Antropologijoje postmodernistinė teorija atsirado 1960 metais, kartu su postmodernistiniu literatūros judėjimu. Antropologų darbas yra smulkiai išanalizuoti, interpretuoti bei rašyti kultūrines kritikas.
Svarbiausios postmodernistinės antropologijos dogmos:
1. Kitų žmonių nuomonių pabrėžimas. pavyzdžiui: iš šalies žiūrint gaidžių kapotynes ir dėl jų statomas dideles sumas (lažybų vidurkis buvo 85 ringitai, juos sudėdavo keli asmenis. Vidutinis dienos atlygis buvo 3 ringitai) atrodo, kad žmonės elgiasi neprotingai. Tačiau patiems baliečiams “pinigai yra ne tiek jų realiai gaunamos ar tikimosi gauti naudos matas, kiek jų pačių jaučiamo ar jiems užkraunamo moralinio reikšmingumo simbolis“(Geertz: kultūrų interpretavimas).
2. Postmodernistinės antropologijos atstovai naudoja reliatyvizmą tyrėdami kitų žmonių kultūra bei jie atmeta mokslą. Spiro savo straipsnyje apie postmdernią antropologija rašė, kad antropologus negali įkvėpti mokslinis statutas. Postmodernistai ginčijasi nes mokslas yra verslo ieškojimo priežastis, tai jei subjektyvus žmogaus objektas yra priimamas rimtai, tada antropologija gali būti verslo ieškojimo reikšmė. Nors termino reikšmė yra „juoda dėžė“ antropologijos leksikonui, postmodernistai tiki, kad kultūra ir mintys gali būti suprastos tik atsižvelgiant į ketinimus, tikslus, tai rodo, kad šie objektai yra susiję su prasme. Jei taip yra, jų priešinga reikšmė taip par hermeneutinis požiūris, kad mokslo samprata reiškia tik materialias sąlygas (Spiro:1996).
3. Postmodernūs antropologai naudoja požiūrio teorija (standpoint theory). Jie rašo apie kultūras remdamiesi savo aplinka bei požiūriu.
4. Antropologas turi tapti dalimi to, ką tiria.Jo svarbiausias uždavinys- pasiekti, kad galėtų kalbėtis su kitais, užmegzti ryšį ir komunikuoti su kita bendrija.
Postmodernios antropologijos pradininkas yra Clifford Geertz. Jis gimė 1923 metais San Franciske. Studijavo antropologiją Harvarde. dėstė antropologiją ir socialinius mokslus Kalifornijos ir Čikagos universitetuose, Prinstono aukštesniųjų studijų institute, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Javoje, Balyje, Maroke. Clifford Geertz yra amerikiečių antropologas, kuris yra geriausiai žinomas dėl savo stiprios paramos ir įtako simbolinei praktikai. Geertzas kultūra apibrėžia kaip sistemą paveldėtų sąvokų, išreiškiančių simbolinėms formoms, kurių reikšmė yra žmonių komunikavimas, įamžinimas ir plėtra jų žinių apie požiūrį į gyvenimą. Kultūra laikoma tarpusavyje susijusių ir susipynusių reikšmių sistemų – religijos, meno, ideologijos, teisės, sveikos nuovokos ir kt. – visuma. Aprašant kultūrą naudotinos mąstymo konstrukcijos, kuriomis, antropologo supratimu, tos kultūros dalyviai suvokia patys save. Antropologas nesistengia tapti čiabuviu ar jį pamėgdžioti, tačiau ieško bendros kalbos ir gilinasi į pašnekovo kalbėseną. Pasiekiamas rezultatas – bendra čiabuvio ir antropologo konstrukcija, nors jų įnašai į dialogą ir lieka asimetriški: antropologas stengiasi suprasti, kaip čiabuviai supranta save, bet tai jis šitai, kaip moka, užrašo. Antropologijos sąvokynas čia turi konstrukcinę reikšmę. Taigi interpretavimas tampa daugiamatis: čiabuvis pateikia pirmo laipsnio interpretacija, o antropologo darbas- tai jau antro ir trečio laipsnio interpretacija. Geertzas pateikia Ryalo pavyzdį apie avis. Vagys apsirengia moterimi apgauna Coheną ir nužudo pas jį buvusius svečius