiavimą į lauką. Kiek dar fiziškai sunku- reikia vis tiek pasiruošti ir finansiškai, žinoma.
Dėkojame už pokalbį!
Šaltiniai:
1. Binkauskienė, L.2012. „ Ką civilizuotam pasauliui nori pasakyti senosios tautos?“ Spectrum. Vilniaus universiteto žurnalas. Nr. 19, p. 20-23 Prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/wp-content/uploads/2013/11/Spectrum19.pdf [Žiūrėta 2014 01 10].
2. Asmeninis D. Brandišausko CV
3. Asmeninis D. Brandišausko pranešimas „Oročėnų medžioklės sėkmė, ritualai ir kraštovaizdžio suvokimas“
4. Asmeninės D. Brandišausko nuotraukos
5. Vladimiro Ivanovo nuotrauka
Parengė: Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė
RSS Feed