bei pavogia prekes. Cohenui pavyksta pabėgti pro langą. Jis pasiskundė kapitonui Dumari, kad nori atgauti savo ketveriopą ar penkeriopą iš jo pavogtų prekių vertę. Po to jie užkilo į sukilėlių teritoriją, paėmė nelaisvėn piemenį ir pavogė jo bandą. Netrukus juos pasivyjo kitos genties raiteliai(tos genties, kurios nariai įsiveržė pas Coheną) ir abi grupės šnekėjosi, kol susitarė, kad Cohenui bus atlyginta 500 avių. Jis susirinko avis ir nusivarė jas atgal. Prancūzai apkaltino jį šnipinėjimu, atėmė avis ir įgrūdo į kalėjimą. Iš šio pavyzdžio matome, kad apgalvotuose antropologiniuose rašiniuose-faktas, ką mes vadiname savo duomenimis, iš tiesų yra mūsų konstrukcijos, pagrįstos kitų žmonių konstrukcijomis, išreiškiančiomis tai, ką jie ir jų kraštiečiai daro, sunkiai pastebimas, nes kone visos žinios, kurių reikia, idant suprastume konkretų įvykį, ritualą, paprotį, idėją ar ko nors kita, netiesiogiai pateikiamos kaip parengtinė informacija dar nepradėjus tyrinėti paties objekto. Geertzo nuomone, įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas kontekstinis ir pragmetinis dalykas.Todėl jo antropologija pagrįstai vadinama interpretacine: jis atsisako kultūros reiškiniu vertinti priežastingai ar funkciškai ir šitaip siekti atrasti bendruosius kultūrų gyvavimo dėsnius, jis netgi neigia egzistuojant pačius tokius dėsnius.
Geertzo tikslas: suteikti supratimą ir įvertinimą „tirštojo aprašymo“. Tirštasis aprašymas- tai kiek tik įmanoma objektyvus, o kartu asmeniškas aprašymas, kurį atlieka antropologas, siekdamas suprasti tiriamos kultūros tiesioginio dalyvio požiūrį.Pasitelkęs „tirštojo aprašymo metodą“tyrėjas gali atskirti pelus nuo grūdų. Metodo veikimą Geertzas pademonstruoja pasitelkdamas anglų filosofo Gilberto Ryle’o įžvalgą apie mirksinčius berniukus. Ryle’o teigimu, žmogiškieji gestai gali turėti keletą reikšmės sluoksnių, kuriuos įmanoma paaiškinti tik kultūros sąvokomis, taip kaip dviejų mirksinčių berniukų mirkčiojimo priežastis galima nuspėti tik žinant jų mirksėjimo motyvus. Juk du iš pažiūros identiški veiksmai, užfiksuoti, pavyzdžiui fotoaparatu, visai nereiškia to paties dalyko. Antai pirmojo berniuko akis trūkčioja nevalingai, o antrasis mirkčioja sąmoningai. Šis skirtumas kultūros tyrinėtojui – esminis, nes nesąmoningas voko trūkčiotojas atlieka vienintelį veiksmą (trūkčioja voką), tuo tarpu mirksėtojas tokių veiksmų atlieka keletą: jis bendrauja su konkrečiu asmeniu, siekia perduoti pranešimą ir t.t.. Be to, Ryle’as primena, kad yra ir trečiasis berniukas, kuris "piktdžiugiškai, norėdamas pralinksminti savo bičiulius", parodijuoja pirmojo mirktelėjimus: "Šis berniukas nei merkia akį, nei trūkčioja antakį: jis parodijuoja kieno nors kito, jo manymu, juokingas pastangas mirktelėti".
Geertas ir jo postmodernistinė antropologija sulaukia daug kritikos. Objektyvaus mokslų vardu Geertzui labai dažnai prikišama, kad jis nesirūpina interpretacijos griežtumu, nekreipia dėmesio į socialinį, istorinį, ekonominį kontekstą, kad jos atskleidžiamas vadinamasis čiabuvio požiūris ar vietinis žinojimas iš tiesų yra jo paties , labai dažnai savavališki, konstruktai ir jų negalima laikyti objektyviais tyrimo reultatais. Geertzas remiasi pamatine prielaida, kad nėra vienos kultūros prigimties, kuri lemtų žmonių mąstyseną ir veikseną. Geertzui rūpi įvairovė ir skirtys, esminiai kultūros reiškinių bei sistemų daugiskaitiškuas ir paskirumas.
Svarbiausios postmodernistinės antropologijos dogmos:
1. Kitų žmonių nuomonių pabrėžimas. pavyzdžiui: iš šalies žiūrint gaidžių kapotynes ir dėl jų statomas dideles sumas (lažybų vidurkis buvo 85 ringitai, juos sudėdavo keli asmenis. Vidutinis dienos atlygis buvo 3 ringitai) atrodo, kad žmonės elgiasi neprotingai. Tačiau patiems baliečiams “pinigai yra ne tiek jų realiai gaunamos ar tikimosi gauti naudos matas, kiek jų pačių jaučiamo ar jiems užkraunamo moralinio reikšmingumo simbolis“(Geertz: kultūrų interpretavimas).
2. Postmodernistinės antropologijos atstovai naudoja reliatyvizmą tyrėdami kitų žmonių kultūra bei jie atmeta mokslą. Spiro savo straipsnyje apie postmdernią antropologija rašė, kad antropologus negali įkvėpti mokslinis statutas. Postmodernistai ginčijasi nes mokslas yra verslo ieškojimo priežastis, tai jei subjektyvus žmogaus objektas yra priimamas rimtai, tada antropologija gali būti verslo ieškojimo reikšmė. Nors termino reikšmė yra „juoda dėžė“ antropologijos leksikonui, postmodernistai tiki, kad kultūra ir mintys gali būti suprastos tik atsižvelgiant į ketinimus, tikslus, tai rodo, kad šie objektai yra susiję su prasme. Jei taip yra, jų priešinga reikšmė taip par hermeneutinis požiūris, kad mokslo samprata reiškia tik materialias sąlygas (Spiro:1996).
3. Postmodernūs antropologai naudoja požiūrio teorija (standpoint theory). Jie rašo apie kultūras remdamiesi savo aplinka bei požiūriu.
4. Antropologas turi tapti dalimi to, ką tiria.Jo svarbiausias uždavinys- pasiekti, kad galėtų kalbėtis su kitais, užmegzti ryšį ir komunikuoti su kita bendrija.
Postmodernios antropologijos pradininkas yra Clifford Geertz. Jis gimė 1923 metais San Franciske. Studijavo antropologiją Harvarde. dėstė antropologiją ir socialinius mokslus Kalifornijos ir Čikagos universitetuose, Prinstono aukštesniųjų studijų institute, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Javoje, Balyje, Maroke. Clifford Geertz yra amerikiečių antropologas, kuris yra geriausiai žinomas dėl savo stiprios paramos ir įtako simbolinei praktikai. Geertzas kultūra apibrėžia kaip sistemą paveldėtų sąvokų, išreiškiančių simbolinėms formoms, kurių reikšmė yra žmonių komunikavimas, įamžinimas ir plėtra jų žinių apie požiūrį į gyvenimą. Kultūra laikoma tarpusavyje susijusių ir susipynusių reikšmių sistemų – religijos, meno, ideologijos, teisės, sveikos nuovokos ir kt. – visuma. Aprašant kultūrą naudotinos mąstymo konstrukcijos, kuriomis, antropologo supratimu, tos kultūros dalyviai suvokia patys save. Antropologas nesistengia tapti čiabuviu ar jį pamėgdžioti, tačiau ieško bendros kalbos ir gilinasi į pašnekovo kalbėseną. Pasiekiamas rezultatas – bendra čiabuvio ir antropologo konstrukcija, nors jų įnašai į dialogą ir lieka asimetriški: antropologas stengiasi suprasti, kaip čiabuviai supranta save, bet tai jis šitai, kaip moka, užrašo. Antropologijos sąvokynas čia turi konstrukcinę reikšmę. Taigi interpretavimas tampa daugiamatis: čiabuvis pateikia pirmo laipsnio interpretacija, o antropologo darbas- tai jau antro ir trečio laipsnio interpretacija. Geertzas pateikia Ryalo pavyzdį apie avis. Vagys apsirengia moterimi apgauna Coheną ir nužudo pas jį buvusius svečius bei pavogia prekes. Cohenui pavyksta pabėgti pro langą. Jis pasiskundė kapitonui Dumari, kad nori atgauti savo ketveriopą ar penkeriopą iš jo pavogtų prekių vertę. Po to jie užkilo į sukilėlių teritoriją, paėmė nelaisvėn piemenį ir pavogė jo bandą. Netrukus juos pasivyjo kitos genties raiteliai(tos genties, kurios nariai įsiveržė pas Coheną) ir abi grupės šnekėjosi, kol susitarė, kad Cohenui bus atlyginta 500 avių. Jis susirinko avis ir nusivarė jas atgal. Prancūzai apkaltino jį šnipinėjimu, atėmė avis ir įgrūdo į kalėjimą. Iš šio pavyzdžio matome, kad apgalvotuose antropologiniuose rašiniuose-faktas, ką mes vadiname savo duomenimis, iš tiesų yra mūsų konstrukcijos, pagrįstos kitų žmonių konstrukcijomis, išreiškiančiomis tai, ką jie ir jų kraštiečiai daro, sunkiai pastebimas, nes kone visos žinios, kurių reikia, idant suprastume konkretų įvykį, ritualą, paprotį, idėją ar ko nors kita, netiesiogiai pateikiamos kaip parengtinė informacija dar nepradėjus tyrinėti paties objekto. Geertzo nuomone, įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas kontekstinis ir pragmetinis dalykas.Todėl jo antropologija pagrįstai vadinama interpretacine: jis atsisako kultūros reiškiniu vertinti priežastingai ar funkciškai ir šitaip siekti atrasti bendruosius kultūrų gyvavimo dėsnius, jis netgi neigia egzistuojant pačius tokius dėsnius.
Geertzo tikslas: suteikti supratimą ir įvertinimą „tirštojo aprašymo“. Tirštasis aprašymas- tai kiek tik įmanoma objektyvus, o kartu asmeniškas aprašymas, kurį atlieka antropologas, siekdamas suprasti tiriamos kultūros tiesioginio dalyvio požiūrį.Pasitelkęs „tirštojo aprašymo metodą“tyrėjas gali atskirti pelus nuo grūdų. Metodo veikimą Geertzas pademonstruoja pasitelkdamas anglų filosofo Gilberto Ryle’o įžvalgą apie mirksinčius berniukus. Ryle’o teigimu, žmogiškieji gestai gali turėti keletą reikšmės sluoksnių, kuriuos įmanoma paaiškinti tik kultūros sąvokomis, taip kaip dviejų mirksinčių berniukų mirkčiojimo priežastis galima nuspėti tik žinant jų mirksėjimo motyvus. Juk du iš pažiūros identiški veiksmai, užfiksuoti, pavyzdžiui fotoaparatu, visai nereiškia to paties dalyko. Antai pirmojo berniuko akis trūkčioja nevalingai, o antrasis mirkčioja sąmoningai. Šis skirtumas kultūros tyrinėtojui – esminis, nes nesąmoningas voko trūkčiotojas atlieka vienintelį veiksmą (trūkčioja voką), tuo tarpu mirksėtojas tokių veiksmų atlieka keletą: jis bendrauja su konkrečiu asmeniu, siekia perduoti pranešimą ir t.t.. Be to, Ryle’as primena, kad yra ir trečiasis berniukas, kuris "piktdžiugiškai, norėdamas pralinksminti savo bičiulius", parodijuoja pirmojo mirktelėjimus: "Šis berniukas nei merkia akį, nei trūkčioja antakį: jis parodijuoja kieno nors kito, jo manymu, juokingas pastangas mirktelėti".
Geertas ir jo postmodernistinė antropologija sulaukia daug kritikos. Objektyvaus mokslų vardu Geertzui labai dažnai prikišama, kad jis nesirūpina interpretacijos griežtumu, nekreipia dėmesio į socialinį, istorinį, ekonominį kontekstą, kad jos atskleidžiamas vadinamasis čiabuvio požiūris ar vietinis žinojimas iš tiesų yra jo paties , labai dažnai savavališki, konstruktai ir jų negalima laikyti objektyviais tyrimo reultatais. Geertzas remiasi pamatine prielaida, kad nėra vienos kultūros prigimties, kuri lemtų žmonių mąstyseną ir veikseną. Geertzui rūpi įvairovė ir skirtys, esminiai kultūros reiškinių bei sistemų daugiskaitiškuas ir paskirumas.
Naudoti šaltiniai:
- Clifford Geertz, 2005, kultūros interpretavimas, Vilnius, "Baltos lankos„
- Melfrod E. Spirit. 1996. „ Postmodernist antropology, Subjectivity and science: A modernist critique“. : Comparative Studies in Society and History, Vol. 38, No. 4, (Oct., 1996), pp. 759-780
RSS Feed